Tomas Viluckas | Bernardinai.lt
Žinia, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis, įvertinęs per ikiteisminį tyrimą surinktus duomenis, padarė išvadą, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno mirtis nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pasekmė, nebuvo netikėta daugumai tų, kurie šio įvykio peripetijas seka nuo jo pradžios.
Praėjo jau septyneri metai, o atsakymas apie karininko žūtį vis tas pats – nelaimingas atsitikimas. Tiesa, esama ir šiokios tokios „pažangos“ – bent nebekalbama apie įvykio versijas, kurios mestų šešėlį V. Pociūno reputacijai. „Sakoma, kad primėtyta specialiai butelių, tai yra alaus, šampano, siekiant sukompromituoti Vytauto Pociūno ar reputaciją, ar dar kažką. Tai yra aptvertas statybų aikštelės užkampis, kur gerbiami statybininkai sumetė savo šiukšles – alaus butelius, nuorūkas. Tikrai galiu pasakyti, kad ne vienas butelis įvykio vietoje fiksuotas, tačiau tai jokiu būdu nesusiję su tos mirties aplinkybėmis, kurias mes tiriame“, – teigė A. Urbelis.
Prisiminkime pradžią. Vos pasklido žinia apie šią nelaimę, išsyk viešojoje erdvėje pasirodė versijų, kad mūsų valstybės pareigūnas aną lemtingą vakarą girtuokliavo, bendravo su prostitutėmis, kurios esą jį galėjo nunuodyti, net atliko gamtinius reikalus atsistojęs ant palangės. Dabar šios versijos atrodo kaip nesusipratimas, bet prieš septynerius metus jos buvo rimtai svarstomos šalies žiniasklaidos priemonėse. Ir už šių paskalų skleidimą atsakingųjų taip ir neatsirado.
Galima sakyti, kad tai paprasčiausi žiniasklaidos paistalai, tačiau jie savo tikslą pasiekė, nes pasėjo abejonių dėl V. Pociūno reputacijos. Aukščiau minėti pramanai buvo veiksmingi tik kai kurių žmonių galvose, o žinia, kad buvo nusivylęs savo šeiminiu gyvenimu, turėjo „pataikyti“ tiksliau. Ši mintis išversta į įprastą kalbą skambėjo taip – neatlaikė vargšelis gyvenimo dramos ir nėrė žemyn galva per viešbučio langą…
Juk po Generalinės prokuratūros sprendimo tokia įvykių eiga (savižudybė) turėtų atrodyti realiausia. Kiekvienas, kas yra matęs vaizdo reportažų iš „Inturist“ viešbučio Breste, kur žuvo mūsų karininkas, atmes nelaimingo atsitikimo versiją, nes ten persisverti per langą bei netyčia iškristi reikėtų pasistengti. Tad žmogus turėjo būti išmestas per langą (oficialiai atmesta versija) arba pats šokti žemyn.
Būtent pastaroji versija, garsiai jos neformuluojant, ir yra brukama Lietuvos žmonėms. Juk saugumo struktūrose dirbusio žmogaus platieji gyventojų sluoksniai nepažinojo, tad ir kažkaip įvertinti adekvačiai situacijos jie negali. Beje, nuo pat šios istorijos pradžios nužudymo versija būdavo atmetama. Ir tai daugiau nei keista. Norisi priminti, kad kalbama apie žmogų, kuris netrukus iki savo mirties draugams žadėjo netylėti apie tai, ką žino. Netrukus jis žūsta neaiškiomis aplinkybėmis.
Galima klausti, kodėl reikia tiek vargti dėl kažkokios mįslingos bylos? Juk mirusio nebeprikelsi… Aksioma, kad valstybės pagrindas yra žmogus – neatšaukiama, ir jei valstybės institucijoms yra tas pat, koks likimas ištinka vieną ar kitą jos pilietį, tuomet joks žmogus nėra apsaugotas, jog atėjus laikui ir jis susilauks reikiamo valstybės dėmesio. Nepamirškime, kad V. Pociūno atveju kalbama apie aukštą VSD pareigūną, žmogų, apdovanotą už nuopelnus valstybei, tačiau ir jo mirtis gaubiama daugybės nežinomųjų.
Tai, kad jų yra, liudija nuolatos šią bylą lydintys nutylėjimai bei miglotumai. Štai ir prokuroras A. Urbelis aiškina: „Aš turiu savo versiją, kuri pakankamai, manau, yra pagrįsta bylos medžiaga. Jeigu mano žinios bus reikalingos – nes yra kiti procesai ir svarbu, ar žmogus dirbo, ar nedirbo – […] tai aš, ko gero, pasakysiu, bet visuomenei ankstoka sakyti.“ Tačiau lieka neaišku, kodėl visuomenei kažką yra anksti žinoti, juk viskas tęsiasi ne vienus metus, o gal, priešingai, jau per vėlu?
Ko gero, įsitikinimas, kad visuomenei turi kažkas dozuoti informaciją, yra ta priežastis, kodėl piliečiams ir derėtų domėtis šiuo atveju. Paradoksalu, bet visada reikia titaniškų pastangų, kad kažkas šiuo klausimu pajudėtų iš vietos. Prisiminkime, – vyko net parlamentinis tyrimas, kuris pasibaigė tik tuo, jog politikai pasinaudojo šia istorija savo tikslams pasiekti. Tai yra ženklai, jog esama suinteresuotumo, kad tiesa šioje istorijoje taip ir nepaaiškėtų.
V. Pociūno našlė Liudvika dar tiki stebuklais, kad tiesa išryškės. Ar ji liks su šiuo tikėjimu viena?