Antanas Kulakauskas | lzinios.lt
Dar nežinia, kaip susiklostys neseniai suformuotos XVI Vyriausybės tolesnis likimas, tačiau neabejotina, kad darbą ji pradeda ketindama sukti Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos vairą į kairę, vadinamosios socialdemokratinės gerovės valstybės link. Vieniems tokios kalbos kelia nerimą, kitiems – viltį. Pirmieji įtakingesni, o antrųjų – daugiau. Tad neatsitiktinai, per ne itin sklandų koalicinės Vyriausybės formavimo laikotarpį avansu padidėjo socialdemokratų ir ypač jų dabartinio lyderio Algirdo Butkevičiaus populiarumas.
Tačiau, atrodo, nei dauguma politikų, save laikančių kairiaisiais, nei dauguma kairiųjų politikai simpatizuojančios visuomenės dorai nė nesuvokia, ką reikštų ir kiek galimas politinis posūkis į kairę.
Deja, gerovės valstybės kūrimas vienoje šalyje, ypač tokioje kaip Lietuva, tuo metu, kai tarptautinėmis taisyklėmis nustatytas laisvas kapitalo ir mažiau laisvas darbo jėgos judėjimas per valstybių sienas, iš esmės neįmanomas. Tai galėtų būti įmanoma Europos Sąjungoje (ES), bet iki šiol socialinės politikos reikalai, kaip žinoma, yra palikti pačių ES valstybių kompetencijai. Kai kuriose pasaulinio kapitalizmo branduoliui priklausančiose šalyse kadaise sukurta ir įtvirtinta vadinamoji socialinė, arba gerovės, valstybė (pvz., Vokietijoje ji įtvirtinta šalies Konstitucijoje) dar tebėra, bet dėl minėtų priežasčių vis mažiau veiksni.
Apskritai reikia turėti galvoje tai, kad kol pasaulio ekonomikos ir civilizacijos plėtra bus grindžiama ekonominio neoliberalizmo ideologijos mitais (deja, jais daug kas tiki, taip pat ir Lietuvoje), tol socialinės gerovės valstybė, o sykiu ir socialinė gerovė daugumai žmonių bus tolstantis miražas. Ekonominio neoliberalizmo ekspertų peršamos socialinės politikos reformos reiškia ne visuotinės gerovės valstybės modelio reformavimą, kaip viešai kalbama, o jo demontavimą ir pritaikymą „ubagų gerovei“. Žinoma, ta proga „ubagų gerovės“ sistemos kūrimas paverčiamas dar viena nauja finansinio verslo niša ar rūšimi, beje, negarantuojančia net „ubagiškos“ gerovės „ubagams“ – juk toks verslas rizikingas. O stipresnieji ir apsukresnieji savo gerovę visais laikais užsitikrindavo patys.
Vis dėlto nors ekonominio neoliberalizmo doktrina dominuoja šiuolaikiniame pasaulyje, visiškos ir galutinės pergalės ji nepasiekė, o gal ir nepasieks. Net šios doktrinos šalininkai, bent jau išmintingesnieji, negali būti tikri, kad tai nebūtų Pyro pergalė. Kad ir demagoginiais sumetimais, „laisvosios“ rinkos, kaip visagalio socialinių problemų sprendimo instrumento, liaupsinimą lydi rūpestis (šiuo atveju nesvarbu, tikras ar apsimestinis) dėl konkurencinės demokratijos, pilietinės visuomenės, žmogaus teisių ir kitų panašių dalykų.
Beje, Baracko Obamos pergalė JAV prezidento rinkimuose, balotiruojantis ir pirmai, ir ypač antrai kadencijai, tik patvirtina faktą, kad globaliu mastu dominuojanti ekonominio neoliberalizmo politika darosi nepriimtina net didesnei daliai JAV visuomenės, nors būtent ši politika ir užtikrina (bent kol kas) JAV dominuojantį vaidmenį pasaulyje. Tačiau savo ruožtu ir B. Obamos prezidentavimas nereiškia, kad neoliberalizmo doktrina praranda savo dominuojamą vaidmenį. Jos galia yra ne tik nelabai švarūs pasaulio galingųjų „superklasės“ susitarimai ir pasitarimai, bet ir vartojimo kultui pasidavusi masinė visuomenė.
Norint, kad Lietuva nevirstų tik teritorija, vertinama iš globalaus verslo plėtros perspektyvų, o liktų ir istoriškai susiformavusios kultūrinės bendruomenės (tautos), tebepuoselėjančios savo savitumą, tėvyne, kurioje ne tik miela apsilankyti, bet ir gera gyventi bei kurti šios bendruomenės nariams, čia verkiant reikia koreguoti socialinės-ekonominės politikos plačiąja prasme kursą, nes iki šiol jis buvo orientuotas tik į stipriųjų interesus.
Bemaž pagal visus santykinius, socialinės gerovės matavimo kriterijus esame ES uodegoje. Iliuzija manyti, kad, nekeičiant socialinės politikos didesnio socialinio teisingumo ir socialinės nelygybės mažinimo kryptimi, galima sustabdyti Lietuvos išsivaikščiojimo procesą, kuris jau senokai pagal jo santykinį mastą neturi sau lygių visoje ES. Kvailystė arba demagogija tvirtinti, kad dabar svarbiausia pritraukti investicijas, o jas pritraukti lengviausia konkuruojant palyginti kvalifikuotos ir išsilavinusios darbo jėgos pigumu. Neva investicijos pakels krašto ekonomikos lygį, o jau paskui kils ir socialinė gerovė. Tačiau iš tikrųjų tai tik krašto žmonių socialinės gerovės užstatymas investuotojų pelno labui. Labai maža tikimybė, kad toks „užstatas“ būtų kada nors atgautas. Tiesą sakant, kvalifikuotos darbo jėgos Lietuvoje jau dabar trūksta. Mat didelė dalis tautiečių nustojo tikėti tokiu valdžios politikos išmintingumu ir sąžiningumu.
Taigi iš tikro reikalingas posūkis į kairę, bet jis negali būti staigus ir greitas, nes priešingu atveju Lietuvoje gali nelikti nė to, kas dar joje yra gyvybinga.
Šiomis aplinkybėmis ne mažiau svarbu stiprinti demokratiją bei savivaldą. Kai kalbu apie demokratijos stiprinimą, turiu galvoje demokratijos principų taikymą formuojant viešąją politiką, bent jau tada, kai priimami sprendimai yra principinio pobūdžio ir, šiaip ar taip, daro pastebimą įtaką platesnių visuomenės sluoksnių gyvenimui. Deja, visuomenės įtraukimo į politikos formavimą požiūriu Lietuva per pastaruosius 20 metų aiškiai regresavo.
Pavyzdžiui, Lietuvos mokslo taryba nepriklausomybės pradžioje buvo daugiausia pačios mokslininkų bendruomenės renkama, o dabar ji skiriama politinės valdžios. Panašiai ruošiamasi formuoti ir Lietuvos kultūros tarybą.
O demokratija, savivalda ir socialinė gerovė yra vienas kitą veikiantys ir papildantys dalykai, galintys užtikrinti visuomenės socialinį ir politinį gyvybingumą.
lzinios.lt