Susipažinkite: Dainius Kepenis, Laisvės kovų istoriją pažinęs iš vieno pasakojimo
„Valstietis ir žaliasis“ Dainius Kepenis, antradienį Seimui svarstant projektą dėl 2018-ųjų paskelbimo kovų už Laisvę dalyvio generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais, nutarė pasidalyti savo šviežiausiais „atradimais“ apie partizanų kovas su okupantais, o kad būtų pamirštos visos „baisios istorijos“>, jis siūlo pastatyti … bendrą paminklą laisvės kovotojams ir stribams.
Dar daugiau – aiškindamas kolegoms savo sumanymą D. Kepenis nepraleido progos ir kitiems dar kartą papasakoti, ką jis sužinojęs apie laisvės kovotojus. Pareiškęs, kad žodis „partizanai“ yra dviprasmis – mat „partizanai buvo ir vienoki, ir kitokie“, jis pakvietė savo kolegas būti jautrius: „Mes turime galvoti apie tuos žmones, kurie jautriai priims tą žinią. Siūlyčiau šalia partizano Ramanausko-Vanago metų paskelbti susitaikymo, atgailos metais ir pastatyti paminklą tiems žmonėms, kad užmirštų tas problemas visiems laikams“, – antradienį per Seimo posėdį kalbėjo D. Kepenis.
Vidmantas Valiušaitis. Be politinės nuovokos ir „atsiminimai iš pasakojimų“ tampa „atradimu“
„Šeštadienį aš netikėtai sužinojau vienos šeimos baisią istoriją“, – sakė D. Kepenis, jau pirmadienį paskelbęs iš Seimo tribūnos visai Lietuvai, ką sužinojęs savaitaglį.
Atrodytų, žmogus, turi savo frakcijoje padorų istoriką, Istorinės atminties įamžinimo komisijos pirmininką prof. Arūną Gumuliauską (LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas) – paklaustų, pasitartų, bandytų ką nors suprasti. Bet ne. Veržiasi į tribūną. Kalba. Šeštadienį sužinojo – pirmadienį skelbia…
Žmogui net į galvą neatėjo pirmiau pamąstyti: ką žino ir ką supranta apie NKVD karo prieš lietuvių rezistenciją metodus tie kaimo žmonių ainiai – jų vaikai ir anūkai, kurie jau net ne patys patyrė, o tik „atsimena iš pasakojimų“. Žino, kad žuvo nuo „miškinių“. Tikri miškiniai buvo ar perrengti Josifo Bartašūno pasiuntiniai – kas Seimo nariui galvoj: jam kaimo žmogus pasakoja – jis ima už gryną pinigą, tiki.
Bet D.Kepenis, aišku, nežino, kad 1944–1946 m. J.Bartašūno – bolševikinėje Rusijoje susiformavusio, lietuviškai beveik užmiršusio, bet Lietuvoje panaudoto partizanų naikinimui ir diversijoms prieš juos enkavedisto – vadovaujamos baudėjų gaujos surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių. Be teismo sprendimo ištrėmė daugiau, kaip 9 000 partizanų šeimų narių. „Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo kovotojus.
Ir štai po 27 nepriklausomybės metų, valstybės šimtmečio išvakarėse, Seimo narys be istorinės atminties, nesuprantantis, kad Lietuva – ne Ispanija, kad čia vyko ne pilietinis karas, bet ginkluota rezistencija prieš nepriklausomybę sutrypusį, žmones žudantį ir į Sibirą juos tremiantį okupantą, siūlo bolševikams statyti kryžių. Ženklą, kurio jie labiausiai nekentė ir už kurį jį gerbiančius žmones persekiojo, prievartavo, trėmė ir žudė (vien tik vyskupai-kankiniai Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, Teofilius Matulionis, etc.)!
Čia yra tas „profesionalas“, kuriais „valstiečiai“ gyrėsi prieš ir po Seimo rinkimų?..
Negaliu suprasti, kodėl „valstiečiai“ taip save politiškai pribaiginėja, kalbėdami šitokius vėjus? Kita vertus, gal dėl to ir kalba vėjus, nes politinės nuovokos, kaip šiuo atveju, – nerasta.
Vladas Pranevičius. Linkiu kartais suabejoti netgi tuo, ką „mano dėdė matė pats savo akimis“…
Iš istorinių šaltinių:
„Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas Žinomas 1956 m. spalio 11 d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaitė. Jie, agento duomenimis, numatę Kaune apsipirkti, ir spalio 12 d. rytą dviračiais iš jo namų važiuoti Aleksoto tilto link. […]
1956 m. spalio 11 d. 20 val. agentas iš savo namo sutartu signalu parodė, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė dar pas jį, ruošiasi nakvoti ir rytą išvykti. Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus.“
„Viso Ramanausko ir jo šeimos paieškoms tik 1956 m. užverbuota 30 agentų. Atstatytas ryšys su 20-čia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo.“
Noriu atkreipti dėmesį į faktą, KIEK ŽMONIŲ Lietuvoje pokario metais buvo užverbuota ir bendradarbiavo su saugumu.
Kaip manote, kaip jie vėliau pasiteisino patys prieš save? Kokius naratyvus kūrė sau ir pasakojo savo vaikams ir anūkams bandydami pateisinti save, netgi tada, kai jų artimieji nė nesužinojo apie jų bendradarbiavimą?
Manau, daugelis dažniausiai ieškojo, kaip pateisinti savo situaciją ir savo veiklą bet kokiais būdais kuo labiau apjuodindami jų pačių išduotus partizanus. Visada apie tai prisiminkite, kai girdite kažkieno aiškinimus apie „miško brolių“ plėšikavimus ir žiaurumus, „žinomus iš senelio ar dėdės autentiškų pasakojimų“ 🙁
Nebandau teigti, kad to tikrai niekada ir niekur nepasitaikė, bet linkiu kartais suabejoti netgi tuo, ką „mano dėdė matė pats savo akimis“…
Arvydas Anušauskas. Kaip suprasti Seimo narį, kuris manipuliuodamas melaginga informacija siūlo statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams?
Šiandien D. Kepenis susidvejino – rėžė kalbą apie partizanus naudodamasis 1989–1991 metų „Jedinstvos“ laikraštukų straipsniais ir kartu pritarė A.Ramanausko-Vanago metų paskelbimui.
Toks susidvejinimas rodo ne tik nenuoširdžią poziciją, tačiau ir mėginimą vėl manipuliuoti melagingais faktais.
Štai monologe apie jam žinomus nužudytus „nekaltus žmones“ iš jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimos [jis] pamiršo paminėti vieną esminį faktą: Jonas, Stasys ir Kazimieras Lebrikai dokumentuose figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m. Šilalės rajono Vaičių apylinkėje. T.y. šie „beginkliai“ buvo gerai ginkluoti stribai.
Galima suprasti, kodėl stribų artimieji nutyli šį faktą, bet kaip suprasti Seimo narį, kuris manipuliuodamas melaginga informacija pasiūlo statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams?
P.S. Nuotraukoje – kopija dokumento apie partizanų karo lauko teismus.
