Tas teisuoliškas etinis standartas, fariziejiška istorijos politika… Ypač keistai skamba pasakymas „ieškome tiesos“. Kokią tiesą galima rasti, kai išeities taškas yra scheminis vertinimo matas tai tikrovei, kurioje, kaip žinome, viskas šizofreniškai susipynę keliais lygiais? Apie kokią mokslinę tiesą galima kalbėti, kai tyrinėjimai grindžiami vos ne religinėmis pretenzijomis?
Pavyzdžiui, ką reiškia tokia tezė-priekaištas: „J.Marcinkevičius savo kūryba Dievą pakeitė gamta, žeme“, t.y. pagoniškumu, ir tai paskatino lietuvių visuomenės ateizaciją? Ar tai ne krikščioniška religinė pretenzija? Ir dar itin supaprastinta krikščioniškos pretenzijos versija, nes gali būti ne mažiau krikščioniška samprata, kad gamta, žemė ir kūrinijos pajauta neprieštarauja krikščioniškai vizijai ir visiškai krikščioniškai legitimiai sudaro lietuviškos kultūros/tapatybės dalį.
Galima klausti ir toliau: kokiu moksliniu kriterijumi vadovaujamasi, kai sprendžiama apie ateizaciją kaip savaiminį blogį?
Arba kaip suprasti tezę, kad posūkis į tautiškumą kultūroje atliepė sovietinės ideologijos poreikius, skatino nekritišką prisitaikymą, buvo tautos nuraminimas? Toks ir nuraminimas, kai tie patys J.Marcinkevičiaus trilogijos tautiškumo išugdyti žmonės vėliau stovėjo Sąjūdyje ir sukėlė „nacionalistinę revoliuciją Pabaltyje“.
Įdomūs ir kitų „Naujojo Židinio“ stovyklos atstovų laikysenos aspektai. Pavyzdžiui, Vytautas Ališauskas paskelbė, kad „ministras J.Oleka sulaužė kontraktą su tauta“ atsisakydamas suteikti premiją N.Putinaitei, užgniaužė žodžio laisvę. Galima palyginti su nesenais rezonansais Lietuvoje: kai politinis ir teisinis neskaidrumas iššaukia sunkiai suvokiamą prievartą ir visuomenės sukiršinimą, tai tuomet šioje stovykloje tai pavadinama „violetine teisibe“, o kai politinė institucija funkcionieriškai atsisako suteikti politinę premiją – tai jau vadinasi „tautos kontrakto“ lygmens problema? Nuo kada klerikalinė istorijos politika, dar ir paremta grupiniais-klaniniais principais (autorės ryšiai su Premijos ekspertų komisijos nariais), tampa tautos kontrakto vertės? Čia turbūt yra remiamasi protu, o ne emocijomis (mėgstama šio ratelio retorinė figūra).
Panašu, kad viešoji erdvė trumpam tapo kovos įkaite tarp to paties pobūdžio medalio dviejų pusių: nomenklatūrinio funkcionieriškumo (vienašališkas J.Oleko žingsnis vis dėl to buvo gėdingas) ir klerikalinės istorijos politikos.
Bet pats didžiausias paradoksas dėl šių vėjų yra tas, kad asmens, istorijos, moralės ir politikos reikaluose šiuolaikinės kartos pulsas yra visiškai nutolęs nuo debatuojamų problemų. Šiandien kalbėti apie kokį nors veikėjų heroizavimą arba sudievinimą yra tokio pat pobūdžio nomenklatūrinė-ideologinė iliuzija kaip ir senoji sovietinė. Grynuolių laikai praėjo.
Todėl tiksliai šią situaciją įvertino vienas Veidaknygės komentatorius: „Marcinkevičiaus kariuomenė tempia mus 40 metų atgal, o N.Putinaitės – 100“.