Vakar Vyriausioji Rinkimų Komisija pažymėjo tarptautinę rinkimų dieną ir suorganizavo mokslinę konferenciją tema „kas lemia ir kaip padidinti rinkėjų aktyvumą?“.
Visi dalyviai sutiko su viena išvada, kad rinkėjus labiausiai patraukia juntamas poveikis politiniam procesui, t.y. kuo artimesnis ryšys tarp rinkėjo ir politinio lauko. Šią mintį patvirtina ne tik visi duomenys, bet ir sveikas protas bei tūkstantmetė Vakarų patirtis. Ypač Senovės Graikijos tiesioginės demokratijos, kuri iki šiol formuoja mūsų pagrindines sampratas, kaip „pilietis“, „vieši reikalai“, „demokratija“, „bendras gėris“.
Vis dėlto, kokios idėjos buvo išvestos turint šį faktą?
„Mažą Lietuvos rinkėjų aktyvumą lemia rinkimų sistema, todėl reikia palikti tik proporcinį balsavimo variantą (pagal partijų sąrašus)“ (M.Jastramskis), „rinkėjų aktyvumas tiesiogiai susijęs su politiniu žinojimu, o kadangi jaunimas visiškai neturi jokių politinių žinių, tai reikia didinti jų politinį raštingumą, pvz. mokyklose“ (A.Ramonaitė), „kadangi socialinis atraktyvumas yra didelis veiksnys rinkėjo kaštų-naudos skaičiavime, reikia didinti šou elementą rinkimuose“ (V.Vobolevičius).
Beje, pirmieji du mokslininkai ypač gynė idėją–kėlė klausimą, kad nevertėtų didinti mažai išmanančių rinkėjų aktyvumą; geriau, kad jie išvis neateitų balsuoti.
Man atrodo, kad visi trys siūlymai yra tautologiški: norima didinti rinkėjų aktyvumą, bet paneigiamas principinis aktyvumo dėsnis (rinkėjo ir politinio lauko ryšys).
(Tautologinis elementas glūdi jau pačios konferencijos idėjoje – jeigu yra piliečiai, jie jau turėtų būti aktyvūs ir jiems turėtų rūpėti valstybės reikalai, o jei jie tokie nėra, tai kažkas negerai su piliečio-valstybės ryšiu ir mechaninėmis aktyvumo didinimo priemonėmis problemos neužčiuopsi. Nepriversi Zaporožiečio važiuoti Ferario greičiu, kažkas negerai su pačia reikalo prigimtimi. Todėl ši problema automatiškai veda į demokratijos kokybės temą.)
Konkrečiau,
1) kaip proporcinė sistema, orientuota į partinius sąrašus, gali padidinti rinkėjų aktyvumą ir kelti atstovaujamosios demokratijos kokybę, jeigu partijos pamėtė savo tapatybes, nėra atpažįstamos ideologiškai, nutolo nuo rinkėjų ir jų neatstovauja – jos jau nebeatlieka klasikinės politinio visuomenės struktūravimo ir reprezentavimo funkcijos?
Tai liudija naujų partijų ir judėjimų bumas nuo „En March“ Prancūzijoje iki Čekijos „ANO“, (net D.Trumpą ir Brexitą galima prie to paties priskirti). Postsovietiniam kontekste partinių sąrašų įtvirtinimas tik dar labiau sustiprins klientelizmą, partinį biurokratizmą, visuomenės atkirtimą nuo politikos. Kas pilnu tempu ir vyksta dabar.
Mažoritarinė sistema net su populizmo pavojumi atrodo žymiai arčiau demokratijos ir piliečio sampratos, juo labiau, kad tiesioginiai mero rinkimai paneigė visus gąsdinimus populizmu, įskaitant gėdingus politologinius gąsdinimus (gėdingus todėl, kad tiesioginiai rinkimai yra pirmiausia demokratijos, o ne populizmo klasika).
Jeigu Vakarų tradiciniai politiniai kanalai jau neatlaiko visuomenės procesų spaudimo, tai ką kalbėti apie po-sovietines šalis, kur tų tradicinių klasikinių politinių praktikų niekuomet nebuvo, o imitacija ir vakarietiškų standartų apvertimas yra pasiekęs akrobatinį aukštojo pilotažo lygį? Todėl tokį siūlymą laikau anachronistiniu, neadekvačiu politinėms realijoms (knyginiu) ir netgi žalingu Lietuvos demokratijos vystymuisi.
2) politinis išprusimas gali būti tiesiogiai susijęs su politiniu aktyvumu, bet jis negarantuoja demokratijos kokybės.
Facebooke yra pilna labai politiškai išprususių žmonių, kurie gyvena uždaruose burbuluose, neturi jokių kritinio mąstymo gebėjimų, demonstruoja masių psichologijai būdingą elgesį, žemą etinę kultūrą, užsiima mobingu, ergo – politinis žinojimas savaime neužtikrina paramos pliuralizmui, teisinei valstybei, individo laisvei ir demokratijai, netgi priešingai – prisideda prie tam tikrų autoritarinių tendencijų.
Sakyčiau, čia yra naujausia postmodernios visuomenės tendencija, kuri neužčiuopiama tradicinėmis politologinėmis schemomis, labiau sociologinėmis teorijomis. Nors jau Alexis deTokvlis dar 19a. genialiai kalbėjo apie švelnųjį, būdingą demokratijai(!), despotizmą. Manau, kad R.Ingleharto cognitive mobilization kaip demokratijos ramstis yra pasenęs konceptas, tačiau kaip dalijantis visuomenę į elitą ir lūzerius yra labai teisingas ir netgi sustiprėjęs.
Žodžiu, reikia atsisakyti senos politologinės schemos, kad didinant politinį išprusimą mes gausime taip geidautiną aktyvų pilietį ir paramą demokratijai. Aktyvius gal ir gausim, bet tas aktyvumas gali turėti socialiai ir politiškai anti-demokratinį poveikį.
Tai nereiškia, kad nereikia šviesti, tik reiškia, kad politinis švietimas (bjauri sąvoka, atsiduodanti sovietmečiu, bet naudota konferencijoje) ir politinis išprusimas yra nepakankami demokratijos kokybei, prie jos reikia jungti kitus elementus, turbūt etiką, bendrą kultūrą, kritinį mąstymą, pagarbą individo laisvei ir, svarbiausia, klasikinį išsilavinimą.
Na, o siūlymas tiesiog ignoruoti politiškai neišprusiusius ir jų nelaukti prie balsadėžių neatlaiko kritikos, jeigu mes vis dar kalbame apie demokratiją. Be to jis ignoruoja etinę dimensiją: neišprusęs žmogus savo etiniu vertinimu gali būti žymiai politiškai adekvatesnis už super-duper išprususius. Tiesą sakant, toks siūlymas yra tautologiškas ir yra persunktas autoritarinio elitizmo. Norima padidinti politinį piliečių aktyvumą, bet iš anksto nusprendžiama kas yra vertas balsavimo, o kas ne. Galbūt tai yra elito atsakomybės klausimas būti autentišku-įtikinti piliečius, o ne autoritarinio sprendinio klausimas?
3) šou elementas neabejotinai yra veiksmingas pakelti politinį rinkėjų aktyvumą, bet taip pat neabejotinai smukdantis demokratijos kokybę. Politika su žiniasklaida ir taip vis labiau funkcionuoja pagal pop-pramogų-kultūros dėsningumus. Ir dėl to perspėjo tie, kurie 20a. pirmoje pusėje matė masių visuomenės iškilimą. Tai yra peilis kritiniam, individualiam, laisvam piliečio santykiui su politika. Ir yra palaima masių psichologijai, bandos elgsenai, pseudo-autoritetų įsitvirtinimui, manipuliacijoms, autoritarinėms tendencijoms. Žinoma, nekalti lipdukai, kažkokie atraktyvūs, aktyvumą skatinantys sprendimai niekam nekenktų, tačiau suvokiant platesnį pramoginės kultūros kontekstą, šou įsileidimas į politiką dar labiau nususintų ir taip jau skurdų politinį mąstymą. Būtų linksma, kaip sakė vienas šoumenas-Seimo pirmininkas, bet būtų ir labai liūdna.
Apskritai, konferencijai trūko socialinės minties, sociologijos. Nebuvo nei vienos minties apie tai, kaip pasikeitė Vakarų visuomenė per pastaruosius 50 metų. Rinkėjas buvo suvokiamas tradiciškai politologiškai – kaip iš socialinės terpės ištrauktas abstraktus individas, buvo lyginamos valstybės ir jų sistemos, bet kas realiai vyksta su visuomene, kokia prasme dabar egzistuoja politiškumas-apolitiškumas – nebuvo kalbėta.
Nebuvo paliesta globalizacijos sociologija ir jos pagrindinės idėjos, kaip nelygybė, dominavimas, establishmentas, politiškumo transformacija, neoliberalizmas, tapatybių vaidmuo globalizacijos atnešamame konflikte, naujieji masiniai judėjimai, kultūriniai karai, politinio konflikto ir politinių partijų transformacija globalizacijos sąlygomis. Juk visa tai tiesiogiai veikia rinkėjo elgseną.
Labai nuvylė psichologo kalba. Politinė psichologija galėtų įnešti gaivaus gūsio į mūsų rinkėjo elgsenos supratimą, bet galimybės lieka neišnaudotos. Tam tikri teiginiai labai ginčytini, kaip pvz., kad religingumas mažina rinkėjų aktyvumą. Šiaip, paprastai, artikuliuota, aiški tapatybė visuomet skatina politinį aktyvumą.
Kaip bebūtų, naudinga, įdomi, apmąstymus sukelianti konferencija.