Rima Baškienė. Politikai reikalingas vertybinis stuburas
Bernardinai.lt
Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino jungtis į tokią grupę ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.
Jau skelbėme Povilo Urbšio samprotavimus, o dabar siūlome parlamentarės Rimos Baškienės mintis.
Bernardinai.lt dosjė. Rima Baškienė gimė 1960 metų spalio 25 dieną Kelmės rajono Kentrių kaime. 1974 metais persikėlė į Kuršėnus, kur pabaigė 1-ąją vidurinę mokyklą. 1978–1983 metais mokėsi Kauno politechnikos institute (dabar KTU), kur įgijo inžinierės technologės specialybę. Pirmoji darbovietė buvo Plungės linų audinių fabrikas, paskui dirbo Šiaulių rajono vykdomojo komiteto ekonomiste, aktyviai dalyvavo profsąjungos veikloje. 1997–2000 metais buvo Seimo nario R. Karbauskio padėjėja, o 2000-aisiais buvo išrinkta į Šiaulių rajono savivaldybės tarybą, tapo Šiaulių rajono mero pavaduotoja. Nuo 2004 metų, trejus rinkimus iš eilės, laimi vienmandatėje Šiaulių kaimiškoje rinkimų apygardoje. Šiuo metu Seime yra vienintelė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė. Per pirmąsias dvi kadencijas dirbo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, buvo viena iš parlamentinės grupės „Už tradicinę šeimą“ iniciatorių. Kolegos R. Baškienę apibūdina kaip darbščią, nuoširdžią, įsiklausančią politikę, kuri ypač daug dėmesio skiria šeimos instituto stiprinimui.
Į Valstiečių partiją (dabar Valstiečių ir žaliųjų sąjunga) R. Baškienė įstojo dar 1996 metais ir iki šiol jai lieka ištikima. Kartu su vyru Raimondu užaugino du sūnus.
Ši kadencija Seime jau trečioji. Prieš porą mėnesių trečią kartą iš eilės pavyko nugalėti konkurentus toje pačioje vienmandatėje rinkimų apygardoje, nors kai kurie konkurentai manė, kad didelės pinigų sumos, kurias jie metė į rinkimų kampaniją, garantuos jiems sėkmę. Dar kartą įsitikinau, kad pinigai ne visagaliai, žmonės vertina kasdienį darbą, tikrą rūpinimąsi ir tai, kad nesiblaškau po partijas, nesiveržiu bet kuria kaina valdžios link.
Per tuos metus, kuriuos dirbu Seime, būta visko – ir didžių nusivylimų, ir džiaugsmo ašarų. Deja, turiu pripažinti, kad per tą laiką pasikeitė Seimo darbo kasdienybė, santykiai tarp parlamentarų, net dalies Seimo narių požiūris į valstybę, kuriai tarnauja. Dar prieš kurį laiką tokių ciniškų pasisakymų, kuriuos iš Seimo tribūnos girdime šiandien, tokio įsivaizdavimo, kad „tu parėmei mane, o aš paremiu tave“, nepaisant to, ar tai gerai Lietuvos žmonėms, dar nėra buvę. Tai kelia nerimą ir verčia reaguoti, garsiai kalbėti apie mūsų priesaikos valstybei reikšmę.
Tai, jog svarbu kalbėti apie politiko etikos kodeksą, supratau jau prieš kurį laiką. Aktyviai rėmiau iniciatyvą patvirtinti Valstybės politikų etikos kodeksą Seime. Kodeksą priėmėme, tik ar jo nuostatų visi laikomės?
Neretai girdžiu sakant, kad galima patvirtinti gražiai skambančius kodeksus, tačiau jei žmogui svetimas garbės ir padorumo jausmas, tai jie neveiks ir nebus jokio paveikaus instrumento politiką priversti kodekso laikytis. Kiti sako, kad jau Seimo statute labai aiškiai pasakyta, kad Seimo nario mandato negalima naudoti savanaudiškiems tikslams, yra daugiau svarbių normų ir to esą turi pakakti. Galėčiau sutikti su šiais teiginiais, jei nematyčiau, kas realiai vyksta Seime. Kita vertus, nemanau, kad dauguma Seimo narių yra žmonės, kuriems nesvarbi moralė, padorumas, kurie atėjo tik susitvarkyti savo ar kurios nors draugų grupės reikalų. Neretai parlamentarai paprasčiausiai pernelyg įsitraukia į įvairius politinius žaidimus ir užsimiršta. Tikrai tikiu, kad jei politikas kasdien pagalvotų, ką iš tiesų reiškia būti Tautos atstovu, jis vienu ar kitu atveju pasielgtų kiek kitaip, padoriau. Todėl parlamentinės grupės nariams siūlysiu jau artimiausiu laiku Valstybės politiko elgesio kodeksą (o gal ne tik jį) išleisti atskira knygute ir padovanoti kiekvienam Seimo nariui. Manau, jis labai derės šalia Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Man neramu, kai matau jaunimą, kurie tik nusišypso, kai kalba pakrypsta apie vertybes ar moralę. Tokia situacija man tik dar vienas įrodymas, jog negeri dalykai vyksta mūsų šeimose ir mokyklose. Juk būtent šeima yra ta pirmoji terpė, kur žmogus išmoksta būti žmogumi, perima moralės normas, vertybes, mokosi, kaip svarbu yra garbė ir įsipareigojimas. Šiandien šeimos institutas patiria labai stiprų puolimą. Pašiepiama santuoka kaip įsipareigojimas ir, deja, to puolimo padarinius matome, kai jauni žmonės bijo įsipareigoti, nekalba apie vertybes, pareigas. Buvau viena iš iniciatorių, kad mokyklose būtų dėstomas pasirengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo kursas. Esu įsitikinusi, kad mokykla turi daug daugiau dėmesio skirti vertybių ugdymui, o ne vien informacijos perteikimui. Deja, šiandien girdime, kad kai kurie naujosios daugumos atstovai pasiryžę ne padėti, bet kovoti su tradicine šeima. Tai būtų visos valstybės tragedija.
Džiaugiuosi, jog Seime yra parlamentarų, kuriems taip pat skaudu kaip man, kai matome ciniško elgesio apraiškas. Kai kalbame apie priesaikos valstybei, tarnystės žmonėms svarbą, negalime apsiriboti viena politine institucija – Seimu. Ypač svarbu diskusiją apie tai, ką reiškia atstovauti žmonėms, ką reiškia būti politiku, perkelti ir į savivaldybių lygmenį.
Nemanau, kad mūsų parlamentinė grupė „Už ištikimybę priesaikai“ ką nors greitai pakeis. Svarbu, kad jos atsiradimas taptų pretekstu diskusijoms, paskatintų susimąstyti, kas yra priesaika, kodėl vertybės svarbu ir politiniame gyvenime.
Bernardinai.lt