Konstitucinis Teismas nutarė: dvasininkų atleidimas nuo karo prievolės prieštarauja Konstitucijai. Dalijamės dr. sociologo ir politologo Andriaus Švarplio replika iš veidaknygės perskaičius Vyganto Malinausko komentarą „Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?“.
Dar vienas abejotinas Konstitucinio Teismo sprendimas: tai, kas Vakaruose yra laisvė į religiją, Lietuvoje yra socialinės privilegijos ir lygybės pažeidimas.
Įdomus istorinis-kultūrinis paradoksas. Katalikų Bažnyčios dominavimas tautinėje Lietuvos valstybėje turbūt labiausiai prisidėjo prie to, kad šalis ir visuomenė niekada neturėjo religinio pliuralizmo patirties, vadinasi, neturėjo ir suvokimo, kokia yra svarbi religijos laisvė, kaip konstituciškai reikšmingai ji yra susisaisčiusi su minties, sąžinės, įsitikinimų ir nuomonės laisve. Juk neatsitiktinai JAV Konstitucijoje freedom of speech yra minima tame pačiame straipsnyje (Pirmojoje Pataisoje) kaip ir laisvė į religiją.
Tačiau dabar katalikų argumentas yra būtent iš klasikinės Vakarų konstitucinės teisės į religijos laisvę ir jos praktikavimą. Po ilgo dominavimo kelio Bažnyčia turi gręžtis į religinio pliuralizmo dirvoje susiformavusį religijos laisvės principą. Tai rodo tam tikrą reikšmingą transformaciją.
Grįžtant prie KT, kodėl postsovietinėje tikrovėje taip išsikraipo Vakarų konstituciniai principai? Kodėl proporcingumo principas tampa privilegijų apgynimu (kaip, pavyzdžiui, teisėjų atlyginimo byloje)? Kodėl teisė į referendumą staiga tampa grėsme valstybei ir yra transformuojama į pareigą „atsiskaityti“ prieš Vyriausiąją Rinkimų Komisiją ir Seimą (kaip „Žemės referendumo“ byloje)? Kodėl vietoj vakarietiško savikritiškumo ir doktrinos koregavimo yra įtvirtinama KT?
Dabar ši byla rodo, kad aukščiausias teisinis rangas valstybėje nesuvokia religijos laisvės reikšmės demokratijai, pilietinei visuomenei, laisvei. Juk iš kunigų nesuformuosi profesionalių „žudikų“ būrio, jie neduos tiesioginės karinės naudos krašto apgynimui. Iš dvasininkų dalyvavimo valstybės karo mašinoje neišspausi jokios konstitucinės lygybės. Tuo tarpu atleidus juos nuo privalomos tarnybos užtikrinsi nemenkos visuomenės dalies pasitikėjimą valstybe, apginsi religinį pliuralizmą, daug skirtingų konfesijų žmonių jaus, kad jų pilietinės teisės apgintos. Religijos laisvė čia ryškiai nusveria konstitucinę lygybę. Ne privilegijos čia esmė, o priešingai – piliečių poreikiai ir pasitikėjimas valstybe.
Lietuvoje kaip oro trūksta suvokimo, kad gindamas Kito teises tu gali ginti ir savo paties teises. Gali būti netikintis ar metodiškas ateistas, tačiau verta ginti religijos laisvę, nes galų gale tai yra apskritai laisvės klausimas. Tai puikiai suvokė klasikiniai liberalai 17–19 amžiuje.