Europa greitai keičiasi demografiškai, ir šį amžių apibrėžia vienas klausimas – ar turi europiečiai teisę kovoti prieš šią tendenciją.
Kovo 8 d. aukščiausias Vokietijos teismas Kelne nusprendė, kad partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) gali būti pavadinta „įtariama grėsme“ Vokietijos konstitucijai, kuri žinoma kaip Pagrindinis įstatymas. Neabejotinai šis nuosprendis yra vienas svarbiausių teismo sprendimų šiuolaikinėje Vokietijos istorijoje, faktiškai žymintis pagrindinį lūžio tašką šalies demokratijoje. Šiuo sprendimu teismas faktiškai „ištrynė“ visą politinę partiją, turinčią tūkstančius narių ir milijonus balsų iš politinio žemėlapio, o partijai tenka beveik parijų statusas dėl didžiulio vokiečių valstybės spaudimo.
Tiesioginių politinių nuosprendžio pasekmių negalima nuvertinti. Trumpai tariant, tai atveria kelią kiekvienam partijos nariui ir politikui Vokietijoje būti aktyviai stebimam valstybės. Tai taip pat leis teisėsaugai partijoje naudotis informatoriais. Įtakinga Vokietijos vidaus žvalgybos agentūra – Konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV) – turės beveik neribotas galias stebėti ir stebėti privatų beveik kiekvieno, nusprendusio susisieti su partija, gyvenimą, nežiūrint to, ar tas asmuo buvo apkaltintas kokiu nors nusikaltimu.
Kaip anksčiau pranešė Remix News, vienas iš pagrindinių šio Vokietijos demokratijos lūžio momento pateisinimų buvo teisėjų teiginys, kad AfD siekė sumažinti nevokiečių etnines grupes Vokietijoje, ir kad partija veikė remdamasi „vokiečių tautos“ kaip etninės sąvokos paradigma. Teismas tvirtino, kad etninių vokiečių žmonių gynimas aiškiai prieštarauja pagrindiniam Vokietijos įstatymui.
„Vokiečių tauta užima centrinę padėtį mūsų Pagrindiniame įstatyme“
Įdomu tai, kad duodamas interviu naujienų agentūrai Junge Freiheit, AfD partijos vicepirmininkas Hamburge Alexander‘is Wolf‘as ne iš karto užginčijo teismo sprendimą, kad AfD veikė vadovaudamasi tokiu etniniu principu (nors tikrai kiti aukšto rango pareigūnai – partijos nariai tokį teiginį visiškai paneigtų). Vietoj to, Wolf‘as sakė, kad vokiečių tautos etninė samprata iš tikrųjų yra saugoma Pagrindiniame įstatyme.
„Vokiečių tauta užima centrinę padėtį mūsų Pagrindiniame įstatyme, vokiečių tauta sau suteikė pagrindinį įstatymą. Ši sąvoka nėra tas pat, kas „žmonės, esantys Vokietijos Federacinės Respublikos sienomis apribotoje teritorijoje,“ – sakė jis.
„Pagrindinio įstatymo 116 straipsnyje, be pilietybės, aiškiai kalbama apie vokišką etniškumą. Ir mūsų pilietybės įstatymui [etninė] kilmė buvo pagrindinė iki 2000 metų.
Wolf‘as remiasi 116 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kuriose teigiama: „Jei įstatymai nenustato kitaip, vokietis pagal šį pagrindinį įstatymą yra asmuo, turintis Vokietijos pilietybę arba tas, kas buvo įsileistas į Vokietijos Reicho teritoriją 1937 m. gruodžio 31 d. sienų ribose kaip vokiečių etninės kilmės pabėgėlis ar ištremtasis arba kaip tokio asmens sutuoktinis ar palikuonis.“
Antroji sąlyga teigia, kad „buvusiems Vokietijos piliečiams, kuriems nuo 1933 m. sausio 30 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. buvo atimta pilietybė dėl politinių, rasinių ar religinių priežasčių, ir jų palikuonims, pateikus prašymą, pilietybė atkuriama. Laikoma, kad iš jų niekada nebuvo atimta pilietybė, jei jie įsikūrė savo nuolatiniam gyvenimui Vokietijoje po 1945 m. gegužės 8 d. ir nepareiškė priešingo ketinimo.
Įstatyme kalbama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai etniniai vokiečiai visoje Europoje iš šalių buvo išvaromi, verčiant juos išvykti, daugeliu atvejų po keršto veiksmų, kitu atveju gresiant nužudymui. 116 straipsnis suteikė etniniams vokiečiams, bėgantiems į Vokietijos pokario teritoriją, automatinę pilietybę, ypač paminint šio keršto „rasinį“ pobūdį.
Kas dėl Wolf‘o teiginio, kad [etninė] kilmė užėmė centrinę padėtį Vokietijos sistemoje iki 2000 m., tai tas teiginys turi tam tikrą pagrindą. Dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vokietija ir toliau veikė pagal sistemą, kuri buvo labai šališka etninės kilmės vokiečių naudai, ypač palanki vokiečių etninės kilmės vyrams, bent jau pilietybės klausimu.
Pavyzdžiui, vaikai, gimę santuokoje nuo 1914 m. sausio 1 d. iki 1974 m. gruodžio 31 d., įgydavo Vokietijos pilietybę tik tuo atveju, jei jų tėvas jų gimimo metu buvo Vokietijos pilietis. Net ir vokiečių moterų, tuo pačiu laikotarpiu susilaukdavusių vaiko santuokoje, vaikas, jei jo tėvas nebūtų pilietis, pilietybę būtų gavęs tik tuo atveju, jei vaikas taptų asmeniu be pilietybės, negavęs Vokietijos pilietybės. Po 1974 m. santuokoje gimę vaikai, kai bent vienas iš tėvų buvo Vokietijos pilietis, automatiškai tapdavo Vokietijos piliečiais.
2000 m. Vokietijos Pilietybės įstatymas visa tai panaikino. Įstatymas iš esmės pašalino Vokietijos pilietybės „kraujo“ aspektą ir nustatė, kad dviejų Vokietijoje gimusių užsieniečių tėvų vaikas gali turėti teisę į Vokietijos pilietybę, jei vienas iš tėvų gyveno Vokietijoje bent aštuonerius metus. Naujoji Vokietijos kairioji vyriausybė tikisi dar labiau sušvelninti šį įstatymą ir imtis kitų reformų, kad paspartintų naujų imigrantų natūralizacijos procesą.
Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Vokietijos piliečių buvo etniniai vokiečiai, o Vokietija išliko daugiau ar mažiau etniškai vienalytė valstybė, su jei ne aiškia, tai bent netiesiogine išimtimi turkų kviestinių darbuotojų populiacijai. Šiuo atžvilgiu Vokietija tuo metu nelabai skyrėsi nuo daugelio Europos nacijų.
AfD priklausantis Wolf‘as tvirtina, kad pagrindiniame įstatyme iš tikrųjų nėra nieko blogo ir kad tik per pastaruosius kelerius metus politizuotas teismas pamažu keitė Vokietijos konstitucijos prasmę į nepaisančią jokios etniškumo sampratos. Dabar pažangūs Vokietijos teisėjai iš tikrųjų eina taip toli, kad tvirtina, jog visi, kurie sako kitaip, kelia grėsmę tai pačiai konstitucijai, ir būtent tokioje situacijoje šiuo metu atsidūrė AfD.
„Problema ta, kad politinė klasė daugelį metų verčia šį pagrindinio įstatymo supratimą aukštyn kojomis, o teismai, politizuotas Federalinis Konstitucinis Teismas ir kiti teismai seka tokiu pavyzdžiu. OVG Berlin-Brandenburg praėjusių metų viduryje paskelbė, kad tautų skirtumų palaikymas pažeidžia Pagrindinio įstatymo 1 straipsnį, skirtą žmogaus orumui. Tai akivaizdžiai absurdiška, netgi prieštarauja Konstitucijai – ir tuo pačiu teismai tuo vadovaujasi kaip taikytina teise“, – sakė jis.
„Turime stengtis užtikrinti, kad šis klaidingas Pagrindinio įstatymo aiškinimas būtų ištaisytas“, – pridūrė jis.
Ar etniniai europiečiai gali organizuotis politiškai?
Ar Wolf‘as pakeis Vokietijos privilegijuotųjų grupių, vis labiau pasišventusių daugiakultūrinės, daugiatautės valstybės idėjai, mąstymą, dar pažiūrėsime, tačiau visa diskusija kelia svarbų klausimą: ar etniniai vokiečiai gali imtis lobizmo, kad išlaikytų savo daugumos statusą savo pačių šalyje, ir ypač daryti tai politinės partijos pavidalu?
Tai svarbus klausimas. Nors daugelis etninių vokiečių atmeta idėją, kad ir jie yra grupė, kuriai reikalingas koks nors atstovavimas, dauguma pasaulio etninių grupių politinį atstovavimą laiko pagrindiniu elementu ne tik siekiant savo tikslų, saugumo ir interesų individualiame lygmenyje, bet ir kaip tautos. Istorinė Vokietijos kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo šalies daugumai kelia didelių nepatogumų reikšti bet kokį susirūpinimą dėl savo demografinės ateities, tačiau yra ženklų, kad, nepaisant Vokietijos svetingo įvaizdžio, daugelis vokiečių tebėra prieš masinę imigraciją iš ES nepriklausančių šalių, o nemažai priešinasi imigracijai net ir iš kitų ES šalių.
Statistika rodo, kad bent vienas iš aštuonių vokiečių yra užsienietis, ir užsieniečių skaičius šalyje kasmet didėja, o etninių vokiečių dalis savo ruožtu mažėja. Tuo pačiu metu atrodo, kad dabartinė kairiųjų vyriausybė ateinančiais metais smarkiai paspartins masinę imigraciją.
Tačiau Vokietijos teismų sistema iš esmės tvirtina, kad didžiausia masinei imigracijai besipriešinanti partija AfD negali užsiimti lobizmo ir kovoti už savo rinkėjus, kai kalbama apie šį konkretų susirūpinimą. Dabar jie yra „grėsmė demokratijai“. Teismų sprendimas nutildyti AfD, kuriam visada trūko tam tikro demokratinio teisėtumo elemento, gali būti bandymas prevenciškai užgniaužti demokratinę opoziciją Vokietijos kairiųjų vis agresyvesnei imigracijos darbotvarkei.
Visi kiti tai daro
Vokietijos viduje etniniai blokai jau egzistuoja ir vykdo veiklą, siekdami maksimaliai tenkinti savo interesus. Pavyzdžiui, didžiausia iš šių grupių, Vokietijos turkai, nustato strategiją, už kurias partijas balsuoti, o Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) yra ypač „nerekomenduojama rinktis dėl jos politikos islamo atžvilgiu“, teigiama Deutsche Welle pranešime. Jame taip pat išsamiai aprašoma, kaip turkai yra nusivylę, kad Vokietijoje nėra aiškiai „proturkiškos“ partijos, bet stengiasi nustatyti, kurios partijos Turkijai ir turkams būtų naudingiausios.
Ne visi turkai balsuoja pagal turkų nacionalizmo tikslus, tačiau ši etninė grupė balsuoja beveik vien už migrantams palankias partijas, ir jie turi visus motyvus tai daryti. Iki šiol dėl jų mažesnio žmonių skaičiaus, lyginant su gyventojais vokiečiais, jie nesugebėjo paversti turkų nacionalistinių tikslų į atskirą politinę partiją, nors ne kartą bandė tai daryti. Net ir artimiausiais metais tebeaugant Vokietijos musulmonų populiacijai svajonė apie aiškiai proislamišką ir proturkišką partiją vargu ar išsipildys dėl aukšto slenksčio, kurį partijos turi peržengti, kad patektų į vyriausybę, tačiau balsuojančių imigrantų ir užsieniečių blokas neabejotinai įgis daugiau galios.
Vokietijos turkai taip pat rodo ir kitus ženklus, rodančius, kad jie ir toliau labai investuoja į Turkiją, o jų balsavimo modeliai atskleidžia nerimą keliančią progresyvios Vokietijos tendenciją. Beveik pusei Vokietijos turkų vis dar leidžiama balsuoti Turkijoje, ir didžioji dauguma jų balsuoja už šalies islamiškąjį lyderį Recep‘ą Tayyip‘ą Erdoğan‘ą.
R.T.Erdoğan‘as ilgą laiką yra aktyvus Vokietijos turkų bendruomenėje, kur jis reguliariai vykdo kampanijas siekdamas jų balsų ir kreipiasi į juos savo kalbose.
„Iš čia sakau savo piliečiams, sakau savo broliams ir seserims Europoje… Mokykite savo vaikus geresnėse mokyklose, pasirūpinkite, kad jūsų šeima gyventų geresniuose rajonuose, vairuokite geriausius automobilius, gyvenkite geriausiuose namuose“, – sakė R. T. Erdoğan‘as. 2017 metais.
„Turėkite penkis vaikus, ne tris. Jūs esate Europos ateitis.“
Erdoğan‘o retorika gali būti grubi, bet jam yra paprasčiausiai logiška, kad būtų daugiau turkų imigrantų ir vaikų Vokietijoje ir Europoje. Demokratijoje demografija yra svarbi, ir, kaip rodo Prancūzijos atvejis, kur 85 procentai musulmonų balsavo už Emmanuel‘į Macron‘ą, kad imigracijos ribojimo šalininkė Marine Le Pen negautų pareigų, skaičiai yra svarbūs.
Nesvarbu, ar vokiečiai nori tuo tikėti, ar ne, etninės grupės ir užsienio tautos žaidžia žaidimą, kurio daugelis vokiečių visiškai nesupranta, ir nors etniniai vokiečiai gali atmesti savo interesų lobizmo idėją kaip rasistinę, tai nebūtinai reiškia, kad kitos grupės dėl to gėdintųsi. Tiesą sakant, dauguma žmonių visame pasaulyje laikosi pragmatiško požiūrio į demografijos klausimą, ir Turkijos vyriausybė nėra išimtis. Pavyzdžiui, Turkija savo šalies etninio bloko galią vertina kaip teigiamą veiksnį, galintį turėti įtakos rinkimams Vokietijoje, Turkijos užsienio politikos tikslams ir net Turkijos vidaus rinkimams. Erdoğanas, žinodamas, kad turkai balsuoja už jo nacionalistinius ir net rasistinius tikslus, aktyviai reikalauja, kad daugiau turkų migruotų į Vokietiją, kad jie turėtų daugiau vaikų ir galiausiai išstumtų ar bent jau kompensuotų kitų etninių grupių, įskaitant vokiečius, dažnai buvusių priešiškomis jo vyriausybei, galią.
Vokietija nėra vienintelė šalis, kurioje vyksta tokio pobūdžio etninis lobizmas. Vakarų šalyse migrantai ir užsieniečiai vis dažniau balsuoja už partijas, pasisakančias už migraciją, kurios atstovauja jų interesams. Pavyzdžiui, Nyderlanduose jie dabar įkūrė savo aiškiai migrantams palankią proislamišką partiją.
Tačiau daugumoje Vakarų Europos šalių migrantams tokių partijų nereikia, o jų interesams jau dabar puikiai atstovauja daugybė kairiųjų partijų, kurios beveik visuotinai palaiko migrantus, išskyrus kai kurias reikšmingas išimtis. Migrantai Vokietijoje, norintys atsivežti savo šeimos narius į šalį, o tai neabejotinai yra daugelio etninių blokų interesas, gali rinktis iš Žaliųjų partijos, Socialdemokratų (SPD), Die Linke (Kairiosios partijos) ir net Laisvųjų demokratų partijos (FDP) . Tai iliustruoja vis labiau vienpusę migracijos problemą Vakaruose, kai mažumoms, užsieniečiams ir migrantams leidžiama beveik neribotos galimybės užsiimti savo interesų lobizmu ir aktyviai didinti savo gyventojų dalį, kai Vakarų šalių vietiniai gyventojai yra nuolat šalinami iš šio proceso, o Vokietijos atveju dabar tiesiog pavadinami „grėsme demokratijai“.
Kai daugumos tampa mažumomis
Vokietija kartu su likusia Vakarų Europa imasi precedento neturinčios avantiūros, kurios dėka daugumos etninės grupės noriai tampa mažumomis dėl masinės imigracijos. Dauguma tokių įvykių istorijoje įvykdavo per užkariavimą, ir daugelis jų užkariautiesiems baigdavosi nelaimingai. Garantijų, kad etniniai vokiečiai taps mažuma, nėra, tačiau jei išliks dabartinės tendencijos, mažai kas tam sutrukdys tam įvykti.
Ši demografinė transformacija tikrai kelia didelį susirūpinimą daugeliui Europos gyventojų. Ypač Prancūzija susirūpino imigracijos klausimu, ir kalbos apie Didįjį apkeitimą dominavo politiniame diskurse artėjant balandį vykusiems nacionaliniams rinkimams, ir žiniasklaidoje ir kampanijos kelyje. Tai, kad Le Pen surinko beveik 42 procentus balsų, rodo, koks suskilęs tos šalies politinis vaizdas.
Demografinio apkeitimo problema taip pat neišnyksta, ir taip yra todėl, kad neįmanoma paslėpti realybės, kad europiečiai keičiami neeuropiečiais. Tiesą sakant, tai yra kiekybiškai įvertinamas reiškinys, o demografiniai duomenys, nesvarbu, ar tai būtų Norvegijoje, ar Prancūzijoje, patvirtina, kad jis vyksta. Tačiau konservatyvios ar net kairiosios partijos, kurios diskutuoja, svarsto ar atmeta šią tendenciją, gali vis labiau susidurti su neapykantos kurstymo įstatymais, teismo veiksmais ir net fiziniais grasinimais.
Jei etniniai vokiečiai ar prancūzai taps mažuma, ar atsiras daugiakultūrinė utopija? Jei istorija yra koks nors vadovas, tai mažai tikėtina. Išlieka didžiuliai kultūriniai skirtumai tarp europiečių ir kitų neeuropietiškų etninių grupių, susijusių su moterų teisėmis, LGBT teisėmis ir pasaulietinėmis pažiūromis, jei reiktų įvardinti tik kelias. Viena greičiausiai augančių gyventojų grupių Europoje yra kilusi iš Vidurio Rytų – pasaulio regiono, kuriame su mažumomis elgiamasi ypač prastai. Tačiau Vidurio Rytai taip pat nėra išimtis, kai kalba eina apie dominavimą ir kartais piktnaudžiavimą savo mažumų atžvilgiu. Nesvarbu, ar tai būtų hanų kinai, lėtai išstumiantys uigūrus ir tibetiečius, ar hutai, žudantys tutsius Afrikoje, ar musulmonų rohinjų genocidas Mianmare, istorija ir šiuolaikinė era nuosekliai rodė, kad būti mažuma visada buvo pavojingas pasiūlymas. Štai kodėl taip dažnai skirtingos tautos istoriškai kovojo, kad išvengtų šio ypatingo likimo.
Net ir pačioje Europoje vietovės, kuriose gyveno skirtingos etninės grupės ir religijos ir net taikiai sugyveno šimtmečius atitinkamomis aplinkybėmis buvo užlietos krauju. Balkanų šalys yra tik vienas naujausių pavyzdžių, tačiau yra ir daugybė kitų.
Didelė dalis Vokietijos svetingumo pozicijos taip pat neabejotinai priklauso nuo politinio ir ekonominio stabilumo. Šiuo požiūriu Vokietija išsiskiria. Prancūzijos visuomenė, nors ir vis dar gali pasigirti nepaprastai aukštu pragyvenimo lygiu, susiduria su rimtesnėmis problemomis. Jos pramonė yra mažiau konkurencinga, didesnė sunkiai dirbančių skurdžių dalis, o nelygybė didesnė. Tokioje aplinkoje nenuostabu, kad etninės ir rasinės įtampos yra labiau išreikštos. Šios įtampos plačiai pasireiškia visoje Prancūzijos visuomenėje, įskaitant etninius getus, kurie Vokietijoje egzistuoja daug mažesniu mastu.
Tačiau jei Vokietijos visuomenė taptų mažiau patogi arba įvyktų vidinis ar išorinis sukrėtimas, pavyzdžiui, didelė maisto krizė, kurią daugelis laiko neįsivaizduojamu scenarijumi, vokiečiai gali greitai pereiti prie liberalaus sutarimo. Toks pat radikalus visuomenės persigalvojimas įvyko po Rusijos invazijos į Ukrainą, kai kadaise pacifistiškai nusiteikusi Vokietijos visuomenė staiga ėmė ruoštis karui, gabeno sunkiąją ginkluotę į rytus ir ketino į savo kariuomenę investuoti iki 100 milijardų. Žinoma, šį dramatišką mąstymo pokytį labai lėmė žiniasklaida, ir ta pati žiniasklaida greičiausiai nepakeis savo vienbalsio požiūrio į imigraciją, nepaisant to, kas vyksta tarptautiniu mastu ar šalies viduje. Tačiau kiekvienai daugiakultūrinei visuomenei vis dar egzistuoja grėsmė: kaip skirtingos kultūros ir tautos reaguotų viena į kitą, jei „geri laikai“ pasibaigtų ir padidėtų konkurencija dėl išteklių?
Tuo pačiu metu istoriniai pykčiai baltiesiems europiečiams gali išryškėti politinėje aplinkoje, kurioje etniniai europiečiai juda mažumos statuso link, kaip yra baltųjų Amerikoje atveju. Nepaisant optimizmo dėl įvairovės ateityje, galimas politinės galios poslinkis baltiesiems gali būti nepalankus diskriminacijos, kompensacijų, turto ir nuosavybės mokesčių, pagrįstų rase, forma. Visa tai kelia nerimą, tačiau tai yra vis labiau populiarėjantys dabartiniai pasiūlymai JAV, ir jie ateityje gali būti lengvai perkelti į Europą.
Klasikinis argumentas yra tas, kad baltiesiems nereikia politinio atstovavimo, nes jiems jau atstovauja dabartinės valdančiosios jėgos. Tačiau ši galia daugeliu atžvilgių yra iliuzinė būtent todėl, kad tiek daug Vakarų valdžioje esančių baltųjų laikosi antibaltųjų ideologijos, ir net tie baltieji, kuriems ši antibaltoji tendencija atrodo atstumianti, daugelis mirtinai bijo pasisakyti už bet ką, kas net priartėja prie minties, kad jų pačių grupė turi savų interesų. Galia, kurią baltieji mano turį Vakaruose, ilgainiui taip pat atrodo vis menkesnė ir net abejotina tokiose šalyse kaip JAV, kur, atrodo, kasmet vis laisviau propaguojama antibaltoji retorika ir net įstatymų leidyba, o baltieji žmonės vis labiau artėja prie mažumos statuso.
Jungtines Valstijas ypač verta patyrinėti vokiečiams ir visų tautų europiečiams, nes tai, kas ten vyksta, tarsi pranašauja, kas vyks Europoje. Nepaisant visų kalbų apie baltųjų privilegijas, baltieji JAV miršta anksčiau, susiduria su socialinės padėties pablogėjimu, taip pat uždirba mažiau nei daugelis kitų mažumų grupių. Nepaisant to, baltieji yra vienintelė etninė ar rasinė grupė JAV, kuriai neleidžiama aiškiai daryti įtakos politikams savo interesų labui. Pavyzdžiui, Kongrese vyksta juodaodžių ir ispanų kilmės baltaodžių uždari pasitarimai, o apie baltųjų pasitarimus negirdėti. Egzistuoja aiškiai juodaodžių žurnalai, Black Entertainment Television (Juodaodžių pramoginė televizija – BET) kanalas ir Black Lives Matter judėjimas, o bet kokie baltųjų bandymai organizuotis panašiu būdu būtų traktuojami kaip vietinis ekstremizmas. Net Donaldas Trump‘as, nuolat vadinamas baltųjų viršenybės šalininku, pasuko iš šio kelio ir stengėsi niekuomet atvirai neminėti baltųjų kaip grupės, verčiau nuolat kalbėjęs apie juodaodžius ir ispanų kilmės amerikiečius, stengdamasis įgyti balsų remdamasis aiškiais jų interesais, nesvarbu, ar tai būtų teisingumo reforma ar švietimas. Trump‘o platininis planas apibūdina jo „pažadą Juodajai Amerikai ketveriems metams“. Bet kokie pažadai, skirti „Baltajai Amerikai“, kuri, kaip minėta, yra demografinė grupė, susidurianti su rimtais priešpriešiniais vėjais, būtų patekę į šalies pirmuosius puslapius ir iš esmės diskvalifikuotų Trump‘ą, nepaisant to, kad baltieji sudaro didžiąją daugumą jo šalininkų.
JAV nėra jokia išimtis, Didžiosios Britanijos statistika rodo nerimą keliantį vaizdą taip pat ir ten: baltieji miršta anksčiau nei bet kuri kita etninė grupė, o tuo pat metu neturtingų baltųjų vyrų išsilavinimo pasiekimai yra žemiausi tarp bet kurių tos klasės etninių grupių žmonių.
Vokietijoje baltieji vis dar yra dominuojanti grupė, o šioje grupėje etniniai vokiečiai vis dar yra dauguma. Tačiau mažėjantis gimstamumas ir masinė imigracija galiausiai lems tai, kas neišvengiama, ir dėl to etniniai vokiečiai greičiausiai taip pat praras politinę galią, kaip tai nutiko baltiesiems kaip grupei Jungtinėse Valstijose. Kai AfD faktiškai prarado gebėjimą veikti kaip normali partija ar propaguoti šalies daugumą sudarančios etninės grupės interesus, nėra pagrindo manyti, kad Vokietijos kairiosios partijos nustos ginti kitų etninių grupių interesus, užsieniečiams siūlyti daugiau pašalpų ir netgi siekia, kad pagrindinė Vokietijos etninė grupė taptų mažuma per dvi – tris kartas.
Vokietijos politinė ir teisminė sistema nebeveikia remdamasi interesų principu, o karštai vadovaujasi kvazireliginėmis žmogaus teisių, daugiakultūriškumo bei liberaliosios demokratijos ideologijomis, o šios sąvokos dažnai pritaikytos atmesti viską, kas kvepia „baltumu“, „krikščionybė“ arba „cis lyties vyrais“ – tai tik keletas sąvokų, kurias liberalioji valdžia vis labiau atsisako toleruoti. Štai kodėl AfD negalima leisti atstovauti tų, kurie tradiciškai, šimtmečiais sudarė „vokiečių tautą“, – etninių vokiečių – interesams. Atrodo, kad Vokietija kartu su likusiais Vakarais yra karštai pasiryžusi imtis eksperimento, kuris gali baigtis tragedija.