Vitalijus Portnikovas, žurnalistas
Krymo referendumo datos perkėlimas rodo, kad sutriko Putino planas okupuoti visą Ukrainą. Kijevui teks jungtis prie NATO ir kurti sulaikymo ginkluotę.
Iš pirmo žvilgsnio, marionetinio Krymo parlamento sprendimas dėl autonomijos prijungimo prie Rusijos gali sudaryti įspūdį apie Kremliaus strategų gerai apgalvotą planą. Bet iš tikrųjų eilinis Krymo valdžios ketinimų pasikeitimas rodo, kad jokio plano nėra – Maskva tiesiog veikia pagal aplinkybes. O šios aplinkybės susijusios su tuo, kad pirminiai ketinimai nebepasiteisino.
Kodėl iš pradžių referendumas buvo numatytas gegužės 25 dieną ir ten buvo kalbama tik apie autonomijos galių padidinimą? Ogi todėl, kad Kremliuje buvo įsitikinę galėsiantys okupuoti VISĄ Ukrainą ir grąžinti, kad ir nominaliai, į valdžią savo marionetę – Viktorą Janukovyčių. O rusiškasis protektoratas Krymas būtų vertinamas tik kaip prizas, lyg apdovanojimas už rusų pastangas.
Kodėl referendumas buvo perkeltas į kovo 30 dieną? Ogi todėl, jog Maskvoje suprato, kad visos Ukrainos okupuoti nepavyks, ir nusprendė okupuoti pietines ir rytines šalies sritis, sukuriant ten „Janukovyčiaus Ukrainą“. Bet ir vėl – toje „Janukovyčiaus Ukrainoje“ Krymas turėjo likti faktišku Rusijos protektoratu.
Kodėl referendumą vėliau dar sykį paankstino – perkėlė į kovo 16 dieną – ir paskelbė apie Krymo nepriklausomybę? Ogi todėl, kad suprato, jog nei rytuose, nei pietuose nebus jokios „Janukovyčiaus Ukrainos“ ir vienintelis dalykas, ką realiai galima pasiekti – okupuoti Krymą. Pastebėsim, kad dar vakar apsišaukėlis Krymo premjeras Sergejus Aksionovas save vadino vyriausiuoju pusiasalio ginkluotųjų pajėgų vadu, o ukrainiečių jūreiviai buvo verčiami prisiekti Krymo liaudžiai. Šiandien tie patys kariškiai turės prisiekti Rusijai, o „vyriausiasis vadas“ virsta paprastu rusiškojo regiono valdininku. Ir jokios Krymo liaudies jau nebėra ir niekada nebus – yra Rusijos žmonės. Ir visos šitos metamorfozės įvyksta tiesiog per kelias dienas!
Visa tai rodo, kad agresorius blaškosi. Tai reiškia, kad Putinas yra pasimetęs. Tai reiškia, kad jam turi būti didinamas tarptautinis spaudimas. Kad civilizuoto pasaulio veiksmai, siekiant sunaikinti agresoriaus ekonomiką, turi būti tikslūs, užtikrinti ir bekompromisiniai – iki visiško jos žlugimo. Kad būtina imtis prevencinių gynybos priemonių, kurios laivynu apsimetantį okupacinį korpusą galutinai paverstų sausumos padaliniu. Žodžiu, reikia tęsti veiksmus. Ir tada Rusija nušliauš atgal ir liks apkasuose Sevastopolyje – šio ukrainietiško miesto grąžinimas ir jo demilitarizacija turės būti vienu aktualiausių mūsų valstybės uždavinių.
Jeigu anšliusas kažkuriam laikui pavyktų, Ukrainai reikės parengti bendrabūvio su okupuotomis teritorijomis politiką – padėti nenorintiems pasiduoti agresoriui Ukrainos piliečiams, įgyvendinti tarptautinio teisinio separatistų ir jų bendrininkų persekiojimo priemones, organizuoti evakuaciją norintiems palikti okupuotą šalies dalį. Ir, suprantama, imtis priemonių savo teritorijai apginti. O tai reiškia prisijungimą prie NATO, Ukrainos–Rusijos sienos sustiprinimą, pastangas, sukuriant sulaikymo ginkluotę. Mes privalome suvokti vieną labai paprastą dalyką – jeigu Rusija ryšis prisijungti Ukrainos teritorijas, ji jau niekada nebus mūsų gerąja kaimyne. Moldovos atžvilgiu Maskva neleido sau tokio nepagarbaus akto – nepaisant nuolatinių Padniestrės prašymų prijungti ją prie Rusijos. Neleido ir Gruzijos atžvilgiu – nežiūrint Putino ir Medvedevo didžiulės neapykantos šios šalies valdžiai ir asmeniškai Michailui Saakašviliui. O štai Ukrainos atžvilgiu numatomas būtent agresijos aktas – anšliusas.
Ir kuomet jis įvyks, prie mūsų sienų atsiras ne strateginis partneris, o priešas, su kuriuo teks vienam greta kito egzistuoti ir kovoti, sukuriant vis naujas ir naujas užtvarų linijas, kol galiausiai į Rusijos valdžią ateis tie, kurie suvoks visą savo pirmtakų agresyvios politikos pragaištingumą. Kuomet Rusijos visuomenė suras savyje jėgų sukurti civilizuotą valstybę ir jos prezidentas atsiprašys mūsų už pastarųjų metų, ypač – pastarųjų savaičių nusikalstamą politiką.
Iki to meto tikėtis normalių santykių su Maskva neverta.