Veidaknygė
Jei minutę atsiribotume nuo politinės Katalonijos referendumo pusės, derėtų pastebėti vieną grynai akademinį momentą: visi postmodernistiniai niekalai apie teritorinės (nacionalinės) valstybės pabaigą eina į šiukšlių dėžę.
Yra masė akademinių veikalų apie globalią pilietinę visuomenę, apie pasenusią Vestfalinę valstybę, apie globalizaciją, kuri tiesiog daro nereikšmingas prie teritorijos prisirišusias politines valdymo formas.
O Ispanija dabar rodo, kad legalus prievartos monopolis yra savo vietoje, nepajudintas. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog faktas. Jis įdomus ir svarbus tuo, kad padeda adekvačiai įvertinti įvairius postmodernistinius plepalus.
21 amžiuje, kai jau regis triumfavo globalistų paskelbtas Rinkos, Kapitalo, Žmogaus Teisių, Demokratijos (kiek jau metų F.Fukuyamos „istorijos pabaigai“?…), Taikos, Sustainable Development, laisvo judėjimo, Komforto rojaus, „Ispanija – Europos Sąjungos narė, demokratinė valstybė“ – primena, kad teritorinės nacionalinės valstybės saugumas/integralumas yra svarbiausias dalykas.
Neatsitiktinai ES lyderiai tyli kaip vandens į burną prisėmę… Jų pasaulio programa šį sekmadienį byra į šipulius. Todėl geriausia taktika – pratylėti, o po to paburbėti retoriškai – kviesti dialogui, taikai, kompromisui ir t.t., tikintis, kad viskas nurims savaime.
Vertinant politiškai, centrinės valdžios smurtiniai veiksmai yra pertekliniai, nepateisinami, liudijantys akligatvį, vedantys į ilgalaikį susipriešinimą, taikaus dialogo pabaigą, padėtį be išeities.
Nesvarbu, ar katalonai turi teisę į referendumą ar neturi, tai diktatoriškam režimui, o ne demokratijai būdingi veiksmai.