Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie geopolitinį Lietuvos statusą Europos Sąjungoje ir pasaulyje.
Esu pusėje tų žmonijos istoriją ir šiuolaikinio pasaulio tvarką bei raidą gvildenančių analitikų, kurie teigia, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje, įskaitant pačių Vakarų geopolitinę erdvę, į kurią prieš porą dešimtmečių sugrįžo Lietuva, tebedominuoja realpolitik principai. Beje, tai taikytina ne tik užsienio, bet ir vidaus politikai. Vadinamosios vertybės, pavyzdžiui, demokratija ar žmogaus teisės, vis labiau globalėjančio ir pagal ekonominio neoliberalizmo doktriną tvarkomo pasaulio politikos farvateryje tebelieka antraeilėse, pagalbinėse pozicijose. Apie jas daug, bet dažniausiai neapibrėžtai kalbama viešojoje erdvėje, tačiau jų reali galia per pastaruosius kelis dešimtmečius netgi silpnėja.
Iš pirmo žvilgsnio tai paradoksas. Bet jokio paradokso nėra. Liberali atstovaujamoji demokratija, beje, kaip ir vadinamoji gerovės valstybė, daugiau mažiau patenkinamai funkcionuoti galėjo suverenios nacionalinės valstybės, kuri turėjo ir savo, t.y. pirmiausia į savo šalies poreikius orientuotą, nacionalinę ekonomiką (ūkį), rėmuose. O didžiajai daliai konkrečios valstybės teritorijoje esančios ekonomikos tapus sudėtine globalios kapitalistinės ekonomikos dalimi, kuri tvarkoma pagal vadinamosios laisvosios rinkos, tiksliau – šiuolaikinio ekonominio neoliberalizmo doktrinos, principus, o iš esmės – pagal neformalios globalios finansų valdžios supratimą ir interesus, nacionalinės valstybės politinės galimybės vykdyti politiką, atitinkančią daugumos savo piliečių siekius, net jei politinę valdžią turintieji to norėtų, kas pasitaiko nedažnai, tapo minimalios ir atsitiktinės. Jei kur, netgi nekvestionuojamai demokratinių rinkimų būdu atsiranda vyriausybės, prioritetą teikiančios nacionaliniams interesams, o ne globalios valdžios funkcijas vykdančiųjų rekomendacijoms, jos patiria spaudimą, imamos kaltinti populizmu, nacionalizmu ir t.t.
Suprantama, tokiomis sąlygomis demokratinis politinis žaidimas vadinamosios atstovaujamosios demokratijos forma vis labiau praranda prasmę plačiosioms masėms, tiesiogiai valdžios ir galios žaidimuose bei sprendimų priėmimo procesuose nedalyvaujantiems… Jis įdomus tik pačiai valdžiai, didžiajam verslui ir iš šio galios elito aptarnavimo uždirbantiems…
Šiuolaikinio pasaulio galios struktūra yra labiau komplikuota nei buvo vadinamojo dvipolio pasaulio ir tikrojo šaltojo karo laikais. Dabar jau akivaizdu, kad bandymas formuoti vienpolę, JAV dominuojamą (vadovaujamą) pasaulio tvarką patiria nesėkmę. Nors JAV tebėra ir dar ilgai bus lygių neturinti geopolitinė galia, suprantama, besistengianti savo įtaką kiek įmanoma išsaugoti ir netgi plėsti.
Europos Sąjunga ir po 1992 m. iš esmės tebėra tik modifikuota Europos Ekonominė Bendrija, o tiksliau – regioninis, atskirą administraciją turintis globalios kapitalizmo sistemos padalinys su valstybių politinės sąjungos, turinčios ir federacijos, ir konfederacijos bruožų, elementais. Geoekonomine prasme jis yra vienas iš pasaulinio kapitalizmo galios centrų, aprėpiantis ir pusiau periferijai priklausančias Pietų bei Vidurio Rytų Europos valstybes. Bet geopolitine, geostrategine prasme jis tebelieka iš esmės JAV „globojamu“, efektyvios vieningos politinės vadovybės neturinčiu partneriu.
Vyksta derybos dėl bendros transatlantinės geoekonominės erdvės sukūrimo. Ir dauguma nepriklausomų ekspertų, ir sveikas protas sako, kad sukūrus tokią erdvę, JAV pozicijos ir ekonominė galia sustiprės, o ES susilpnės… Nors, žinoma, daug kas priklauso nuo galimos bendros erdvės reguliavimo taisyklių… Bet vargu ar atsitiktinai derybų konkretus turinys neviešinamas… Ir nestebina, kad Vokietijoje bendros transatlantinės erdvės sukūrimui pritaria tik 17% (2016 m. pavasaris) gyventojų.
Dabartinė Europos Sąjungos krizė nėra Brexito ar euroskeptikų ir nacionalistinių „populistų“ sukelta krizė. Ji yra ekonominio neoliberalizmo doktrina grindžiamo globalizacijos proceso (kurio rėmuose pastaraisiais dešimtmečiais ir kuriama ES) krizė; ir Brexitas, ir euroskeptikų bei antiglobalistų stiprėjimas, D.Trumpo fenomenas JAV – yra tos krizės požymiai. Deja, viešpataujantis elitas to vis dar nenori pripažinti. Todėl tvarios ir darnios plėtros perspektyvos, apie kurias mėgsta pašnekėti ir neoliberalizmo doktrinos suparaližuotu protu besivadovaujantis elitas, nėra realios, bent kol kas…
Lietuva, metaforiškai kalbant, šiuo metu yra globalios kapitalizmo sistemos Europos regioninio padalinio, sparčiausiai demografiškai tuštėjantis ir senėjantis, periferinis teritorinis „departamentas“, deja, negebantis akumuliuoti politikos, galinčios sustabdyti ar bent pristabdyti nacijos potencialo menkėjimą ir nykimą. Deja, susiklosčiusi partinė politinė sistema yra nepalanki tokiems istoriniams uždaviniams spręsti.