Redakcijos prierašas:
Skelbdamas savo nuomonę autorius mėgina suplakti Venclovos ir Marcinkevičiaus atvejus, ignoruodamas esminius skirtumus:
a) Justinas Marcinkevičius nebuvo mažoras, kitaip negu T. Venclova ar A. Štromas, kuris buvo A. Sniečkaus įsūnis;
b) Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo nomenklatūrinis ,,disidentas” kaip tie, kurių vienintelis tikslas buvo ištrūkti iš sotaus gyvenimo SSRS į kur kas malonesnį Vakarų pasaulį;
c) Išleisti su aukščiausios SSRS vadovybės žinia, tariami “disidentai” užsienyje nevykdė jokios disidentinės ar juo labiau prolietuviškos veiklos ir niekaip neprisidėjo prie tautinio atgimimo;
d) Justinas Marcinkevičius buvo paprastas provincijos jaunuolis, kuris prasimušė į gana aukštą kultūrinės nomenklatūros sluoksnį, darė ideologinius kompromisus, bet vis dėlto išlaikė tautinę ir valstybinę jauseną ir savo kūryba nei asmenine įtaką realiai prisidėjo prie tautinio atgimimo ir tapo vienu iš nacionalinio išsivadavimo judėjimo įkvėpėjų bei ryškiausių vedlių. Sąjūdžio sutriuškinimo atveju jo tikrai niekas nebūtų išleidęs į užsienį, kaip kad buvo išleisti T. Venclova ir A.Štromas.
Kaip žinoma, totalinį puolimą prieš J. Marcinkevičių pradėjo T. Venclova, iki šiol liaupsinamas kaip ,,disidentas”. Koks buvo disidentas, puikiai atskleidžia KGB šefo J. Andropovo pasirašytas dokumentas. Iš jo matyti, kaip skirtingai buvo elgiamasi su tikrais ir nomenklatūriniais disidentais.
Ričardas Savukynas | Veidaknygė
Kadangi ponia Virga Bu užrodė tai, ko nebegalėsiu atmatyt, tai ir su jumis visais pasidalinsiu – apie kitą didį dvasingumo šulą, tokį Tomą Venclovą, kuris buvo dvasingas „disidentas”, o realiai mažoras.
Sovietmečiu mažoro sąvoka reiškė jaunimėlį, kuris turėjo tokio įtakingumo tėvus, kad galėdavo gauti bet ką ir daryti bet ką, nes realiai buvo aukščiau visko. Iki to lygio, kad mažoras galėjo vaizduoti netgi disidentą, ir tai jam už tai nieko nebuvo.
KGB vadovo Jurijaus Andropovo pasirašytas dokumentas apie tai, ką daryti su kuriais disidentais ar „disidentais”.
—-
Dokumente rašoma maždaug taip:
– „Orlovą – pagal baudžiamąją bylą tirti neareštuojant ir paskui pasodinti į kalėjimą pagal baudžiamąją bylą.”
– „Ginzburgą – areštuoti iškart ir pasodinti į kalėjimą pagal baudžiamąją bylą.”
– „Rudenką – areštuoti iškart ir pasodinti į kalėjimą pagal baudžiamąją bylą.”
– „Venclovą – išsiųsti į kelionę po JAV.”
—-
Dabar Venclova sūnus kartu su Venclova tėvu turi venclovų muziejų apie save, gyvas būdamas. Tas muziejus šitą dalyką vaizduoja kaip kokį tai neaišku ką, čia jie tipo apie sovietmetį pasakoja kaip tai.
Bet apie tai, kas buvo mažorai ir kuo jie skyrėsi nuo realių disidentų – kažkodėl nepasakoja. Kaip ir apie masines žudynes, kurias rengė sovietai po to, kai nusikaltėlis Antanas Venclova išdavė valstybę.
Panašūs yra ir tie sovietmečio dvasinguoliai iš visokių rašytojų sąjungų, kurie buvo tokie dvasingi ir kurie bando sau ir į save panašiems kurtis paminklus iki šiolei.
Tokie iš sovietmečio išlikę nomenklatūrininkai mielai prisimena dvasingą į JAV išvykusį Venclovą ar dvasingai verksmingą vieną iš sovietinių rašytojų vadų Marcinkevičių. Bet tokie neprisimena nelegaliai rašiusio ir nelegalią spaudą platinusio, o už tai KGB nužudyto realiai legendinio Juozo Zdebskio.
—-
Reikia visgi suprasti, kas tokie buvo tie nomenklatūriniai sovietmečio veikėjai – tipiniai į postus gerai įsitaisę narcizai ir viskas.
Dabar kažkuriems kitiems narcizams baisu darosi, kad ir jų narcisizmą kiti pamatys. Tai ir prasideda visokios stradankės dėl to, kad teroristinio, totalitarinio režimo kolaborantai pavadinami kolaborantais.
https://bukovskyoldarchive.files.wordpress.com/2015/07/20-jan-77-6-pp-st-1-15.pdf
***
Visas istorinis dokumentas:
