Apolitiškas Druskininkų šeimininkas: kino portretas

Siūlome žurnalisto ir dokumentinių filmų kūrėjo Audriaus Lelkaičio filmo „Dingęs Europos Sąjungos politinis gyvūnas“ epizodą.

Filmą* užsakė ir kartu kūrė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (vadovas – dr. Dainius Pūras), jo kūrimą finansavo Europos komisija. Iš pirmo žvilgsnio filme siekiama apžvelgti praėjusius metus, ašinius, tegul ne visų pastebėtus Lietuvos įvykius ir juos vertinti. Kaip teigiama filmo anonse (paties autoriaus?), „filme atspindimas autoriaus požiūris, kuris gali nesutapti su Europos komisijos požiūriu“. Kad pats autorius siekia išsaugoti kritinį atstumą, rodo daug detalių, greičiausiai būtent dėl to vaizdai komentuojami eiliuotais tekstais, vietomis tai skamba keistokai, kartais – neskoningai.

Tačiau filme yra ir nusisekusių epizodų. Vienas jų – Druskininkų m. mero Ričardo Malinausko portretas (žiūrėti nuo 54 min.). Galima numanyti, kodėl daugiausia filmuotasi uždaros slidinėjimo trasos, savo techniniais parametrais kai kam vis dar darančios įspūdį, fone. Bent jau meras savo pasididžiavimo tuo statiniu neslepia. Tačiau net ir šiame filme akivaizdu: unikaliame Druskininkų kraštovaizdyje Sniego arena atrodo kaip svetimkūnis.

Šis Druskininkų reanimuotojo ir šeimininko epizodas trunka tik kelias minutes, tačiau mero portretas išsamus: ir trinkeles pakilnoja, ir dėl žurnalistų klausimų spėja atsidusti, ir savo, kaip politiko, pažiūras išdėsto. Klestinčių Druskininkų įvaizdis, kaip paprastai, kuriamas banaliai – rodomi išblizginti fasadai ir tos pačios pagrindinės gatvės gausiais gėlynais, kartkartėmis išryškinant keleto moterų portretus. Kad nebūtų itin saldu, filmo autorius parodo ir apleistus, amžinų statybų kiemus.

Kaip jau įprasta, taip ir šiame filme meras kalba taip, kad niekam nekiltų nė menkiausios abejonės, kas čia yra „tvirto žodžio, tvirtos rankos ar tvirto sprando“. Tą paliudija ir kūno kalba: kai jau nebeturima ką pasakyti, dedamas taškas trinktelint turėklą kumščiu – tikras tikro šeimininko judesys, pasakantis daugiau nei žodžiai.

Žinoma, iškalbingiausiai pats meras pasisako tada, kai imasi postringauti, kuo skiriasi vakarietiška demokratija ir Druskininkų savivalda: tai, ką „skandinavų bendruomenė“, ieškodama geriausio varianto, diskutuoja penkerius metus, Druskininkuose būtų nuspręsta – atkreipkite dėmesį: mero intonacijos darosi plieninės – „per dešimt penkiolika minučių išklausius visų ekspertų ir specialistų nuomonių“. O bendruomenė? O „bendruomenei būtų pateikta, kad šitas tiltas turi stovėti būtent ten dėl to, dėl to ir dėl to.“ Štai ir viskas.**

Nesudėtingi ir kiti pamąstymai: kalbama apie tai, kad reikia „užmiršti priešus, jų neprisigalvoti naujų, baigti dairytis atgal ir judėti į priekį“. Ir priduriama: „Mažiau politikos, daugiau konkrečių darbų.“ Ir nežinai: juoktis ar verkti tai girdėdamas – juk tą sako meras, kuris yra šiaip ar taip pagrindinis Druskininkų miesto politikas, dar daugiau – jis yra ir Lietuvos Socialdemokratų partijos vicepirmininkas… Tačiau pikantiškumo visam tam suteikia tai, kad ši išmintis skamba Grūto parko skulptūrų (tiksliau – to, kuris, pasak V.Montvilos, „atėjo visiems laikams“) fone: arba pačiam sustingus skulptūriška poza, arba droviai prisėdus prie vis dar vairo iš savo rankų nepaleidžiančio tėvo.

* Filmą galima rodyti Visatoje nekomerciniais tikslais. Filmas pirmą kartą demonstruotas 2013-04-10 „Pasakos“ kino teatre Vilniuje.

** Verta palyginti su filme papasakota (žiūrėti nuo 51 min.) Vokietijos Vildpoldsrydo (Wildpoldsried) miestelio gyventojų sėkmės istorija.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top