Michailas Gončaras, Maksimas Alinovas, Andrejus Čubikas | gazeta.zn.ua
Po ilgų svyravimų, apmąstymų ir diskusijų Europos Sąjunga pagaliau ryžosi imtis sankcijų prieš Rusiją. Paleidžiamuoju mechanizmu tapo incidentas, kilęs dėl rusiškųjų „specialistų“ virš Ukrainos numušto keleivinio lėktuvo.
Tačiau šios sankcijos yra selektyvios ir nedaug paliečia naftos ir dujų sektorių – tą stuburą, kuriuo iš esmės ir remiasi Rusijos ekonomika. Be to, buvo pabrėžiama, jog sankcijos turėtų būti peržiūrėtos, jeigu dėl jų galėtų patirti nuostolių ir pati Europos Sąjunga.
Kas tai – eilinis bandymas žaisti su Rusija, jos eilinis perspėjimas ar sistemingas prorusiškų lobistų priešinimasis, kuomet Europos bankams tylint, neskaidriai finansuojamo rusiškų angliavandenilių eksporto srautai tik nuolat gausėja?
„Lanksti“ Europos sąžinė
„Remdamasi išskirtinai ekonominėmis paskatomis, Rusijos Federacijos įmonės jau kelis dešimtmečius, kiekvieną dieną tiekia naftą ir dujas europinėms energetinėms rinkoms… Šie tiekimai į ES niekuomet nebuvo politikos instrumentas. „Šaltojo karo“ – 1970–1980-aisiais – metais visa tai funkcionavo visai taip pat, kaip ir pastarosiomis savaitėmis… Todėl šį klausimą suderinęs su beveik visomis šalimis – Europos Sąjungos narėmis – aš pasisakiau už tai, jog į sankcijų sąrašą nebūtų įtraukiami naftos ir dujų tiekimai“, – šitaip kalbėjo Europos energetikos komisaras Giunteris Etingeris, duodamas interviu „Deutsche Welle“ ukrainiečių redakcijai. Šis pareiškimas demonstruoja rusiškosios dujokratijos pergalę prieš europinę demokratiją, prekės vertės pergalę – prieš vertybes, neprincipingumo – prieš principus. Jau prieš mėnesį eurokomisaras buvo pareiškęs, jog „sankcijos dėl dujų ir naftos turi būti Rusijai taikomų sankcijų sąrašo pabaigoje“. Panašu, jog dabar jau galima suprasti, kokie būtent klausimai buvo nagrinėjami Briuselyje, kai tik ten buvo pradėta svarstyti sankcijų tematika. Iš pradžių – apie tai, jog energetinės sankcijos atsidurtų sąrašo pabaigoje, o po to – kad jos apskritai būtų pašalintos iš sąrašo.
Štai keli skaičiai, kad įsivaizduotume sankcijų išvengusio rusiškojo ir europinio energetinio verslo mastus. Pagal 2014 metų sausio 17 d. oficialaus dokumento „Rusijos – ES energetinis dialogas“ 13-ąjį Apibendrinantį pranešimą, 2013 metais Rusijos energetinių resursų eksportą į ES sudarė:
nafta – 159,3 mln. t;
naftos produktai – 100 mln. t;
gamtinės dujos – 139 mlrd. kub. m.
Pagal Rusijos Federacijos muitinės tarnybos duomenis 2012 metais energetinių produktų eksportas sudarė 69,8 nuošimčių nuo visos šalies eksporto apimties: 366 mlrd. dol. nuo bendros 524,7 mlrd. dol. sumos. Už naftos eksportą įplaukė 180 mlrd. dol., už naftos produktus – 100 mlrd., už dujas – 63 mlrd. dol. (neskaitant įplaukų už anglies ir elektros energijos eksportą).
Šių duomenų pagrindu galima teigti, jog rusiškosios agresijos variklis nepaliaus veikti ir ateityje, nes dabar jau akivaizdu, jog 70 nuošimčių Rusijos eksporto įplaukų yra apsaugota nuo sankcijų taikymo.
Liepos 25 dieną Maskvoje, Namiotkino gatvėje įsikūrusios žinomos įstaigos kabinete, buvo keliami rinktinio Mozelio vyno „Kröver Nacktarsch“ bokalai už rusų dujų monopolininko bičiulių – išeivių iš Švabijos bei kitų vokiečių draugų – sveikatą. Paneuropinius dujų srautus ir garantuotas finansines įplaukas pavyko išsaugoti! Kremliui artimi analitikai konstatuoja: sankcijos sukelia problemų, tačiau jos nėra mirtinai pavojingos, nes nepaliečia naftos ir dujų sektoriaus.
Iš kairės: G.Etingeris, A.Mileris, D.Medvedevas, G.Šrioderis, M.Varnigas. kremlin.ru nuotr.
Pastarosiomis savaitėmis tokie scenarijai tampa vis labiau nuspėjami. Komentuodamas 2014 metų liepos 22 dienos ES diplomatinių žinybų posėdžio rezultatus, leidinys „Euractiv“ pranešė apie labai mažą tikimybę, jog [Rusijos] energetiniam sektoriui, juo labiau – dujų tiekimui – būtų taikomos sankcijos. Europos diplomatai teisinosi tuo, jog griežtesnės priemonės kai kurioms ES šalims galėtų reikšti ekonominę griūtį ar būti beveik savižudišku aktu ir pačiai Europos Sąjungai, o tai visiškai nepriimtina, taip pat ir Ukrainai.
Tačiau tokia logika neišlaiko kritikos, nes būtent Rusijos eskaluojama Europos Sąjungai eksportuojamų dujų kainų politika priveda prie tolesnio šalies ekonomikos stagnacinės būklės įšaldymo. Keli skaičiai palyginimui: 2013 metais vidutinė didmeninė dujų kaina amerikiečių rinkoje „Henry Hub“ sudarė 133,1 dol./tūkst. m³, kai tuo tarpu Vokietijos rinkoje „NCG“ – 387,7 dol./tūkst. m³, taigi, beveik triskart didesnė. Iki 2005 metų JAV ir Europos dujų rinkų padėtis buvo diametraliai priešinga – dujų kaina, palyginti su Europa, Valstijose buvo stabiliai aukštesnė. Ši aplinkybė – esminių rinkos ekonomikos tendencijų pakitimo rezultatas: JAV vyksta audringa reindustrializacija, o Europos Sąjungoje pastebimas pramonės sektoriaus smukimas.
Viena tokios padėties priežasčių – orientavimasis į Rusiją kaip energetikos resursų – beje, nepigių, šaltinį. Palaipsniui sukuriama įdomi situacija, kuomet „uodega vizgina šunį“, tai yra, Rusijos energetikos resursų eksportas į Europą nulemia politinę ir ekonominę pačios Europos orientaciją. Akivaizdu, jog panaši padėtis įmanoma tik todėl, jog Europoje randasi tokių, kuriems ši situacija yra naudinga – rusiškų dujų kainos jiems leidžia neblogai uždirbti, o po to visiems pasakoti, kaip yra svarbu bendradarbiauti su Maskva.
Eurokomisaro pasisakymą apie tai, jog Rusijos tiekiamos dujos ir nafta niekuomet nebuvo politikos instrumentas, palikime pasisakytojo sąžinei. Toks požiūris gal ir būtų teisingas Senosios Europos požiūriu, tačiau juk negali Europos valdininkas nematyti, jog daugeliui šalių energetikos rinka virto poveikio priemone, ir tik laiko klausimas, kada šis instrumentas pradės daryti esminę įtaką Europos Sąjungos sprendimams.
Apžvelkime kelis būdingiausius atvejus, kuomet Rusijos Federacija panaudojo energetikos resursus ir jų infrastruktūrą kaip priemonę paveikti kitas šalis:
– nuo 2003 metų sausio 1 dienos atsisakyta tiekti naftą tranzitu per Latviją – kaip keršto akcija už neva pažeidžiamas rusų mažumos teises;
– 2004 metų žiemą laikinai apribotas dujų tiekimas Baltarusijai – buvo siekiama perduoti DTS (dujų transportavimo sistemą – Tiesos.lt) Rusijos kompanijai „Gazprom“;
– 2006-ųjų ir 2009-ųjų metų žiemą nutrauktas dujų tiekimas Ukrainai;
– nuo 2006 metų liepos nutrauktas naftos tiekimas Lietuvai – kaip keršto akcija už „neteisingą“ Mažeikių naftos perdirbimo įmonės privatizaciją (ne Rusijos, o Lenkijos kompanijos naudai);
– 2006 metais užblokuotas Kazachstano naftos tiekimas Lietuvai – buvo siekiama neleisti konkurentui dalyvauti Mažeikių naftos perdirbimo įmonės privatizavimo konkurse;
– energetinė Gruzijos blokada 2006 metų žiemą;
– 2008 metų liepą apribotas naftos tiekimas Čekijos Respublikai – kaip prevencinis „stimulas“, priversiantis atsisakyti įrengti amerikiečių priešraketinės ginkluotės elementus šalies teritorijoje.
Kaip matome, tarp išvardytų šalių – ES narės Čekija ir Baltijos valstybės. Jeigu kai kam Briuselyje atrodo, jog Rusijos pasinaudojimas energetiniais resursais, kaip politinio ir ekonominio poveikio instrumentu, paliečia tik tas šalis, kurios neįeina į ES sudėtį, tuomet jie arba nesuvokia, kokia iš tikrųjų yra Rusija ir jos energetinė politika, arba jų sąžinė labai jau „lanksti“. Būtent tokiais žodžiais Europos politikų ir valdininkų elgesį „Veidaknygės“ puslapyje gana taikliai pavadino vienas iniciatyvus ukrainietis, komentuodamas pranešimus apie eilinį europiečių „susirūpinimą“ dėl žmonių aukų, kai 2014 metų liepos 14 dieną teroristai sunaikino [ukrainiečių] karinio transporto lėktuvą „An-26“. Šis „lankstumas“ išliko ir tada, kai liepos 17 dieną nuo rusiškųjų „specialistų-zenitininkų“ rankų Rytų Ukrainoje tragiškai žuvo keli šimtai ES piliečių. Trečiojo lygio sankcijoms prieš šalį – agresorių – tuomet iš paskutiniųjų vengė pritarti nemažai Europos šalių: Prancūzija, VFR, Liuksemburgas, Austrija, Bulgarija, Graikija, Kipras, Slovėnija, o taip pat Europos Sąjungai pirmininkaujanti Italija.
Ne paslaptis, jog daugelį šių šalių su Rusija sieja jeigu ir ne tiesioginiai dujų tiekimą užtikrinantys santykiai, tai jau tikrai – finansiniai srautai, kuriuos, beje, generuoja rusiškų dujų eksportas. Tad, nepaisant pamatinių žmogaus teisių ir demokratinių vertybių, apie kurias lankydamiesi Kijeve taip mėgsta papostringauti Europos politikai, net ir pastarosiomis dienomis bei savaitėmis nesiliauja intensyvi lobistinė veikla, aptarnaujanti Putino ir jo aplinkos interesus.
Keleivinio „Boingo“ katastrofa Vakarų ir Kremliaus santykiams tapo savotišku Rubikonu ir pagausino šalininkų, reikalaujančių griežtesnio kurso prieš Putiną, gretas. Tačiau daugeliui stambių ir nedidelių Europos Sąjungos šalių politikų nepalyginamai svarbesni yra finansiniai dividendai, gaunami iš rusiškųjų projektų realizavimo.
Kremliaus šalininkų plejada yra įsitikinusi, jog ES ir toliau vaidins komišką globalaus žaidėjo – pacifisto – vaidmenį apsiribodama pareiškimais apie „susirūpinimą“ ir eiliniais įspėjimais apie galbūt išplečiamą ir sugriežtinamą sankcijų režimą.
Šiame fone išryškėja tam tikras dirbtinis ES bejėgiškumas, kuomet konstruktyviam sprendimui priimti būtinas visų šalių-narių konsensusas, o jam užblokuoti pakanka vieno politiko, iš anksto „lanksčiai“ pakoregavusio savo sąžinę, balso. Tai ypač efektinga, jeigu toks politikas atstovauja įtakingai ES šaliai. Ne paslaptis, jog pagrindinis vaidmuo Europos Sąjungoje tenka Vokietijos ir Prancūzijos tandemui. Prisimenamas vaidmuo, kurį šios šalys suvaidino, „sureguliuodamos“ „Gruzijos ir Rusijos konfliktą“ (taip jos vadino penkias dienas trukusį Rusijos karą su Gruzija). Žinomas ir „sureguliavimo“ rezultatas: Gruzija prarado dalį savo teritorijos. Tų pačių 2008-ų metų balandį Bukarešte vykusiame viršūnių susitikime Vokietija ir Prancūzija užblokavo priemonių planą dėl galimos Gruzijos ir Ukrainos narystės NATO aljanse. Tokia šių šalių pozicija liko nepakitusi ir šiandien. Lemiamas tandemo Vokietija-Prancūzija vaidmuo tenka Berlynui, pagrindiniam ES politikos žaidėjui.
Dar 1995 metais Kolorado Springse (JAV) surengtame „šaltąjį“ karą užbaigusių pasaulio lyderių susitikime Margaret Tečer pasakė pranašiškus žodžius: „Vokietija veržiasi įgyti pranašumą. Jūs nepririšote Vokietijos prie Europos, jūs Europą pririšote prie didžiosios Vokietijos – štai ji ir vėl dominuoja“.
Berlynas – Ciurichas – Europa: dujų verslo korupcijos ašis?
Kur šio fenomeno – tai, kad Vokietija faktiškai veikia Kremliaus naudai – paslaptis? Viena pamatinių priežasčių – rusų energetiniai resursai. Vokietija yra stambiausia rusiškų dujų importuotoja, be to, ji įsiveža nemažas naftos bei jos produktų apimtis (žr. lentelę).
Kaip būtent vyksta prekyba energetiniais resursais? Nafta, jos produktai, akmens anglis – biržos prekės. Gamtinės dujos dažniausiai parduodamos pagal ilgalaikes sutartis, kurių turinys paprastai neatskleidžiamas prisidengiant komerciniu konfidencialumu. Pradedant 1973 metais sutartis su Rusijos kompanija „Gazprom“ įvairiais laikotarpiais pasirašė įvairios vokiečių kompanijos. Pastaruoju metu gamtinių dujų jau įmanoma įsigyti ir biržoje, pavyzdžiui, Austrijoje.
Gamtines dujas Vokietijai parduoda kompanija „Gazpromeksport“, kuri yra akcinės bendrovės „Gazprom“ šimtaprocentinė dukterinė įmonė. „Gazpromeksport“ ne tik parduoda dujas vokiečių kompanijoms-partneriams, bet taip pat turi verslo santykių su jai priklausančia kompanija „Gazprom Germania GMBH“. Savo ruožtu „Gazprom Germania“ yra įvairių Europos šalyse registruotų įmonių akcijų paketų savininkė (žr. 1 pieš.).
Be kompanijos įstatais apibrėžtos prekybos dujomis, „Gazprom Germania GMBH“ (ir ne tik ji) dar užsiima Rusijos ir jos energetinių kompanijų „pozityvaus“ įvaizdžio populiarinimu Europoje – tam pasitelkiamos sporto, meno bei kultūros sritys. Tai veikia kaip „lankstus“ mechanizmas, kai prireikia finansuoti iš esmės korupcinius – nebūtinai juridiniu požiūriu – veiksmus ir kai to paprašo atskiri įtakingi asmenys.
Pagal „Transparency International“ 2013 metų duomenis, pasaulinės korupcijos reitingų lentelėje tarp visų šalių Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) užima 12-tą vietą. Beje, 2003 metais Vokietija pasirašė, tačiau iki šiol vis dar neratifikavo svarbaus dokumento – Antikorupcinės Jungtinių Tautų konvencijos, kurios nuostatos reikalauja taikyti žymiai griežtesnes nei iki šiol priemones, kai aptinkama korupcinė veika ir yra persekiojami asmenys, įtariami korupciniais ryšiais.
Šiuo metu Vokietijoje bandoma atkreipti dėmesį į antikorupcinių įstatymų trūkumus: nepakankamą jų poveikį užkertant finansinių piktnaudžiavimų galimybes rinkiminių procesų metu, silpną galią siekiant pasipriešinti lobistų grupėms ir iki šiol nesureguliuotus klausimus dėl požiūrio į politikus, atleistus iš postų valdžios organuose ir įsidarbinusius privataus sektoriaus įstaigose. Ryškus pavyzdys – buvęs vokiečių kancleris Gerhardas Šrioderis, kurio perėjimas dirbti kompanijos „Gazprom“ projekto „Šiaurės srautas“ vadovu, o taip pat ir dalyvavimas prabangiame pokylyje, surengtame 70-ies metų jubiliejaus proga Jusupovo rūmuose Sankt Peterburge, – šie akis rėžiantys faktai iki šiol kelia daug klausimų, jau nekalbant apie nevienareikšmę europinės žiniasklaidos reakciją.
V.Putiną pasitinkant. M Varnigas ir G.Šrioderis prie įėjimo į Jusupovo rūmus. Sankt Peterburgas. handelsblatt.com nuotr.
Valstybės pareigūnų ir partijų lyderių dalyvavimas tokiuose parodomai prabangiuose renginiuose atspindi transnacionalinės dujokratijos – privilegijuotų europinių valdančiųjų sluoksnių ir su jais susijusių ekonominių verslo grupių – užmojus.
Pagal Linco miesto universiteto austrų profesoriaus Fridricho Šnaiderio paskaičiavimus, dėl korupcijos Vokietijoje padarytų nuostolių apimtys siekia iki 250 mlrd. eurų! Nors nėra tiksliai paskaičiuota, kokia šios sumos dalis tenka dujų verslo korupcijai, tačiau akivaizdu, jog toji dalis labai reikšminga. Kai kada susidaro toks įspūdis, jog visas pasaulio godumas sutelktas Vokietijoje…
Tačiau sugrįžkime prie kompanijos „Gazprom Germania GMBH“. Kažin ar visą įtartinų ir neskaidrių europinės prekybos energetiniais resursais verslo schemų grandinę galima būtų įgyvendinti, nepasitelkus ofšorinės grandies. Atskirose ES šalyse – Olandijoje, Liuksemburge ir, visų pirma, į ES sudėtį neįeinančioje Šveicarijoje – tradiciškai telkiasi aktyvios, stambiais kapitalais operuojančios verslo grupuotės, besinaudojančios neskaidriomis tarptautinės prekybos angliavandeniliais schemomis. Tokių schemų pagrindas – eurazijinių autoritarinių kleptokratinių režimų proteguojama korupcija.
Šveicarijos kantonuose nuolat klonuojamos specifinės kompanijos, kurių vienintelis tikslas – viršpelniai. Jie ir yra tie instrumentai, kurie sukuria ir iki asmeninio įtakojimo lygmens iškelia savotiškus materialinio skatinimo mechanizmus, be to, totalaus laidavimo sąlygomis garantuoja ir visišką veikimo anonimiškumą. Todėl Šveicarija ir yra tokia patraukli kompanijai „Gazprom“. Šią Alpių šalį apskritai būtų galima pavadinti finansinės „Gazprom“ veiklos epicentru – dėl ten esančių daugybės kitų su ja susijusių kompanijų ir, žinoma, dėl banko „Gazprombank“, savo veiklą vykdančio per dukterinę įstaigą „Gazprombank-Schweiz“. Palankumą šiai kantonų šaliai paveldėjo ir dukterinė kompanija „Gazprom Germania GMBH“, kuri savo ruožtu susijusi su banku „GAZPROM Schweiz AG“.
Per „GAZPROM Schweiz AG“ su Austrija, Italija ir Serbija vykdoma prekyba gamtinėmis dujomis iš Centrinės Azijos. Ciuriche esantys banko ir kompanijos biurai vienas nuo kito nutolę tik per 4 kilometrus: „GAZPROM Schweiz AG“ (Pelikanplatz 15, 8001 Zürich) ir „Gazprombank (Schweiz) AG“ (Zollikerstrasse 183, 8008 Zürich) (žr. 1 pieš.).
Oficialiais duomenimis, „Gazprom Germania GMBH“ įplaukos 2013 metais sudarė 13,7 mlrd. eurų, o pelnas – 287 mlrd. eurų – tai septyniolika nuošimčių viršija 2012 metų pelną. Didžiąją gauto pelno dalį užtikrino „Gazprom-Schweiz AG“. Per šią kompaniją 2013 metais Europoje buvo realizuota 33,8 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, nupirktų iš Centrinės Azijos ir Azerbaidžano regionų šaltinių. Pajamos sudarė 9,8 mlrd. dolerių, arba 7,3 mlrd. eurų, o grynas pelnas – 44,6 milijonus dolerių. Taigi, šveicariškoji „dukrelė“ vokiškajai kompanijai „Gazpromeksport“ užtikrino per 53 nuošimčius pelno (atlikus nesudėtingus skaičiavimus, matyti, jog vidutinė dujų realizavimo kaina – 289,9 doleriai už tūkstantį kubinių metrų).
2011 metais kompanija „Gazprom-Schweiz AG“ savo veiklą išplėtė ir pakoregavo jos kryptis. „Gazpromeksport“ pavedimu buvo sudarytos sutartys, leidžiančios įsigyti gamtines dujas iš Kazachstano, Turkmėnijos ir Azerbaidžano – šitaip „Gazprom“ grupėje ji tapo Centrinės Azijos dujų verslo monopolininke, savininke ir tvarkytoja.
Pabrėžtina, jog Europos Komisija jau seniai nereikalauja iš Rusijos užtikrinti iš Centrinės Azijos į Europą tiekiamų dujų laisvo tranzito, juk tokią laisvę Maskva, būdama PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija – Tiesos.lt) narė, lyg ir privalėtų užtikrinti. Tačiau kam tas vargas? Juk dujos iš Centrinės Azijos į Europos Sąjungą tiekiamos pagal kitokią – elegantišką „šveicarišką“ – schemą, leidžiančią atsižvelgti į visų suinteresuotų grupių interesus (ir akivaizdžius, ir užslėptus), kaip kad ir buvo padaryta „RosUkrEnergo“ korupcinės schemos atveju.
Įdomu pažymėti, jog būtent 2011 metais į „Gazprom-Schweiz AG“ administracinės tarybos sudėtį įėjo tokie šiandien žinomi asmenys kaip Jelena Burmistrova (dabartinė „Gazpromeksport“ vadovė) ir Matias Varnigas („Nord Stream AG“ direktorius – tvarkytojas).
Įstatinis „Gazprom-Schweiz AG“ kapitalas sudaro 300 tūkst. šveicariškų frankų – tai pagal nusistovėjusias sąlygas neleidžia įgyvendinti plataus masto kreditinių, lizingo ir kitokių operacijų, kurias įstatai numato kaip veiklos rūšis. Todėl galima daryti prielaidą apie vykdomą „popierinę“ prekybą dujomis, tokiu būdu gaunant didelius pelnus, tenkinančius ribotos asmenų grupės interesus.
Pagrindinė kompanijos „Gazprom Schweiz AG“ figūra – buvęs Rytų Vokietijos Valstybės saugumo ministerijos („Stasi“) žvalgybos „Hauptverwaltung Aufklärung“ (HVA) bendradarbis Matias Varnigas (kaip yra žinoma, ankstyvoji V.Putino profesionali žvalgybinė veikla taip pat buvo susijusi su DDR). Pažymėtina, jog įvairiu laikotarpiu M.Varnigas dirbo nepriklausomu direktoriumi keliose kompanijose ir bankų struktūrose, artimose dabartiniam Kremliaus valdovui: bankuose „Rossija“. „VTB“, kompanijose „Rosneft“, „Transneft“, „UC Rusal“. Šie biografijos faktai liudija apie M.Varnigo teikiamų paslaugų ekskliuzyvinį charakterį ir jo kontaktus su Kremliumi. Amerikiečių šaltinių duomenimis, M.Varnigas savo metu buvo apmokytas profesionaliai dirbti su vakarietiškomis bankų sistemomis. Šveicariškoji bankų sistema yra tradiciškai patraukliausia, nes suteikia dideles galimybes vykdyti itin delikačias finansines operacijas.
Pirmoji tokių galimybių priežastis – šveicariškieji verslo ypatumai. Pagal Šveicarijos ūkio veiklos juridinę teisę, pasikeitusią nuo 2008 metų sausio 1 dienos ir, deja, nepadariusią veiklos skaidresnės, akcininkų rejestro tvarkymas tampa išimtinai korporatyvine prerogatyva. Jeigu anksčiau rejestras buvo tvarkomas laikantis šalies kantono taisyklių, tai nuo 2008 metų ši operacija atliekama korporatyviniu lygmeniu. Akcininkų rejestrą kompanija turi teisę susitvarkyti pati, be to, ji niekam neprivalo teikti informaciją apie jo turinį. Šveicarijos įstatymai fiksuoja ribotą kompanijos priedermę viešinti turimą dalykinę informaciją. Pavyzdžiui, kasmetinių ataskaitų, buhalterinio balanso, auditorių ataskaitų duomenys gali būti pateikiami tik akcininkams.
Šveicarų įstatymai numato, kad kompanijos įkūrimo data ir yra tas momentas, kuomet apie tai komerciniame rejestre padaromas atitinkamas įrašas, o būtent – duomenys apie kompanijos rezidavimo vietą, jos įstatinį kapitalą, valdybos narius, asmenis, turinčius parašo teisę, bei kitus atsakingus darbuotojus. Tuo tarpu duomenų apie akcininkus viešai skelbti neprivaloma, nes tokia informacija tretiesiems asmenims teikiama tik pačių akcininkų sutikimu.
Ši esminė aplinkybė padeda suprasti, kiek tikroviški galėtų būti atsakingų pareigūnų ar politikų pareiškimai apie tai, jog jie, pavyzdžiui, niekaip nesusiję su kokiu nors konkrečiu Šveicarijoje registruotu verslu.
Kita labai svarbi priežastis yra ta, jog tokios kompanijos kaip „RosUkrEnergo“ arba „Gazprom Schweiz AG“ turi galimybę į apyvartą išleisti dviejų rūšių vertybinius popierius – vardines ir pareikštines akcijas.
Esmė yra ta, jog akcininkų sprendimu vardinės akcijos gali būti tranformuojamos į pareikštines (iš esmės, anonimines), ir priešingai. Pareikštinės akcijos sertifikatas pateikėjo duomenų neatskleidžia ir tokio sertifikato pateikėjas automatiškai laikomas savininku. Jis taip pat neprivalo registruotis ir kompanijos rejestre. Nei pati kompanija, nei akcininkų susirinkimas, nei bet kas iš atsakingųjų asmenų nėra įpareigoti išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis vienas ar kitas sertifikatas pateko į jo savininko rankas.
Pareikštinės akcijos gali būti perduodamos tiesiai į rankas, o tokias akcijas parduodant, nereikalaujama pateikti informacijos apie parduodamą sertifikatą arba parengti atitinkamą lydraštinį dokumentą. Tokių akcijų savininkas gali neigti faktą, jog yra asmeniškai su jomis susijęs, nes juk ten jo pavardė nefigūruoja. Tačiau jam yra palikta teisė reguliariai reikalauti jam priklausančių dividendų ir teisę tuos dividendus gauti. Tokios liberalios finansinės veiklos aplinkybės kompanijoms atveria plačias galimybes veikti vienų ar kitų asmenų naudai.
Pasiremdama šveicariškąja teise, kompanija gali nepatenkinti juristų užklausimo apie akcijų savininkus bei jų vertybinių popierių valdymo periodą. Tai leidžia bet kuriam asmeniui, pavyzdžiui, vienos ar kitos šalies valstybiniam pareigūnui, gebančiam su „švaria ir lanksčia“ sąžine suderinti darbą valstybės tarnyboje ir ūkinę veiklą kompanijoje, tvirtinti apie tai, jog su ta veikla jis neturi nieko bendra.
Štai čia ir glūdi tokių verslo organizavimo schemų elegancija. Realiems vertybinių popierių savininkams suteikiamos praktiškai neribotos galimybės, tad jie gali nesibaiminti, jog savo šalyse jie bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už korupcinę veiklą. Neatmestina ir tikimybė, jog tarp asmenų, disponuojančių pareikštinėmis akcijomis, gali būti ne tik ministerijų valdininkų, bet ir kai kurie premjerai ir net prezidentai, veikiantys per savo ypatinguosius patikėtinius.
„Pietų srautas“ kaip „lanksčios“ sąžinės veidrodis
„Pietų srautas“ yra tapęs savotišku melo detektoriumi, patikrinančiu tuos Europos politikus, kurie nelieka abejingi, kai „Gazprom“ jiems pareiškia savo palankumą, ir kurie tokią malonę tikisi išsaugoti ir ateityje. Apie visa tai liudija Europos Sąjungos šalių diplomatų pasisakymai.
Vokietijos pasiuntinys Rusijoje Riudigeris fon Fričas (Rüdiger von Fritsch) 2014 metų liepos 14 dieną pareiškė, jog įgyvendinant dujotiekio „Pietų srautas“ statybos projektą, Vokietijos vyriausybė gins vokiečių verslo interesus, be to, jis tikisi, jog visos su tuo susijusios problemos bus sėkmingai išspręstos (šio projekto jūros ruožo akcininkė yra vokiečių kompanija „Winterschall“).
Italijos vyriausybės Europos reikalų valstybės sekretorius Sandro Goci liepos 10 dieną Briuselyje vykusioje prezentacijoje, skirtoje Italijos pirmininkavimui ES, pareiškė, jog reikia įgyvendinti „Pietų srautą“, nes „jis sudarys palankias sąlygas į Europą tiekiamų dujų maršrutų diversifikacijai“. Kiek anksčiau Italijos užsienio reikalų ministrė Frederika Mogerini (Federica Mogherini) „Pietų srauto“ projektą įvertino kaip „ypatingai svarbų“ viso Europos regiono energetiniam saugumui.
Prancūzijos pasiuntinys Rusijoje Žanas Morisas Riperis (Jean-Maurice Riper) liepos 5 dieną taip pat faktiškai palaikė „Pietų srautą“ ir pažymėjo, jog Prancūzija nėra nusistačiusi prieš rusiškas dujas, nes jas aktyviai perka kompanija „Gaz de France“ (ir jos įpėdiniai).
Šie trijų pagrindinių ES šalių oficialių asmenų pareiškimai buvo padaryti beveik vienu metu. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes įgyvendinant projektą, kiekviena iš pusių turi savąją „pyrago“ dalį: rusų „Gazprom“ – 50 nuošimčių, italų „ENI“ – 20, vokiečių „Winterschall“ – 15, prancūzų „GdF“ – 15 nuošimčių. Ir nors šių kompanijų įplaukos į šalių biudžetus viršija vos kelis nuošimčius, tačiau politikų nuogąstavimai, jog vanduo šiluminiuose tinkluose gali tapti keliais laipsniais vėsesnis – ir dėl to užrūstins rinkėjai – jiems yra svarbiau negu jų propaguojamos europinės vertybės, kas ir daro įtaką tokių Europos politikų elgesiui bei jų priimamiems sprendimams. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė, nes tikrieji tokio elgesio motyvai gali slypėti gerokai giliau – ofšorinėse kompanijose ir jų sąskaitose, kurias nuolat rūpestingai papildo rusiškieji dujų verslo partneriai.
2014 metais pasirašydama sutartį dėl „Pietų srauto“ statybos, Austrija kažkuria prasme pakartojo savo žingsnį, padarytą 1962 metais, kai šaltojo karo sąlygomis parengė pirmąjį kontraktą dėl dujų tiekimo iš SSSR į Vakarų Europą.
Šios šalies politiniai veikėjai kartu su verslo atstovais daugelį metų siekia sukurti ir išlaikyti patrauklų šalies investicinį klimatą ir greičiausiai net nepajuto, kaip Austrija palengva pavirto patogiu uostu, pritraukiančiu abejotinos kilmės finansinius srautus. Valstybei palankiomis preferencijomis tokią situaciją pateisinti jiems nepavyks, nes pagal užsienio ekonominės veiklos 2012 metų duomenis Rusijos Federacija yra atsidūrusi dešimties svarbiausių šalies ekonominių partnerių sąrašo pabaigoje, o tarpusavio prekybos balansas yra neigiamas ir siekia maždaug vieną milijardą eurų. Tuo pat metu prekybos su JAV balansas yra teigiamas, siekia per 2,4 mlrd. eurų ir turi tendenciją toliau augti. Manytume, jog turėtų būti kokia nors priežastis, verčianti Austrijos politikus veikti taip netoliaregiškai, ir labai tikėtina, jog toji priežastis – suinteresuotumas finansinėmis paskatomis, kurias už „lanksčią“ sąžinę suteikia rusiškų dujų srautų šeimininkai.
Savaime suprantama, jog nuo tokio ypač brangaus „pyrago“ kaip „Pietų srautas“ bus kiekvienam atriekta jam priklausanti dalis – taip pat ir tiems projekto dalyviams (įskaitant ir įgaliotas kompanijas ES šalyse), per kurių teritorijas turėtų nusidriekti planuojamo dujotiekio maršrutai. Kiekvienoje projekte dalyvaujančioje šalyje statybos darbus vykdys šiam tikslui steigiamos bendros įmonės, kur 50 nuošimčių įmonės resursų priklausys „Gazpromui“, o likusi pusė – šalies vyriausybės įgaliotoms nacionalinėms kompanijoms.
Čia didžiausią aktyvumą demonstruoja Italija. Tai sietina ne tik su tuo, jog šalies nacionalinė naftos ir dujų kompanija „ENI“ yra didžiausia – po „Gazpromo“ – projekto dalininkė, bet ir su ta aplinkybe, jog dukterinei kompanijai „Saipem“ patikėta brangiai kainuojanti ranga, kuomet dviejų kilometrų gylyje Juodosios jūros dugnu bus klojami vamzdžiai pirmajai dujotiekio trasos gijai. „Saipem S.p.A.“ – dukterinė „ENI“ kompanija ir vienas stambiausių pasaulyje naftos ir dujų rangovų, turintis daugybę specializuotų laivų ir galintis įvairiame gylyje tiesti įvairaus diametro jūrinių dujotiekių vamzdžius.
2014 metų kovą su kompanija „Saipem“ pasirašytas kontraktas, kuriuo numatomas tiesiamo dujotiekio trasos keturių gijų paklojimas, o taip pat pirmosios gijos tiesimas sekliame jūros ruože ir trasos prišliejimo prie krantinės statybos darbai. Vienos gijos paklojimo kaina – 2 mlrd. eurų. Antrosios „Pietų srauto“ trasos gijos klojimą vykdys Šveicarijoje registruota Danijos kompanija „Allseas Group S.A.“, padedama italų partnerio „Saipem“. Šiam tikslui planuojama panaudoti naujai įrengtą jūrinių vamzdynų klojimo platformą „Pieter Schelte“. Šio kontrakto kaina viešai neskelbiama.
Verta priminti, jog Rytų Europos studijų ir politikos analizės centro duomenimis, „Šiaurės srauto“ realizacijos projekto, numačiusio Jamalo dujas (RF Jamalo-Nencų autonominė apygarda – Tiesos.lt) permesti į Europą, sąmatinė vertė siekė 56 mlrd. eurų. Nors ir nėra žinoma, ar egzistuoja kokia nors unifikuota „atlygio už palaikymą“ norma, tačiau pasiremiant patikima šios pramonės šakos šaltinių informacija, ji gali svyruoti nuo 22 iki 68 nuošimčių. Mažesnis nuošimtis – už darbus ES šalių teritorijose, o maksimalus – kai darbai atliekami Rusijos teritorijoje. Pagal sąlyginį aritmetinį vidurkį „atlygio už palaikymą“ norma sudaro 45 nuošimčius. O tai reiškia, jo kalbame apie 25,2 mlrd. eurų, kurių dalis gali būti dosniai panaudota „padėkai pareikšti“ – tiek Kremliaus aplinkai, tiek ir europiniams politikams bei valdininkams – kad jų sąžinė taptų dar „lankstesnė“ ir galop virstų tokia lanksti kaip plastilinas.
Būtent tam, kad nurodyta suma upėmis bei upokšniais srauniai tekėtų į įvairių šalių „reikalingų“ žmonių asmenines sąskaitas, ir yra reikalingas šveicariškas dėmuo rusiškų dujotiekių srautų realizacijos schemoje (žr. 2 pieš.).
„Pietų srauto“ užmojis – nuo Jamalo iki Alpių – per Juodąją jūrą. O projekto suma yra tokia, jog ji garantuos galimybę kartu su eurovaldininkais ir politikais išspręsti visus problemiškus ateities klausimus. Ypač šiuo metu, kai „dujų sektorius“ kol kas vis dar neįtrauktas į Rusijai taikomų ekonominių sankcijų paketą.
Panašu, jog Europos Komisijos sutikimas išimti iš trečiojo energetinio sankcijų paketo „Pietų srauto“ projekto realizaciją – tik laiko ir palankaus momento klausimas. Milijardai eurų iš šveicariškų sąskaitų gebėtų padaryti ir ne tokius dalykus. Todėl nenuostabu, jog jau pusmetį nesulaukiama Europos Komisijos antimonopolinio komiteto tyrimo išvadų dėl „Gazprom“ veiklos Europos Sąjungos rinkose. Įvairiais duomenimis, už šios veiklos pažeidimus Rusijos monopolininkui turėtų būti skiriama bauda nuo dešimties iki penkiolikos milijardų dolerių. Greičiausiai šio klausimo sprendimas bus sustabdytas – arba baudų sumos bus simbolinės, arba viskas apskritai pasibaigs „taikiu“ sutarimu. Apie tokios baigties galimybę byloja daugkartiniai Europos Komisijos profilinio antikorupcinio direktorato kreipimaisi ir siūlymai kartu su Rusijos atstovais aptarti ginčytinus klausimus, nors tokie veiksmai ir prieštarauja korupcinės veikos tyrimo bei kaltininkų patraukimo atsakomybėn nustatytoms direktyvoms ir reglamentams.
Kas toliau?
Ar yra priemonių pasipriešinti šiai elegantiškajai „transnacionalinei dujų korupcijai“? Taip, tokių priemonių yra. Žvelgiant globaliai, pirmiausia, kas yra įmanoma, tai siekti, jog JAV nenutrauktų specialiosios Nacionalinio saugumo agentūros programos – Europos šalių-sąjungininkių monitoringo. Kaip rodo pastarųjų mėnesių įvykiai, kai kurios ES šalys – visų pirma, įtakingiausios, vaizdžiai kalbant, lyginėmis dienomis yra JAV sąjungininkės, o nelyginėmis – Rusijos kartu su jos neskaidriu tarptautiniu energetiniu verslu.
Dar būtų tikslinga Europos Parlamente įsteigti specialią komisiją, kuri užsiimtų energetinių resursų produkcijos prekybos tarptautinėmis korupcinėmis schemomis. Galėtų būti remiamasi nuostata, jog tokio pobūdžio neskaidri komercinė veikla dėl jos keliamų pavojų ir žalingumo prilygintina terorizmui.
Be to, turi būti kruopščiai patikrinta Rusijos kompanijų, Europos Sąjungoje prekiaujančių energetiniais ištekliais, veikla ir tą prekybą finansuojantys pagrindiniai Rusijos ir Europos Sąjungos bankai, taip pat būtina išaiškinti mokesčių vengimo ir veikiančių įstatymų pažeidimų atvejus, tarp jų – ir galimus ryšius su teroristinėmis organizacijomis.
JAV ir ES turėtų įpareigoti Šveicarijos bankus ir finansines įstaigas atskleisti informaciją apie finansines transakcijas, kurias vykdo energetinėmis žaliavomis prekiaujančios ir su rusiškais eksportuotojais susijusios kompanijos, nes pasinaudojus ofšorinės jurisdikcijos galimybėmis, tokie veiksmai dažniausiai yra naudingi trečiosioms šalims. Labai tikėtina, jog savotiško vokiečių kanclerių elgesio (kai tik paliečiamos santykių su Rusija aktualijos) paslaptis slypi ne tik Vokietijoje, bet ir vokiškai kalbančiuose Šveicarijos kantonuose – tokiuose kaip Cugas arba Ciurichas.
Ir pabaigoje – dar keletas žodžių apie „Pietų srautą“. Neverta numoti ranka ir į Ukrainos galimybes pasipriešinti kai kurioms ES politinėms jėgoms, demonstruojančioms palankumą Rusijos dujų sektoriui. Akivaizdu, jog „Pietų srautas“ darys įtaką visų pirma Ukrainos ir Rusijos, o ne Rusijos ir ES santykiams. Jeigu šis projektas bus įgyvendintas, Europos Sąjungai jis neatneš „pridėtinės vertės“, nepadidins į Europą tiekiamų dujų apimties, nediversifikuos jų tiekimo šaltinių, tačiau Kremliaus rankose jis taps galingu instrumentu, padedančiu tęsti agresijos veiksmus prieš Ukrainą. „Gazpromas“ sieks Ukrainą parklupdyti, perjungdamas visus šalyje veikiančius tranzitinius dujotiekius prie „Pietų srauto“ trasų.
Jeigu Europos Sąjunga ir toliau ignoruos šį akivaizdų faktą, Ukrainai teks žengti adekvatų žingsnį – atsisakyti teikti agresoriui teisę naudotis šalies teritorijoje esančiais tranzitiniais dujotiekiais. Šiuo metu situacija yra daugiau negu keista: leisdama per savo teritoriją transportuoti į Europą rusiškas dujas, Ukraina savo rankomis padeda kūrenti rusiškos agresijos variklį – ir tuo pat metu Europos Sąjunga kategoriškai nepageidauja ir nėra pasirengusi Rusijai pritaikyti griežtesnių energetinio sektoriaus sankcijų.
Tačiau atsisakydama transportuoti „Gazpromo“ dujas, Ukraina, būdama Europos Energetinės bendrijos nare, privalo užtikrinti galimybes tiekti tranzitu europinių kompanijų dujas, kurias jos turėtų įsigyti prie Ukrainos ir Rusijos sienos. Tokiu pakankamai „paprastu“ būdu galima būtų įgyvendinti seniai skelbtą idėją apie rusiškų dujų perdavimo europinėms kompanijoms lokacijos taško perkėlimą nuo vakarinės Ukrainos sienos į rytinę. Kuo anksčiau toks žingsnis bus padarytas, tuo jis bus veiksmingesnis, ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kai pačiai Ukrainai yra visiškai nutrauktas rusiškų dujų tiekimas.
Baigiant verta prisiminti teksto fragmentą iš neseniai skelbto žymiausių liberalių Europos laikraščių redaktorių laiško ES šalių vyriausybėms: „Ponas Putinas iki šiol tiekia ginklus ir samdinius į Rytų Ukrainą. Jis ir toliau prie sienų telkia savo kariuomenę“. Prie to galima būtų pridurti, jog, be rytų Ukrainos separatistams tiekiamų ginklų ir samdinių, Kremlius nukreipia į Europą korupcinius srautus, kurie, priversdami Europos Sąjungos politikus užimti pasyvaus stebėtojo poziciją, iš tikrųjų pasitarnauja strateginiam Rusijos tikslui: sunaikinti Ukrainą. Tačiau ši strategija jau rodo skilimo požymių… Norėtųsi tikėti, jog Europa vis dar neatsisakė europinių vertybių, tik kol kas matyti, jog nugali dujokratija. Ir jeigu pasitvirtintų gandas apie užkulisinius Rusijos ir Vokietijos sandėrius dėl Ukrainos („Krymas pripažįstamas Rusijai mainais už rusiškas dujas Europos Sąjungai ir Ukrainai“), tuomet tai atrodytų kaip logiškas tęsinys jau minėtų neskaidrių, „lanksčia“ sąžine pagrįstų tarpusavio santykių, kurių esmė – kunkuliuojančios naftos, dujų ir kupiūrų versmės, išmėtytos trikampyje tarp Maskvos, Berlyno ir Ciuricho.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas