Nors kalbama akademine, ezoterine kalba, pati mintis yra suprantama: tikrasis feminizmas nepasirašytų po Stambuline biurokratine lytiškumo programa, nes ji steigia tokią pačią lytiškumo kontrolę, prieš kurią visuomet kovojo feminizmas.
Tada kyla klausimas: jeigu tikrosios feministės kovojo už moters laisvę, lytiškumo išvadavimą iš dominuojančių socialinių-politinių vaidmenų modelių, tuomet kodėl dabar feministės ir įvairios lyčių lygybės organizacijos pasisako už Stambulo konvenciją?
Todėl, kad yra laisvės siekiantis feminizmas ir yra politinės kontrolės (ir biurokratinių pinigų) siekiantis feminizmas.
Tomo Kačerausko straipsnis yra vertingas dar ir tuo, kad apnuogina faktą: Lietuvoje nėra tikrojo feminizmo. Vietoj jo yra pilna biurokratinio, valdžios feminizmo arba gatvinio klykiančio aktyvizmo, t.y. lyčių lygybės.
Tomas Kačerauskas. Esu feministas, todėl pasisakau prieš Stambulo konvenciją
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedra
DELFI.lt
Stambulo konvencijoje – ne tik daug prieštaravimų, bet ir grėsmingų tendencijų. Maža to, ji prieštarauja ir pagrindinėms feminizmo nuostatoms. Už reikšmingus socialinius pokyčius per pastaruosius dešimtmečius ar net šimtmetį turime būti dėkingi būtent feminizmo sąjūdžiui.
Pirmiausia panagrinėkime feminizmo sąjūdį, kuris, patyręs kelias raidos bangas, nėra vienalytis. Jame taip pat buvo daug ginčų tiek su atstovėmis iš skirtingų feminizmo stovyklų, tiek su pirmtakėmis. Vis dėlto galima kalbėti apie kai kuriuos feminizmo bendrus principus, o disputai ir prieštaros yra tai, kas verčia plėtotis bet kokį sąjūdį. Paminėsiu tris žymias feminizmo plėtotojas, atstovaujančias skirtingas kartas: Simone de Beauvoir, Luce Irigaray ir Judith Butler.
Simone de Beauvoir išgarsėjo knyga „Antroji lytis“ (Le deuxième sexe), išleista 1949 m. (lietuviškai pasirodė 1996 m. ir 2010 m.). Bene dažniausiai cituojama šios knygos mintis: „moterimi ne gimstama, o tampama“. Kita, dabar atrodanti banali knygos mintis – „moteris taip pat žmogus“. Vis dėlto Stambulo konvencija iliustruoja, kad pastaroji de Beauvoir mintis toli gražu nėra savaime suprantama, kitaip tariant, ji nėra banali. Prie to dar grįšiu.
Matysime, kad pirmoji de Beauvoir mintis, kiek pakeista ir išplėsta, nekritiškai perkelta į Stambulo konvenciją.
Straipsnio tęsinį skaitykite delfi.lt portale ČIA.