lzinios.lt
Neseniai viešai pagarsinti sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio planai spręsti medikų trūkumo Lietuvos provincijoje problemą vienaip ar kitaip įpareigojant valstybinį finansavimą gavusius absolventus bent tam tikrą valstybės nustatytą laikotarpį atidirbti ten, kur to reikalauja viešasis interesas, ima kelti absoliutizuotos individualios laisvės šalininkų protestus. Tad verta pasigilinti į šios problemos socialinę ir politinę esmę.
Nors Lietuva priklauso nepasiturinčių Europos Sąjungos valstybių būreliui, kai kuriose viešosios politikos srityse ji elgiasi kaip neatsakinga ar bent jau neapdairi ir neprotinga švaistūnė. Viena tokių sričių – aukštasis mokslas, tiksliau, studijų finansavimas iš valstybės biudžeto. Tvarka tokia, kad neturtinga Lietuva už savo mokesčių mokėtojų pinigus rengia kai kurių sričių specialistus, pavyzdžiui, medikus (jų parengimas kainuoja bene daugiausia), gerokai turtingesnėms šalims, nors tuo pat metu Lietuvos provincija ima vis labiau stokoti sveikatos apsaugos specialistų.
Akivaizdu, jog tokios padėties susidarymą lėmė ne tik vyriausybių einamoji politika, bet ir šios politikos konstituciniai rėmai. Kaip žinoma, Konstitucijos 41 straipsnis, be kita ko, nurodo, kad „aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, o „gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“.
Kad ir kaip aiškintume šios konstitucinės nuostatos atsiradimą, neabejotina, jog ligšiolinė jos įgyvendinimo praktika, būdama naudinga atskirai Lietuvos piliečių grupei, Lietuvos valstybei kaip piliečių visumai jos ilgalaikių interesų kontekste daro daugiau žalos, negu duoda naudos.
Išeitys iš tokios padėties bent dvi: arba valstybė įstatymu įteisina tokį reguliavimą, kuris įpareigoja už valstybės biudžeto pinigus studijas baigusius piliečius atidirbti nustatytą laiką jiems siūlomoje darbo vietoje, arba reikia atsisakyti Konstitucijos nuostatos dėl nemokamo mokslo laidavimo gerai besimokantiems piliečiams, pakeičiant ją tokia socialinės politikos nuostata, kuri būtų adekvatesnė realybei ir Lietuvos galimybėms. Tiesą sakant, jei būtų mano valia, rinkčiausi antrą variantą. Nes, pridursiu, galiojanti konstitucinė studijų finansavimo tvarka, kurioje neva suderinti žlugusio „socializmo laimėjimai“ ir kylančio „kapitalizmo bei privačios iniciatyvos pranašumai“, ne tik „užtikrina“ sunkiai išvengiamus ekonominius nuostolius valstybei, bet turi ir kitų minusų. Ji nėra socialiai teisinga, bent jau pilietinio ugdymo požiūriu, destruktyviai veikia patį studijų organizavimo procesą.
Žinoma, pakeisti tvarką, kuri, nors ir keikiama, galioja daugiau kaip dvidešimt metų, visada nelengva. Juolab kad kai kam ji asmeniškai naudinga. Didžioji dalis visuomenės į studijų finansavimo tvarką apskritai žiūri ne per valstybės-nacijos, o per individo-vartotojo interesų prizmę, tad nesuka galvos dėl socialinio teisingumo principo ir dažniausiai nė nesuvokia, kad dėl to atsiduria skriaudžiamųjų padėtyje. O masinė vartotojų visuomenė, kaip žinoma, yra tokia visuomenė, kurioje dauguma piliečiais laikomų individų, nors ir neturi galimybių patenkinti daugelio savo norų, nepraranda iliuzijų kada nors juos patenkinti, nenustoja vilties kada nors priklausyti tai turtingųjų ir galingųjų mažumai, kuri gali patenkinti beveik visus savo materialius vartojimo įgeidžius.
Politika, pučianti tokių iliuzijų dūdą, yra populizmas. Ji kenkia ir populizmo mėgėjams, ir visai visuomenei. Tačiau rinktis gali tik tie, kurie supranta ir turi sąžinę.