laikmetis.lt
Giorgia Meloni taps kita Italijos ministre pirmininke, todėl dabar kyla klausimas, ar jos pergalė gali pakreipti ir ES istorijos tėkmę.
G. Meloni jau seniai yra Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano sąjungininkė, nes jiedu sutaria įvairiais aspektais, pavyzdžiui, masinės migracijos ir šeimos vertybių klausimais. Vengrija, kaip tauta, šiuo metu įkūnija ryškiausią ES dominuojančios kairiosios ir liberaliosios ideologijos atmetimą, todėl ES pirmenybę teikia V. Orbano vyriausybės pašalinimui ir jos pakeitimui palankesne Europos Komisijai. Italija, staiga atsidūrusi Vengrijos užnugaryje, turi didžiulių geopolitinių svertų ir bent jau šiuo metu gali sutrukdyti siekti ilgalaikio ES tikslo – federalinės supervalstybės, grindžiamos atviromis sienomis, genderizmu ir multikultūriškumu.
ES tęsia planus nubausti Vengriją 7,5 mlrd. eurų sumažindama finansavimą, tačiau, Romoje suformavus naują vyriausybę, Briuseliui tikriausiai bus daug sunkiau taip šiurkščiai nubausti Vengriją. Naujoji Švedijos konservatyvioji vyriausybė taip pat gali būti labiau linkusi užstoti Vengriją, jei Italija, trečioji pagal dydį ES ekonomika ir viena iš bloko steigėjų, taip pat protestuos prieš šį žingsnį. Prieš sankcijas gali pasisakyti ir daug mažesnių šalių, nebūtinai pritariančių Vengrijai, bet susirūpinusių dėl savo suvereniteto Europoje, kurioje dominuoja Prancūzija ir Vokietija.
Vengrija ir jos atstovaujama Europos vizija – tautų Europa – iš esmės išgyvena atgimimą. Be to, Italija yra tiesiogiai suinteresuota ginti Vengriją. Prieš pat rinkimus Italijoje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen įspėjo Italiją, kad jei į valdžią ateis „netinkamos“ partijos, ES turi „priemonių“ problemai spręsti.
„Pamatysime balsavimo Italijoje rezultatus“, – sakė U. von der Leyen. „Jei reikalai pakryps sudėtinga linkme – kalbėjau apie Vengriją ir Lenkiją – mes turime priemonių.“
Atsižvelgiant į Europos Komisijos pirmininko grasinimą, Italija ir bet kuri kita vyriausybė, kuri baiminasi beveik neribotą galią turinčios Europos Komisijos, gali pamatyti save kitą ant ešafoto, jei Vengrija bus nubausta pirmoji.
Nepaisant von der Leyen teiginių, Italija yra grynoji mokėtoja į ES biudžetą, todėl nebus taip lengva įbauginti šalies konservatorius, ypač atsižvelgiant į tai, kad euroskepticizmas Italijos visuomenėje sparčiai auga.
Konstitucinės daugumos vyriausybės nebus
Vis dėlto Meloni susiduria su rimtais iššūkiais. Realybė konservatoriams tokia, kad pergalė Italijoje yra galbūt viena reikšmingiausių per pastaruosius dešimtmečius, tačiau ji pastatyta ant netvirto pagrindo. Pirma, Meloni neturi absoliučios daugumos, kuri leistų jai daryti konstitucinius pakeitimus, o tai yra esminis skirtumas nuo Vengrijos, kur Orbanas ilgą laiką turėjo dviejų trečdalių daugumą, kuri ne tik leido daryti konstitucinius pakeitimus, bet ir leido jam valdyti be nuolatinės grėsmės, kad jo koalicija iširs. Tai, kad Meloni neturi tvirtos daugumos, yra rimta kliūtis, trukdanti jai įgyti galią, kurios jai reikia, kad iš tiesų galėtų paveikti status quo. Tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad Italijoje konstitucinius pakeitimus galima atlikti referendumu, o tai išlieka galimybė, tačiau tolimas variantas konservatorių vyriausybei.
Vienintelis užtikrintas dalykas Italijos politikoje yra pirmalaikiai rinkimai ir nepastovios vyriausybės.
Antroji problema, su kuria susiduria konservatoriai, yra ta, kad Italijos vyriausybės, kaip žinia, yra labai jautrios staigiam skilimui: per pastaruosius 70 metų šalyje buvo 63 vyriausybės, o tai reiškia, kad kiekviena vyriausybė vidutiniškai neišsilaikydavo ilgiau nei metus. Meloni turi aiškų pranašumą prieš vyriausybę, kuri subyrėjo 2018 m. po to, kai „Lygos“ partijos lyderis Matteo Salvini, eidamas vidaus reikalų ministro pareigas, paragino surengti pirmalaikius rinkimus – šis žingsnis pasirodė esąs didelė strateginė Salvini klaida. Vietoj to Meloni vyriausybę sudarys vien centro dešiniųjų ir nacionalistų partijos, o tai suteikia jai kur kas stabilesnį pagrindą.
Tačiau jau dabar esama tam tikrų nesutarimo ženklų.
Pranešama, kad Meloni nenori vėl skirti Salvini vidaus reikalų ministru dėl tarptautinio atgarsio, su kuriuo gali susidurti jos vyriausybė. Net jei šie teiginiai yra neteisingi, M. Salvini partija neabejotinai yra silpnesnėje koalicijos pozicijoje, nes surinko mažiau nei 9 proc. balsų, o tai yra dramatiškas paramos sumažėjimas, dėl kurio gali kilti pavojus net M. Salvini kaip partijos lyderio vaidmeniui. Nors M. Salvini ego gali būti pažeistas, tai, kad jis ir M. Meloni kartu dalyvavo rinkimų kampanijoje ir turi bendrų ideologinių pažiūrų, gali padėti užtikrinti jų aljanso stabilumą. Meloni turėtų dėti visas pastangas, kad Salvini ir jo partija nesijaustų atstumti.
„Forza Italia“ lyderis Silvio Berlusconi yra sunkiausiai prognozuojamas. Likus savaitei iki rinkimų jis pareiškė, kad Putinas buvo priverstas įsiveržti į Ukrainą tik tam, kad nušalintų nuo pareigų Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir Kijeve įkurtų „padorių žmonių vyriausybę“. Tiek S. Berlusconi, tiek M. Salvini labiau palaiko Rusiją ir atsargiai padarė pareiškimus, kuriais, atrodo, pritaria sankcijų nutraukimui, o M. Meloni pareiškė, kad ketina palaikyti Ukrainą ir toliau remti ES sankcijas. Galiausiai sankcijos Rusijai yra tik viena iš daugelio ginčytinų temų, ir apskritai neaišku, kuria kryptimi S. Berlusconi ves savo partiją naujojoje vyriausybėje.
ES laiko finansinę piniginę
Trečiasis Meloni iššūkis – didžiulė Italijos skolos problema. Italijos skolos yra vienos didžiausių iš visų šalių – skola sudaro 151 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors Italija yra grynoji ES mokėtoja, ES taip pat yra skyrusi Italijai 19 mlrd. eurų, arba 1 proc. BVP, vertės ekonomikos gaivinimo programą, o šie pinigai priklauso nuo to, ar vyriausybė ir toliau vykdys skausmingas Italijos ekonomikos reformas. Nors „Italijos broliai“ pareiškė, kad nori reformuoti pagalbos programą, ES reikalauja, kad Roma įvykdytų 55 naujus tikslus, kad gruodžio mėn. gautų kitą lėšų dalį.
Jei Meloni, kuri anksčiau yra sakiusi, kad nori apginti Italiją nuo „nihilistinio globalistinio elito, kurį valdo tarptautiniai finansai“, bus pasiryžusi imtis rizikingų veiksmų, jai gali pavykti pasinaudoti netvirta euro valiutos padėtimi, blogėjančiomis viso bloko ekonominėmis perspektyvomis ir Italijos piliečių pykčiu, kad priverstų Briuselį padaryti daugiau finansinių nuolaidų. Tačiau tuo pat metu ES institucijos gali būti mažai suinteresuotos padėti vyriausybei, kurią laiko priešiška savo politinei galiai.
Nors dėl dabartinių Italijos ekonominių sunkumų negalima kaltinti naujosios vyriausybės, ji neabejotinai juos paveldės artimiausioje ateityje, be to, be didėjančios energetikos ir infliacijos krizes, kurios grasina visoje Europoje.
Interviu Vokietijos laikraščiui „Taggeschau“ politikos ekspertas profesorius Andrea De Petris, dirbantis Europos politikos centre, apibūdino sudėtingą situaciją, kurioje atsidūrė Meloni, sakydamas, kad „Meloni puikiai žino: Italija ekonominiu požiūriu yra labai priklausoma nuo Europos fondų. Pinigai ir toliau tekės tik tuo atveju, jei bus tęsiamos tam tikros M. Draghi vyriausybės inicijuotos reformos. Todėl aš asmeniškai nesitikiu tokių didelių pokyčių ES atžvilgiu. Priešingu atveju ji turi pasiruošti sau ir Italijai tam, kad Europos Sąjunga reaguos taip pat, kaip Vengrijos ir Lenkijos atveju. Bet tai čia daugeliui aišku“.
Nors De Petris priklauso Meloni priešiškai nusiteikusiai organizacijai, vadinančiai ją „kraštutine dešiniąja“, negalima paneigti sunkios Italijos ekonominės padėties. Kai von der Leyen kalba apie „priemones“, jai nebūtinai reikia net mažinti ES lėšas dėl teisinės valstybės klausimų, kaip tai matyti Vengrijos atveju. Vietoj to ES gali griežtai vykdyti taupymo programas ir savo ruožtu slopinti Meloni bandymus įgyvendinti kai kuriuos brangiai kainuojančius kampanijos pažadus, pavyzdžiui, įvesti nemokamus vaikų darželius, kad būtų remiamas šeimos kūrimas.
Liberalus Italijos prezidentas
Ketvirtoji problema, su kuria susiduria naujoji vyriausybė, yra prezidentas Sergio Mattarella. Naujai išrinktas septynerių metų kadencijai, S. Mattarella neabejotinai palaiko labiausiai technokratinius ir kairiuosius liberalus ES elementus. Jis gali atmesti kandidatus į ministrus, vetuoti teisės aktus ir kitaip trikdyti naująją vyriausybę. Jis taip pat yra Italijos ginkluotųjų pajėgų vadas.
„Italijos brolių“ partija nurodė, kad vienas svarbiausių jos politinių tikslų yra padaryti prezidento postą atvirą visuomenės balsavimui, nes šiuo metu prezidentą į valdžią renka tik parlamentas, tačiau tam reikėtų konstitucinės reformos. Kaip jau buvo minėta, naujoji vyriausybė turi tik labai menką tikimybę įvykdyti reformą šioje srityje, tačiau, jei tai pavyktų, būtų suduotas didelis smūgis kairiųjų ir liberaliųjų jėgų pastangoms sulaikyti naująją vyriausybę.
Meloni gali būti tikrai pasiryžusi rizikuoti, kad išgelbėtų savo šalį, tačiau jai teks pasitelkti protą ir kurti sąjungas Europoje, kad atlaikytų „brutalų“ atsaką, kurio tikimasi iš ES, bijančios Europoje stiprėjančio konservatyvaus judėjimo. Nepaisant šių iššūkių naujajai Italijos vyriausybei, Europos konservatorių perspektyvos yra akivaizdžiai šviesesnės nei vos prieš kelis mėnesius. Kuo daugiau Europos vyriausybių pasuks Švedijos, Italijos ir Vengrijos kryptimi, tuo didesnė tikimybė, kad ES kairieji liberalai nesugebės primesti savo valios Europos nacionalinėms valstybėms ir įgyvendinti savo svajonės sukurti Europos supervalstybę.
Šaltinis: Remix News