Kastytis Braziulis | Alfa.lt
„Etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“, – tarė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas ir perėmė privataus banko valdymą. Ūkio bankas – ne pirma ir ne vienintelė finansinė institucija, pajutusi Lietuvos banko amoralius ir neetiškus veiksmus.
Lietuvos banko vadovai teigia, kad baigia išvalyti Lietuvos finansinę sistemą nuo amoralių schemų. Norisi paspausti ranką ir padėkoti rimtiems vyrams už atliktą rimtą darbą. Dabar mūsų ir mūsų valstybės pinigai yra saugūs. Finansinė sistema – patikima. Dabar galime būti ramūs.
Tačiau džiaugtis ir būti ramiam neleidžia vidinis jausmas, kad kažkas yra ne taip, kažkas negerai, o suprasti kas – negali.
Reikia pabandyti įsigilinti į tai, kas įvyko Lietuvos finansinėje sistemoje? Reikia pabandyti įvertinti, ar tai kas įvyko yra gerai, ar blogai? Reikia išsiaiškinti sprendimų priežastis ir pabandyti atsakyti į klausimą, o kam tai naudinga?
Naujieji Lietuvos banko vadovai sunaikino korupcinę sistemą. Ši sistema veikė stabiliai ir gana ilgai. Komercinių bankų savininkai ir vadovai elgėsi laisvai, nebijodami pažeisti įstatymų reikalavimus. Jie rinko pinigus iš žmonių, įmonių ir valdiškų institucijų. Naudojo juos savo verslo projektams įgyvendinti. Stipriai rizikavo, kartais išlošdavo, kartais pralošdavo. Tačiau per daug neišgyvendavo, nes finansinius žaidimus žaidė ne savo pinigais. Už indėlininkų suneštus pinigus jie puikiai ir prabangiai gyveno.
Lietuvos banko valdytojai kasmet tikrindavo komercinius bankus. Rasdavo įvairių pažeidimų. Reikalaudavo juos ištaisyti. Kad bankų prižiūrėtojai nebūtų labai griežti ir per daug nereikalautų, juos kartas nuo karto pamalonindavo komercinių bankų savininkai. Jie bankų prižiūrėtojus apipildavo brangiomis dovanėlėmis, priedais prie atlyginimo ar premijomis, suteikdavo prižiūrėtojų giminaičiams gerai mokamus darbus, išduodavo lengvatines paskolas ir t .t. Viskas priklausydavo nuo komercinių bankų savininkų fantazijos ir kūrybingumo.
Politikai turėdavo užtikrinti, kad sistema nesugriūtų, kad veiktų darniai ir be problemų, kad svarbiausius Lietuvos banke postus užimtų patikimi ir gebantys „dirbti“ žmonės. Sistemos garantai buvo aukščiausios Lietuvos banko galvos, o aukščiausių galvų garantai buvo sisteminių politinių partijų viršūnėlės. Už garantijas ir saugumą politikai gaudavo savo „laimės“ dalį.
Teisėsaugos struktūros privalėjo stebėti, ar nėra per komercinius bankus plaunami pinigai, ar nėra neaiškios kilmės pinigais finansuojamos teroristinės organizacijos ar atskiri jos nariai. Teisėsaugos struktūros privalėjo kontroliuoti bankų veiklą, o kontroliuodamos jos dažnai aptikdavo komercinių bankų savininkų ir vadovų neteisėtą veiklą. Komercinių bankų savininkams problemos su teisėsauga buvo nereikalingos. Jie sugebėdavo „įtikinti“ teisėsaugos pareigūnus, kad įstatymai nepažeisti.
Kam buvo nenaudinga sena korupcinė sistema? Niekam. Niekas nepatyrė žalos. Egzistavo didelė rizika, kad kuris nors bankas nesugebės vykdyti įsipareigojimų, jo savininkas prisižais ir bankrutuos. Tuomet valstybė (žmonės, įmonės) patirtų didelę žalą. Tačiau tuo metu grėsmė (rizika) buvo galima, o ne reali. Niekas dabar nežino kaip problemą, jeigu ji būtų atsiradusi, būtų išsprendę senieji Lietuvos banko vadovai?
Nauji Lietuvos banko vadovai ėmėsi amoralių ir neetiškų veiksmų siekdami išvalyti Lietuvos finansinę sistemą nuo amoralių schemų. Šie Lietuvos banko vadovų veiksmai yra naudingiausi konsultantams ir advokatams. Jie uždirbo iš karto ir labai labai daug. Senieji korupcionieriai apie tokius uždarbius tik pasvajoti galėjo. „Snoro“ banke – per savaitę 17 mln. litų. Ūkio banke – virš 300 tūkstančių litų. Tai dar ne pabaiga. Naudingumo skaitliukas sukasi. Agresyvūs ir kitų žmonių, institucijų interesus pažeidžiantys Lietuvos banko veiksmai sukėlė daug ginčų ir nesutarimų. Kuo daugiau ginčų, tuo geriau advokatams. Pajamos garantuotos daugeliui metų į priekį.
Didelę naudą gauna tos verslo įmonės, kurios pusvelčiui įsigyja bankrutavusių (gal geriau reikėtų sakyti kritusių nelygioje kovoje) bankų turtą bei jų klientus.
Galimai didelę naudą gaus dabartiniai banko valdytojai. Sakau galimai, nes nežinau kaip bus iš tikrųjų. Tačiau teigti, kad galimai gaus naudą turiu visišką teisę. Už suteiktą teisę pusvelčiui perimti brangų turtą, už suteiktą teisę uždirbti už konsultacijas, atstovavimą teismuose visi normalūs žmonės visada atsidėkoja. Kas gali paneigti, kad dabartinis Lietuvos banko vadovas grįš į savo buvusį darbą arba į savo kambarioko advokatų kontorą, gaus didelį atlyginimą ir šimtatūkstantinę premiją už gerai atliekamą darbą? Viskas bus padaryta pagal įstatymą.
Kam yra nenaudingi Lietuvos banko vadovų sprendimai? Atsakymas aiškus ir konkretus. Žmonėms ir verslui. „Snoro“ banko atveju valstybė patyrė 4 milijardų nuostolį. Ūkio banko atveju – 800 milijonų litų. Tikslių sumų niekas nėra nustatęs ir kol kas niekas nežino. Banko valdytojai žada, kad kada nors dalis pinigų sugrįš į biudžetą. Tačiau dabar yra patirtas realus ir apčiuopiamas milijardinis nuostolis. Jį patyrė visi Lietuvos žmonės. Padaryta milžiniška žala.
Galima teigti, kad mes atsispyrėme nuo dugno ir palypėjome vienu laipteliu aukščiau. Jeigu anksčiau buvo korupcinė sistema ir dominavo nusikalstamos veikos (kyšiai, piktnaudžiavimas, įgaliojimų viršijimas ir t. t.), tai dabar korupcinės sistemos nebeliko ir dominuoja ne nusikalstamos veikos, o neetiški ir amoralūs veiksmai. Jeigu vertinsime iš šios pozicijos, tai mūsų vyrai iš Lietuvos banko yra didžiavyriai.
Tačiau kartu su amoraliais veiksmais atsiskleidė kita problema. Lietuvos banko vyrai kartu su būriu konsultantų, teisininkų ir teisėsaugos struktūrų atstovais veikė kaip gerai organizuota „reiderių“ grupė. (Reideriai – organizuota žmonių grupė, kuri siekia perimti įmonės nuosavybę prieš įmonės savininko valią). Reideriai gerai žino ir supranta įstatymus. Jie jų nepažeidinėja. Tačiau jie juos puikiai apeina, naudojasi jų spragomis arba, esant galimybei, juos keičia sau naudinga linkme. Reideriams moralė ir etika neegzistuoja. Jie nekvaršina sau galvos dėl tokių menkniekių. Reideriai savo veikloje orientuojasi ne į žalos valstybei, žmonėms mažinimą, o į asmeninę naudą.
Džiaugtis ir būti ramiam neleidžia vidinis jausmas, kad kažkas yra ne taip, kažkas negerai. O negerai yra tai, kad milijardinė žala padaryta žmonėms. O negerai yra tai, kad kaltų nėra. O negerai yra tai, kad apie viską pagalvota, tik ne apie žmones.