Kai perskaičiau šias Donato Puslio mintis, pirmas nukrėtęs įspūdis buvo: „Kaip šitaip galima?!.“ Kaip galima eksponuoti kančią kaip sąlygą politinėms diskusijoms? Kaip apskritai galima naudoti kančią… svarstymuose apie tai, kokius istorinius veikėjus mums reikia gerbti, o kokius – ne? Aš pasišlykštėjau tokiu veiksmu ne todėl, kad užuojauta kenčiantiems žmonėms yra neteisinga (ji yra teisinga ir morali), bet todėl, kad negalima eksponuoti kančios kaip tiesos pakaitalo. Čia suplakami du skirtingi dalykai: užuojauta ir tiesa.
Užuojauta nepadeda rasti tiesos, ir ji negali padėti susidaryti teisingus moralinius sprendimus, ką jau sakyti apie politinius. Nors D.Puslys mini absoliučią moralę, kuri galioja visomis savaitės dienomis, iš tiesų santykis su morale čia yra kur kas sudėtingesnis ir aš manau, kad moralės čia visai nėra. Juk iš paties kančios fakto seka tik empatija, solidarumas, atjauta. Vienintelis iš kančios sekantis moralinis imperatyvas yra reikalavimas, kad kenčiančio žmogaus skausmai liautųsi, kad kančios priežastys būtų panaikintos. Pavyzdžiui, masiniai trėmimai, išskiriantys šeimas, ir prievarta išplėšiami žmonės iš gimtosios žemės ir savo nusistovėjusių gyvenimų, aplinkos, kultūros, tėviškės; ar sistemingai naikinami žydai, varomi į getus kaip atskirtieji – tai turi būti tiesiog sustabdyta. Kančia ir ją lydinti užuojauta yra čia ir dabar, šioje situacijoje. Tai yra egzistencinis imperatyvas.
Tuo tarpu moralė ir istorijos politika kelia visai kito pobūdžio klausimus. Moralė klausia: „Kas yra gėris, o kas – blogis šiame ar aname veiksme ir kodėl?“. Istorijos politika klausia: „Kokia yra istorinė tiesa tame ar aname asmenybės veiksme ir kaip mes turėtumėme tai dabar vertinti: gerbti ar negerbti?“. Pati kančia ir užuojauta negali atsakyti į šiuos klausimus. Tam reikalinga analizė, tiesos ir gėrio paieška, o tai jau savaime įveda tam tikrą distanciją nuo „degančios“ užuojautos. (Istorinių kančių rodymas yra prasmingas tik kaip šviečiamoji priemonė ateinančioms kartoms, kad būtų pasidarytos moralinės, istorinės, politinės išvados).
Dar daugiau, tai nėra vien tik negalėjimo klausimas. Kančios politinis eksponavimas be jokių moralinių ir istorinių apmąstymų virsta sentimentalumu, kuris moralėje ir politikoje yra pražūtingas, nes gali vesti prie neteisingų bei amoralių sprendimų. Toks sentimentalumas yra amoralus, nes vietoje sunkių moralinių ir teisingumo klausimų svarstymo siūlo susigraudinti pagal kančios eksponavimo autoriaus moralinę vaizduotę. Kitaip tariant, tas, kas vengia sudėtingų tiesos paieškos ir gero-blogo elgesio svarstymų, o vietoje jų siūlo tiesiog kančią, tas tylomis primeta tam tikrą (savo) moralinį-politinį sprendinį kaip teisingą. Kančios sentimentalumas yra ideologinis veiksmas ir jis automatiškai pradeda funkcionuoti politinių interesų lauke. Sentimentalumas yra autentiškos užuojautos suprekinimas. Tai yra apgavikiškas moralinio solidarumo apvertimas. (Asmeniškai nekaltinu D.Puslio šituo. Kalbu apie pačią empatijos ir sentimentalumo dialektiką. D.Puslio atveju, manau, yra tiesiog nesusivokimas, o ne kažkokia sąmoninga tyčia, skirtingai negu kitų viešų veikėjų veiksmuose). Politinis sentimentalumas ateina moralinio solidarumo apvalkale ir iš tiesų išreiškia ne autentišką užuojautą, o politinį interesą.
Šių dienų politikoje tokių pavyzdžių turime daugiau negu reikia. Vienas radikaliausių pavyzdžių – berniuko skenduolio nuotrauka prie Turkijos krantų per Europos migracijos krizę 2015 m. Migrantų laivas sudužo ir žuvo daug jame plaukusių žmonių. Nuotrauka apėjo visus didžiausius Europos dienraščius, pasigirdo didžiuliai politiniai reikalavimai priimti migrantus, nes dėl Europos kaltės miršta vaikai. Viena nuotrauka pakeitė Didžiosios Britanijos vyriausybės politiką (anot Anne Applebaum šaltinių). Tačiau pažiūrėkite atidžiau, ką šis sukeltas politinis sentimentalumas turi bendra su objektyviu pasauliu: su migracijos priežastimis? Nusikalstamumu? Nepamatuotu politiniu kurstymu iš Vakarų (Angelos Merkel „Wir schaffen das!“) ir labai pamatuotu – iš Rusijos pusės? Ką tai turi bendro su realiomis migrantų priėmimo, integravimosi, teisės laikymosi, didžiulių kultūrinių prieštaravimų problemomis? Kur yra priimančios visuomenės poreikiai ir teisės? Galiausiai, kur yra berniuko tėvo atsakomybė šitaip rizikuoti savo vaikų gyvybėmis?
Vargšo berniuko skenduolio nuotrauka vienu mostu nubraukia visas objektyvaus pasaulio problemas, jų vietą užima politinis sentimentalumas, kuriuo pagrindu siūloma nepamatuoto masto politinė darbotvarkė.
Kitas pavyzdys buvo B.Obamos sentimentalumo politika. Viešai eksponuojamas moralumas, atsakomybė, įsipareigojimas nuskriaustiesiems, atstumtiesiems, tačiau tyliai Sirijoje nusišalinama nuo raudonųjų linijų gynimo – to pasekmė: leidžiama subombarduoti Alepo miestą ir vaikų ligoninę jame. Čikagoje B.Obamos kalboje rieda ašarėlė, o Alepo mieste apraudami kūdikių lavonai.
Kanados premjeras Justin Trudaeu prieš kameras braukia tą pačią ašarą ir atsiprašinėja už priverstinį čiabuvių patalpinimą į internatus 20 a. viduryje, o kitoje vietoje pripažįsta priverstinį vienos ideologijos (LGBT+) prioritetą prieš kitas, pvz., tradicines religines bendruomenes.
Liberal Left registruoja ir eksponuoja kiekvieną Izraelio veiksmų Palestinoje auką ir čia pat „užmiršta“ pasakyti, kiek kiekvieną dieną į Izraelio teritoriją yra paleidžiamų raketų iš Palestinos bei Libano.
„Mee too“ judėjimui užtenka keliasdešimties metų senumo įvykio liudijimo be jokių įrodymų, tiesiog „aukos“ pasakojimo, kad iš karto būtų pateiktas politinis reikalavimas neskirti asmens į JAV Aukščiausiąjį Teismą ar nutraukti sutartį su Šarūnu Bartu dėl patalpų nuomos.
Galiausiai, Lietuvoje matėme tipišką pavyzdį, kai remiantis vieno vaiko nelaiminga žūtimi buvo inicijuotos tokios „vaiko teisių“ apsaugos priemonės, kurios į rizikos zoną pastatė visas Lietuvos šeimas. Viena siaura interesų grupė primetė visai visuomenei savo susvetimėjusios šeimos idealą – vaikas išplėšiamas iš prigimtinių šeimos santykių ir traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, tai pavadinant „vaiko teisėmis“. Sentimentaliai gelbėjant žuvusį vaiką, „kad to daugiau nepasikartotų“, buvo padaryta milžiniška žala šeimai, supriešinta visuomenė, kenčia niekuo dėti žmonės.
Politinis sentimentalumas todėl ir yra amoralus, kad jis neteisingai iškiša politinį interesą vietoje objektyvios tiesos, teisingumo ir moralumo analizės. Moralė yra pakeičiama paviršiniu emociniu efektu. Būtent todėl D.Puslio minima absoliuti moralė neturi nieko bendra su tikra morale ir solidarumu. Kančios eksponavimas yra politinis sentimentalumas, už kurio stovi ideologinis, t.y. šališkas politinis ir moralinis sprendinys. Kiekviena visuomenės interesų grupė turi teisę į savo siūlomą moralinį sprendimą. Tačiau moderniosios klasikinės viešojo gyvenimo taisyklės kviečia į atvirą argumentų ginčą, o politinis sentimentalumas siūlo kančios emociją kaip pagrindą elitistiniam biurokratiniam politiniam veiksmui. Politika pakeičiama emocine „užuojauta“, kuri netrukus virsta politiniu/biurokratiniu buldozeriu, naudingu tik siaurai interesų grupei. Todėl politinis sentimentalumas yra anti-demokratinis ir nepriimtinas viešoje erdvėje.
Kas norite daugiau sužinoti apie politinio sentimentalumo ištakas, skaitykite Carlo Schmtto knygą „Politinis romantizmas“. Šmitas tiksliai parodo romantizmo įtaką politikai. Jo pagrindinė mintis: romantizmas estetizuoja tikrovę; objektyvi-sudėtinga-prieštaringa tikrovė pakeičiama subjekto impresijomis/idealizacijomis/moralizacijomis. Kaip sakė Novalis, tikrovė yra reikalinga tik tiek, kiek padeda (suteikia medžiagos) nesibaigiančiai novelei arba nuolatiniams pokalbiams (Schlesingeris). Romantikui nėra jokios objektyvios tikrovės ir vertybinės hierarchijos, jis nepajėgus mąstyti tikrovės prieštaringumų, vietoj to jis yra veiksmo žmogus ir siūlo tikrovės išganymą pagal savo impresijas. Politinis romantikas yra ne politikas, o revoliucionierius.
Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinės pretenzijos išvalyti istoriją nuo „susitepusių veikėjų“ turi daug romantizmo bruožų. Čia daugiau trumpo veiksmo pagal „jau sutartus“ raktažodžius nei kritinio mąstymo pastangų suvokti tikrovę: antisemitas, homofobas, dalyvavęs Holokauste, rasistas, ksenofobas, nacionalistas ir t.t.
Taip pat nesunku pastebėti, kiek daug romantinio užtaiso yra marksizme ir jo variantuose: žmonės kategorizuojami grupėmis ir juos bandoma išvaduoti nuo priespaudos net jiems to nenorint.
Apibendrinant – politinis romantikas yra nuolat tikrovę prievartaujantis aktyvistas, žinantis greitą sprendimą pagal absoliučius moralinius standartus, kurie iš tiesų yra artimesni subjektyviai vaizduotei nei objektyviai tikrovei.
Istorinė tikrovė juo labiau pati jau negali apsiginti, ji yra pasyvi medžiaga šiuolaikiniam aktyvistui realizuoti „Teisingumą“.
Sentimentalumas šiuolaikiniame romantiniame sąjūdyje todėl ir yra pagrindų pagrindas, kadangi jis mobilizuoja politinių sprendimų priėmėjus greitam veiksmui su pseudo moraliniu užtaisu (D.Cameronas ir siro berniuko skenduolio nuotrauka ar R.Šimašius ir istoriko Nerijaus Šepečio „asmeninė nuomonė“, ar berniuko Mato tragedija ir „mums reikia Naujo Įstatymo“).
Šou verslo, vadinasi, pats įtakingiausias masėms, pasaulis kaip tyčia beveik sutartinai palaiko naujosios moralės greitą veikimą. Visuose svarbiausiuose politiniuose įvykiuose Šou Verslas palaiko elititistinį aktyvumą, kurį jie vadina lyderyste. Masių visuomenė, kuriai technologiniai socialiniai tinklai suteikia dirvą skleistis, tik dar labiau siaurina kritiškumą ir skatina mobilizacinį efektą.
Kaip pasakytų G.Chestertoną cituojantis D.Puslys, Absoliuti Moralė neatostogauja trečiadieniais, ji galioja visomis dienomis. Tad Pirmyn – En March!
Čia dar vienas šio autoriaus straipsnis itin tipišku pavadinimu: „Ar priimame bendrapiliečių skausmą?“
Donatas Puslys. Apie getus
Liepos 30 d., 23:12
[Apie getus] „Kiemas buvo perpildytas žydų. Kūdikiai, nėščios moterys, garbaus amžiaus seneliai – visi susimaišė „verdančiame katile“. Varomieji neverkė. Geto perspektyva išdegino ašaras, suakmenėjo jausmai, tvyrojo nesuvokiamas košmaras to, kas vyksta, bendras kažkokios didelės bėdos laukimas.“ [Avromas Suckeverio pasakojimas apie perkėlimą į getą knygoje „Iš Vilniaus geto“]
„Vilniaus žydams įrenginėjamas getas. Namuose visi kraunasi daiktus. […] Netrukus pamatome pirmą eitynių į getą vaizdą. Viduramžių vaizdą. Plaukia didelė, juoda žmonių minia. […] Mano galva tuščia. Nebematau prieš save gatvės, nebematau praeivių: tik jaučiu, kad degu iš pažeminimo ir skausmo. Norisi verkti. Štai pagaliau geto vartai. Jaučiu, lyg mane būtų apiplėšę: pavogę laisvę, mano namus, mano Vilniaus gatves, kurias šitaip myliu. Viską iš manęs atima.“ [Icchokas Rudaševskis „Vilniaus geto dienoraštis“]
„Žydai ir bolševikai“ – šie žodžiai pasidarė neatskiriami. Aš stebėjausi. Tai, ką teko regėti savo akimis, bylojo apie kitką: mano tėvų pažįstami žydai labiau už kitus nukentėjo nuo bolševikų. Prie maisto prekių parduotuvės nutįso eilės. Daug kur kabėjo skelbimai, kad žydams nieko neparduoda. Prie vienos parduotuvės durų Z. Sierakausko gatvėje mačiau skelbimą: „Šunims ir žydams įeiti draudžiama“ Prie parduotuvių budėjo policininkai“ [Stanislovas Rubinovas „Miške ir scenoje“]
Man regis, šiuos ar kitus dienoraščius būtina paskaityti, kad geriau suprastume, koks krūvis slypi po žodžiais, kad vienas ar kitas asmuo prisidėjo prie Lietuvos žydų izoliavimo. Šiandien skaičiau visokių atsiliepimų, kad gal taip net buvo norima apsaugoti žydus, kad va getai buvo normali praktika (nors nesvarbu, kad Lietuvoje jų nebūta). Visa tai, man regis, tik tam, kad būtų bandoma „normalizuoti“, kad gal viskas čia normaliai su tuo prisidėjimu prie izoliacijos, juk nežudė. Tačiau šiuo atveju svarbiausia yra klausytis ir išgirsti aukas, kurios liudija, ką joms reiškė būti pažmintoms suvarymu į getą. Man regis, šios citatos leidžia geriau suvokti kontekstą, kodėl Ignas Urbaitis 1941 metų rugpjūtį atsisako Šiaulių apskrities viršininko pareigų motyvuodamas humanistiniais motyvais ir taip veik neabejotinai turėdamas mintyje tai, kaip yra elgiamasi su žydais. Jonas Noreika renkasi kitą kelią ir šiuo kompromisu prisiima atsakomybę ne tik už galimus nuopelnus, tačiau ir tragiškas pasekmes.
Šiuos ir kitus Holokaustą išgyvenusiųjų liudijimus svarbu išgirsti ir bandant suvokti, ką reiškia LGGRTC pareiškimas apie tai, kad „išanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu“ ir dar: „kad K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą.“ Yra argumentuojančių, kad šis teiginys yra abstraktus ir neaišku, ar paskatino, ar ne. Lyg tai viskas priklausytų tik nuo rezultato. Lyg tai pats antisemitizmo iškėlimas į politinį lygmenį nebūtų blogas dalykas savaime, laikrodinės bombos paleidimas. Juk visa tai galėjo prisidėti ne tik prie tiesioginio įsitraukimo į Holokaustą, tačiau ir prie to aplink matomo ir čia cituojamose ištraukose aprašomo nacių okupantų atnešto barbarizmo normalizavimo, mūsų bendrapiliečių nužmoginimo paverčiant juos tik svetimaisiais, kuriems šiaip ar taip čia ne vieta.
Negalima normalizuoti, kas nėra normalu, negalima viso to nurašyti tik kaip smulkmenų bendrame paveiksle. Šios „smulkmenos“ brangiai kainavo tūkstančiams žmonių. 1936 metais lenkų žurnalistė ir rašytoja Maria Dąbrowska po radikalių nacionalistų išpuolio prieš žydus rašė: „Tačiau ką pasakyti tiems, kurie yra atsakingi už jaunimo paklydimus? O jų yra tiek daug. Mes, rašytojai, esame kalti, mes, kurie laiku nerandame tinkamų žodžių, žodžių, kurie būtų pajėgūgs išjudinti atbukusias sąžines. Mūsų nacionalistų partija yra kalta, nes kursto riaušes neatsižvelgdama į nepataisomą žalą jaunoms, pakrikusioms sieloms. […] Kunigai yra kalti, nes aistringai rūpinasi … Ispanija. Tačiau jie niekada nesinaudojo savo autoritetu, kad pasmerktų muštynes ir smurtą, vykdomus prisidengiant katalikybės ir Kryžiaus vardu. […] Švietimo sistema yra kalta, nes palieka jaunima moraliai ir intelektualiai nepasiruošusius universitetui. […] Dalis spaudos yra kalta – tie, kurie klastingai apsimeta smerkiantys pačius bjauriausius išpuolius, tačiau iš tikro sveikinantys juos.“
Tiesiog pasirinkau po ranka pasitaikiusią citatą tam, kad parodyčiau, kad dalies bandymai aiškinti, kad į politinį lygmenį pakeltas antisemitizmas, kuriuo siekta spręsti tautinės mažumos problemą ją iškeldinant, nors ir buvo aptinkama praktika, tačiau žmonių, kuriuos ne veltui laikome moraliniais autoritetais, tai buvo smerkiama ir tada. Turime smerkti tai ir dabar ir tai nėra retrospektyvus teisuolio žvilgsnis, tai yra sekimas pavyzdžiu žmonių, kuriais tikrai verta sekti.
Pabaigai negaliu nepasidalinti vakar bičiulės atsiųsta ištrauka iš Adamo Zagajewskio teksto, kurį jis parašė Grzegorzo Gaudeno knygai „Lvovas Iliuzijų pabaiga“, kur pasakojama apie 1918 metų pogromą prieš žydus, kuris buvo įvykdytas netrukus po to, kai lenkų kariuomenė įžengė į Lvovą: „Antrojoje šios labai reikalingos knygos dalyje autorius kalba apie bandymus, ganėtinai nevykusius, „gelbėti miesto garbę“ įvairiose valdininkų rašytose ataskaitose ir raportuose, stengiantis užtušuoti tuos baisius faktus. Tačiau jeigu kas ir gelbsti Lvovo garbę, tai būtent tokie rašytojai kaip Grzegorz Gauden. Ant kieto, nepatogaus mūsų bendros atminties vagono suoliuko, vagono, kuris šuoliuoja į ateitį greičiau nei Gogolio žirgai, vietos šalia garbės gali atsirasti tik tiesai, tik padorumui, tik teisybei. Istorinė politika – tai yra valstybinis melas – telieka koridoriuje.“
Parašyta kaimynų kontekstui, bet puikiai tinka ir mums.