Siūlau du labai gerus Chantal Delsol straipsnius po-velykiniams apmąstymams:
lietuvių kalba – „Europa turi susinaikinti, kad atgimtų po šimto metų“ –
ir vokiečių – „Die Eliten hören nicht auf das Volk“.
Kelios mano mintys.
Vakarų plačiuosiuose intelektualiniuose sluoksniuose apie Europos Sąjungą esama alternatyvių idėjų. Ir jos nėra nei marginalinės, nei antrarūšės, priešingai – aukščiausio politinio ir akademinio laipsnio. Tačiau mūsų lietuviškasis arba Rytų Europos mentalitetas trukdo matyti reikalą iš įvairių pusių.
Blogiausia, kad įvairūs kerai mums trukdo pripažinti vieną nepatogią tiesą ir dėl to neleidžia mums pasveikti: ta Europa, į kurią taip ilgai ėjome, kurią laikėme istoriniu saugumo garantu, nėra pasirengusi mūsų apginti nuo Rusijos. Ji net savęs nepajėgi apginti – tą parodė migracijos ir terorizmo bangos.
Tai žiauri tiesa, bet kuo greičiau ją pripažinsime, tuo greičiau būsime pasirengę kurti iš tiesų saugią Europą.
Mūsų sąmonėje užfiksuotas vaizdinys apie Europą, kaip apie besąlygišką, egzistencinio saugumo sąlygą mūsų laisvei, yra klaidingas – Europa yra kiaura. Ji ne tik užmigusi „taikos rojuje“ ir absoliučiai nepasirengusi kovoti apkasuose (R.Kagan‘as buvo visiškai teisus). Ją graužia dvi viena kitą stiprinančios vystymosi logikos: ekonomizmo arba neoliberalizmo, kurio esmė – žmogų, bendruomenę, tautą ir valstybę traktuoti per rinkos prekinius santykius. Būtent dėl jo įtakos susiformavo ir didžiulio masto institucinis elitizmas, ir kultūrinės emancipacijos programos, kurių tikslas – „išlaisvinti“ Europą nuo jos imperialistinės/fašistinės/nacionalistinės tapatybės, o iš tiesų – nuo bet kokio vertybinio stuburo (savasties), nes tai gali žeisti „Kitą“. Europa paradoksaliai pametė Progresą dėl ypač progresyvių emancipacinių jėgų.
Primygtinis Rusijos painiojimas šiose diskusijose yra kitas tos pačios ligos simptomas. Neva bet kokia kritinė mintis Europos Sąjungos adresu „atkartoja Kremliaus propaguojamus tikslus“.
Progresyvistai jau buvo padarę ryškią klaidą, kurios iki šiol nedrįsta pripažinti, – jų „taikos prezidentas“ B.Obama sukūrė idealias sąlygas Rusijai įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Jie klydo ir dėl D.Trumpo palankumo Rusijai, todėl dabar jau randasi ir kitokių antraščių, pavyzdžiui, apie „Trumpo transformacijas“ ir panašią galimybę Europos „populistams“.
Tai tiesa – susiskaldžiusi „valstybių Europa“ Rusijai yra palanki, tačiau jai ne mažiau palanki ir Europos Sąjunga, varoma vien tik briuselinio ekonomizmo, nes tokia Europa nekantrauja plėsti prekybinius ryšius tarp partnerių. Be to, ji yra minkšta ir nepasirengusi kariauti, net numušti karinio lėktuvo. Reikia pripažinti: ekonominė Europa nepajėgi sustabdyti V.Putino. Kairiųjų, nuo 1960-ųjų apie pasaulinę taiką svajojančių eks-revoliucionierių, dabar jau – Prekybos-Rinkos-Valdymo-Pažangos sukramtytų Briuselio technokratų Europa yra visiškai nepasirengusi „kietai“ stabdyti Putino. Viską pasako tokios mizeriškos situacijos, kai europiečių „lyderiai“ manosi labai nubaudę V.Putiną nepakviesdami jo į bendrą vakarienę… Ką jau kalbėti apie sankcijų žaidimus: „taip jų nenorim, bet kažkaip reikia pabarti“ – arba apie „super“ ryžtingą atsaką – išsiųsti 35 Rusijos diplomatus…
Tačiau savarankiškos, stiprų vidinį demokratinį pasitikėjimą ir vertybinį stuburą užsienio politikoje turinčios Europos valstybės Rusijai yra peilis, nes tik tokios valstybės gali saugoti raudonas saugumo linijas – panašiai kaip kad pasielgė D.Trumpas, paleidęs Tomahawk raketas.
Žinoma, kol kas nei demokratinio pasitikėjimo, nei vertybinio stuburo nėra ir neaišku, kaip jis galėtų atsirasti. Ypač, kai tęsiasi europinis ir nacionalinis elitizmas, visiškai nepasirengęs reformuotis – Europa neturi plano, iš senos inercijos gali imtis represuoti tik „kylantį populizmą“.
Ir tik visiškas anti-europietis arba tik žmogus, „sergantis“ Rytų Europos mentalitetu, galėtų trokšti tokios Europos Sąjunggos, kokia yra dabar, tąsos. Demokratijos krizė, kaip ir saugumo bei elitizmo problema Europos Sąjungoje yra daugiau nei akivaizdi, tačiau rytų europietis, pateisinantis neoliberalistinį išsunkimą savo šalyje ir turintis jau mitiniu tapusį Europos-saugumo rojaus vaizdinį, yra linkęs tyliai pateisinti visas „ES negeroves“ – jis jų iš esmės net nemato.
Toks lietuvis yra taip užliūliuotas sėkmingos Lietuvos integracijos, kylančio BVP, investicijų laukimo, nuolatinių reformų, startup‘ų, laisvo keliavimo, kad mato tik vieną seną priešą – populistus, atviros visuomenės priešus. Jis nesuvokia, kad atviros visuomenės nedraugai jau kadaise įsitaisė buvusios atviros visuomenės centruose Vakaruose, kad atvira visuomenė jau kuris laikas yra sutapatinta su vienos politinės linijos dominavimu. Ne mažiau savižudiškai jis elgiasi ir saugumo klausimais.
Akivaizdu: kultūrinis-politinis progresyvizmas Lietuvoje eina vakarietiško analogo pėdomis ir kartoja tas pačias klaidas. Jos gali vesti tik į viena – į demokratinio pasitikėjimo krizę ir įvairias jos išraiškos formas.