Siūlau du labai gerus Chantal Delsol straipsnius po-velykiniams apmąstymams:
lietuvių kalba – „Europa turi susinaikinti, kad atgimtų po šimto metų“ –
ir vokiečių – „Die Eliten hören nicht auf das Volk“.
Kelios mano mintys.
Vakarų plačiuosiuose intelektualiniuose sluoksniuose apie Europos Sąjungą esama alternatyvių idėjų. Ir jos nėra nei marginalinės, nei antrarūšės, priešingai – aukščiausio politinio ir akademinio laipsnio. Tačiau mūsų lietuviškasis arba Rytų Europos mentalitetas trukdo matyti reikalą iš įvairių pusių.
Blogiausia, kad įvairūs kerai mums trukdo pripažinti vieną nepatogią tiesą ir dėl to neleidžia mums pasveikti: ta Europa, į kurią taip ilgai ėjome, kurią laikėme istoriniu saugumo garantu, nėra pasirengusi mūsų apginti nuo Rusijos. Ji net savęs nepajėgi apginti – tą parodė migracijos ir terorizmo bangos.
Tai žiauri tiesa, bet kuo greičiau ją pripažinsime, tuo greičiau būsime pasirengę kurti iš tiesų saugią Europą.
Mūsų sąmonėje užfiksuotas vaizdinys apie Europą, kaip apie besąlygišką, egzistencinio saugumo sąlygą mūsų laisvei, yra klaidingas – Europa yra kiaura. Ji ne tik užmigusi „taikos rojuje“ ir absoliučiai nepasirengusi kovoti apkasuose (R.Kagan‘as buvo visiškai teisus). Ją graužia dvi viena kitą stiprinančios vystymosi logikos: ekonomizmo arba neoliberalizmo, kurio esmė – žmogų, bendruomenę, tautą ir valstybę traktuoti per rinkos prekinius santykius. Būtent dėl jo įtakos susiformavo ir didžiulio masto institucinis elitizmas, ir kultūrinės emancipacijos programos, kurių tikslas – „išlaisvinti“ Europą nuo jos imperialistinės/fašistinės/nacionalistinės tapatybės, o iš tiesų – nuo bet kokio vertybinio stuburo (savasties), nes tai gali žeisti „Kitą“. Europa paradoksaliai pametė Progresą dėl ypač progresyvių emancipacinių jėgų.
Primygtinis Rusijos painiojimas šiose diskusijose yra kitas tos pačios ligos simptomas. Neva bet kokia kritinė mintis Europos Sąjungos adresu „atkartoja Kremliaus propaguojamus tikslus“.
Progresyvistai jau buvo padarę ryškią klaidą, kurios iki šiol nedrįsta pripažinti, – jų „taikos prezidentas“ B.Obama sukūrė idealias sąlygas Rusijai įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Jie klydo ir dėl D.Trumpo palankumo Rusijai, todėl dabar jau randasi ir kitokių antraščių, pavyzdžiui, apie „Trumpo transformacijas“ ir panašią galimybę Europos „populistams“.
Tai tiesa – susiskaldžiusi „valstybių Europa“ Rusijai yra palanki, tačiau jai ne mažiau palanki ir Europos Sąjunga, varoma vien tik briuselinio ekonomizmo, nes tokia Europa nekantrauja plėsti prekybinius ryšius tarp partnerių. Be to, ji yra minkšta ir nepasirengusi kariauti, net numušti karinio lėktuvo. Reikia pripažinti: ekonominė Europa nepajėgi sustabdyti V.Putino. Kairiųjų, nuo 1960-ųjų apie pasaulinę taiką svajojančių eks-revoliucionierių, dabar jau – Prekybos-Rinkos-Valdymo-Pažangos sukramtytų Briuselio technokratų Europa yra visiškai nepasirengusi „kietai“ stabdyti Putino. Viską pasako tokios mizeriškos situacijos, kai europiečių „lyderiai“ manosi labai nubaudę V.Putiną nepakviesdami jo į bendrą vakarienę… Ką jau kalbėti apie sankcijų žaidimus: „taip jų nenorim, bet kažkaip reikia pabarti“ – arba apie „super“ ryžtingą atsaką – išsiųsti 35 Rusijos diplomatus…
Tačiau savarankiškos, stiprų vidinį demokratinį pasitikėjimą ir vertybinį stuburą užsienio politikoje turinčios Europos valstybės Rusijai yra peilis, nes tik tokios valstybės gali saugoti raudonas saugumo linijas – panašiai kaip kad pasielgė D.Trumpas, paleidęs Tomahawk raketas.
Žinoma, kol kas nei demokratinio pasitikėjimo, nei vertybinio stuburo nėra ir neaišku, kaip jis galėtų atsirasti. Ypač, kai tęsiasi europinis ir nacionalinis elitizmas, visiškai nepasirengęs reformuotis – Europa neturi plano, iš senos inercijos gali imtis represuoti tik „kylantį populizmą“.
Ir tik visiškas anti-europietis arba tik žmogus, „sergantis“ Rytų Europos mentalitetu, galėtų trokšti tokios Europos Sąjunggos, kokia yra dabar, tąsos. Demokratijos krizė, kaip ir saugumo bei elitizmo problema Europos Sąjungoje yra daugiau nei akivaizdi, tačiau rytų europietis, pateisinantis neoliberalistinį išsunkimą savo šalyje ir turintis jau mitiniu tapusį Europos-saugumo rojaus vaizdinį, yra linkęs tyliai pateisinti visas „ES negeroves“ – jis jų iš esmės net nemato.
Toks lietuvis yra taip užliūliuotas sėkmingos Lietuvos integracijos, kylančio BVP, investicijų laukimo, nuolatinių reformų, startup‘ų, laisvo keliavimo, kad mato tik vieną seną priešą – populistus, atviros visuomenės priešus. Jis nesuvokia, kad atviros visuomenės nedraugai jau kadaise įsitaisė buvusios atviros visuomenės centruose Vakaruose, kad atvira visuomenė jau kuris laikas yra sutapatinta su vienos politinės linijos dominavimu. Ne mažiau savižudiškai jis elgiasi ir saugumo klausimais.
Akivaizdu: kultūrinis-politinis progresyvizmas Lietuvoje eina vakarietiško analogo pėdomis ir kartoja tas pačias klaidas. Jos gali vesti tik į viena – į demokratinio pasitikėjimo krizę ir įvairias jos išraiškos formas.
esam ne tik kad nesavarankiški ar nesavikritiški – esam visiški bevaliai ir bestuburiai, ir kol nesiimsim atsakomybės visų pirma už save, kol nepradėsim iš savęs reikalauti to, dėl ko apskritai prasmingai gyventi, tol neatgausim savigarbos ir, žinoma, niekada nesijausim saugūs ir niekas, žinoma, tokių „drebučių” nesaugos
turėti savo nuomonę ir tik tokia gali būti įdomi.Kaip sakė D.Ibelhauptaitė,kad reikia nebijoti išsisirti ir tik toks būni įdomus.Ir tai tik išorinė reikalo pusė,-daug svarbesnė vidinė.Tai tapatybės problema,tai tiesiog tautų,tautos,žmogaus laimės raktas.Ir tai svarbiau eilės tvarka už „ekonomizmą”.
Stebint dabartinį Lietuvos politinį peizažą, susidaro toks vaizdas, kad tiek senieji politikai, tiek šviežiai iškepti jaunieji „valstiečiai” nemato jokių negerovių ES, jokių pavojų valstybės išlikimui. Žodis „integracija”, kaip burtažodis, kartojamas kiekvienu atveju, tai, tarsi, panacėja, kuri apsaugos Lietuvą nuo priešų iš Rytų.
Dabartiniai politikos naujokai atėjo į Seimą visiškai nepasiruošę, be savo strategijos, savarankiškai nemąstantys ir stebint iš šalies susidaro toks vaizdas, kad jiems politiko našta yra per sunki. Baisu, jog šis Seimas su neprognozuojamu Premjeru pridarys mums dar daugiau bėdų. Tikėtis iš jų pozityvių sprendimų vargu tikėtina.
Nieko gero nematau sekuliaristės Chantal Delsol straipsnyje. Mes nežinojome kokia yra priešrinkiminė situacija Prancūzijoje, nes žiniasklaida mums kimšo į galvas neoliberalų vaizdinius ir propagandą. Šiandien (iš didelės neolibų baimės)Delfyje pasirodė straipsnis, pagaliau nušviečiantis situaciją, kokia yra iš tikrųjų. Su baisiausiais gąsdinimais, kas tai šutvei yra įprastas propagandos instrumentas. paskaitykit, ir suprasit.http://www.delfi.lt/news/daily/world/juodasis-scenarijus-europai-prancuzams-prezidenta-gali-tekti-rinkti-is-nacionalistes-ir-komunisto.d?id=74399446
Siūlau atkreipti dėmesį į manipuliaciją, kad išsigandę neolibai keičia terminus. Straipsnio autorius vartoja terminą ne Europos Sąjunga, o Europa. Labai tipiškas gąsdintojų triukas, lyg šalys, neįstojusios arba JK būtų nebe Europa. Merkeliniams šmikiams precizika ir tikslumas nė motais. Propagandonai, atrodo, atsidūrė didelėje bėdoje.
Kaip vadintinas mentalitetas ar pasaulėžiūra tų, kurie atmetę tradicines Vakarų vertybes, paveldėtas iš dutūkstantinės(!) Atėnų-Romos-Jeruzalės civilizacijos, bruka Andriaus Švarplio minimą kultūrinę („technokratinę leftistinę”) emancipaciją su postmodernistų intelektualų sudievintu nenusakomuoju, anapus tapatybių buvojančiu „Kitu” ir jo nelygstamomis teisėmis? Kaip turi būti perprogramuotas, pirmiausiai akademinės bendruomenės, po to – politikų sveikas protas, kad to mįslingojo „Kito” snukutyje ir reikalavime jį, jo „papročius” nesąlygiškai gerbti nematytų paties „tamsybių kunigaikščio” grimasos, neužuostų iš jo šnervių sklindančio mirties („mirties kultūros”) alsavimo! Tiek formaliu, tiek dalykiniu požiūriu akivaizdu, kad kiekvienas globalus projektas – komunizmas, liberalizmas ar konservatizmas – kyla iš tikėjimo ir giliausia prasme jo šaknys yra religinės (išpažįstamas Kūrėjas ar ne). Konservatoriams rūsčiausias perspėjimas yra šis: kalbėti APIE Dievą, Jį pripažinti, bet Jo valios nevykdyti,… Skaityti daugiau »
Spekulianto finansų rinkomis, bet pirmiausiai spekulianto neoliberaliomis ir leftistinėmis idėjomis pavyzdys yra George’as Sorosas ir jo valdomas Atviros Lietuvos Fondas, balandžio 18d. po 8 metų pertraukos vėl atnaujinęs savo veiklą Lietuvoje. Neolibų vieta tuščia neliks: Masiulio-Steponavičiaus-Gentvilo Drakonas mirė, tegyvuoja Drakonas – ALF! Neabejotina, ypač žinant naujos valdybos sudėtį, kad prisidengiant viešai deklaruojama „proeuropietiškų (sic!) nuostatų stiprinimo” dingstimi bus tęsiama Europos idealų ir tapatybės dekonstrukcija, mėginima „minkštosiomis galiomis” galutinai performatuoti Lietuvos politinį elitą ir užvaldyti valstybę (naudojantis verslo magnato ir milijardieriaus juodai „uždirbtais” pinigais). Tūkstantmetė Europos tradicija, jos aukštoji kultūra ir poperinis-sorosinis „atviros visuomenės” pramanas, – ar dar galima būtų atrasti mažiau suderinamus dalykus?! Juk sorosinis visuomenės „atvėrimo” gundymas neišskiria „ATSIVĖRIMO” ir NUODĖMEI, net jį ir ją sveikina. Vadinasi, deklaruojama viena… Skaityti daugiau »
Neoliberastams, įvairiems leftistams yra būdingas bolševikißkai eschatologinis mąstyma, t.y. tie veikėjai liberastinę demokratiją tiki ir skelbia kaip baigtinį civilizacijos raidos etapą. Tipo, tokio tipo visuomenės/valstyběs sankloda yra maksimaliai subalansuotas gěris kuriam alternatyvjų būti jau negali. Eschatologine samprata rėmėsi marksizmas, kurio ideologiją ypač gerai perteikia „Internacinalas”. („Pasaulį seną išardysim, …”). Neolibai, leftistai daro tą patį, griauna civilizacijos pamatus, idant ant griuvėsių galėtų pastatyti Rojų Žemėje. Kaip ir bolševikams, D-vas yra konkurentas, o tai reišia kliūtis statant utopiją. Tuo pačiu, kliudo viskas kas pareina iš D-vo. Tvarkos – šeima, moralės normos, Teisingumo samprata. Mmarksistams įtikėjusiems savo utopiniu tikslu, talkon tinka visi kas padeda griauti ” senąjį” pasaulį. Todėl milijonai kitos civilizacijos atbėgėlių jiems buvo ir yra itin parankūs, patogūs įrankiai. Neoliberastnė, neoboševikinė… Skaityti daugiau »
Detalė biografijoje. Baigfusi vidurinę S. Nėries mokyklą ne pačiais geriausiais pažymiais mūsų Dalia buvo įdarbinta Nacionalinės Filharmonijos kadrų skyriuje. Kaip tokie dalykai, sakykit, pasauly įmanomi? Už kokius nuopelnus?
Atviros Lietuvos fondo naujoji valdybos pirmininkė Milda Ališauskienė (https://www.youtube.com/watch?v=YqUiau_ij4I) nesikuklindama nurodo Fondo veiklos tikslą – tapti sorosine dialogo PLATFORMA įvairioms NVO, mūsiškai tariant, perimti NVO kontrolę per NVO veiklų koordinavimą (= tampant jų prievaizdu).
Tik „kad nebūtų vadinamojo „atviros visuomenės fundamentalizmo”” – šiek tiek pralinksmino toks neįprastas ir netikėtas valdybos nario prof. Aleksandro Dobrynino atsteigiamajame ALF posėdyje išreikštas noras: kad lapės vištidėse negaudytų vištų, o vilkai avidėse nepjautų avių. – Nors juokinga, bet teisinga kriminologo profesoriaus intuicija ir perspėjimas dėl atvirumą deklaruojančio, bet į globalistinį totalitarizmą linkstančio Fondo prigimties ir užmačių!
Tegul niekad neišsipildys Juozapo minima „Rojaus Žemėje”, bet ne Danguje, komunistinė eschatologinė vizija. Jau geriau – „ašarų pakalnė”.
Pamatinė yda, mano galva, manyti neva kažkokie leftistai gali kažin ką ne tik brukti, bet brukti be galo ilgai ir vis intensyviau. Ar ne laikas suvokti, kad dabartis remiasi globalizuoto kapitalo diktatu (bankiniu), bet ne kažkokiomis „idėjomis”. Tos „idėjos” tėra tik maskuotė, kad nesimatytų realių jėgų. Dabar žaidžiama demokratija, kuri daugumai kvailių yra lygybės sinonimas. Iš tikrųjų visos sąlygos diktuojamos per balsų daugumą priimamus įstatymus, kurie patenkina globalizmo interesus pagal formulę „laisvas kapitalo, prekių ir [iš šalies į šalį bado ir karinių konfliktų varomos, pigiausios] darbo jėgos judėjimas [tautų atsparumui naikinti]”. Šioje situacijoje ideologines manipuliacijas (leftistines, masoniškas ar kaip kitaip) pasirenka tas, kurio rankose kapitalo galia. Protingas materialistas turi pripažinti šią globalinio kapitalo galią, kurios galutinė pergalė tikima ateisiant po… Skaityti daugiau »
yra ta, kaip jis mąsto ir dėsto, kad egzistuoja toks veikėjas kaip „globalizuotas (bankinis) kapitalas”, kuris kažką kažkam diktuoja (sąvokų hipostazavimas). Atvirkščiai, egzistuoja konkretūs individai, išpažįstantys ar įtikinti išpažinti t.t. idėjas. Jie ir yra tikrieji veiksmo subjektai, asmenys.
Pvz., „globalinio kapitalo galia” kyla iš asmens pritarimo ydingam geismui – godumui, šį pateisinančios pasaulėžiūros ir pan.
Prisipažinsiu,man vilties,kad Pasaulis ir Lietuva grįš prie esminių vertybių ir žmogaus orumo,priduoda jauni žmonės,tokie kaip Autorius Audrius,kaip komentarai,kas rodo,kad mes suprantam problemas ir nesam abejingi.Keista,kad neva demokratinėje ES mūsų valdžia atrodo vergiškai paklusni.Klausiau ūkininkų konferenciją Seime:pasirodo,mūsų ponai nuolankiai priima direktyvas net nesvarstę,kai kitos derasi dėl kiekvieno sakinio.Mūsų valdžia naikina šalies ekonomiką ir varo iš gimtinės.
Taip, pamatinė klaida vergams manyti, kad ne demokratiškai išrinktieji „atstovai” diktuoja pasaulio politiką. Pamatinė klaida vergams žinoti, po kurių būtent karų susidarė tarpkontinentinės korporacijos su biudžetais, prilygstančiais valstybių biudžetams. Pamatinė klaida žinoti, kad TVF neatsiejamas nuo stambiausių bankų. Pamatinė klaida žinoti, kad Vakarų valstybės vadovu netapsi be „bilderbergerių” palaiminimo, tačiau tą „grupė” yra ponio Davido rankose. Pamatinė klaida žinoti, kad savaime aišku, tie sorosai nėra jokie susitarę „Siono išminčiai”, bet taip pat ir tarp savęs kovojančios žiurkės, kurių bendras interesas vis dėlto visai analogiškas, o iš čia ir neišvengiama bendra strategija.
Klausimas autoriui: kokie saugumo pavojai gręsia vakarų valstybėms? Arba, netgi, Višegrado šalims?
Ar kas nors Lietuvai kenkia labiau, nei ji pati sau?