Rimantas Braziulis | zaliojilietuva.lt
Jei atidžiau pavartytume senus laikraščius ir žurnalus, tai akivaizdžiausiai pamatytume, kokios aktualiausios problemos rūpėjo tuo metu gyvenusiems žmonėms. O ką vartydami nuo laiko pageltusius puslapius galės pasakyti ateities žmonės apie mūsų epochą? Neabejotinai jie turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mes labai daug diskutavom apie energetinius išteklius ir kylančias jų kainas. Gal mūsų provaikaičiai į automobilių bakus pils vandenį ar išmoks panaudoti iki šiol mums nežinomas energijos rūšis ir juoksis iš mūsų naivių siekių apsirūpinti pigia energija? Bet gali būti ir priešingai – jie gali būti priversti sunkti iš žemės paskutinius naftos lašus, kūrenti paskutinius medžius ir koneveikti mus, kad tiek mažai palikome jiems energetinių išteklių.
Šito mes nežinome. Tik laikas parodys, kaip bus iš tikrųjų, o šiandien mes įnirtingai ieškome išeičių, kaip sumažinti elektros, šilumos ir kuro kainas. Gal šiokią tokią išeitį ir surastume, jei tos paieškos būtų nuoseklios ir geranoriškos, o ne sezoninės – paprastai suintensyvėjančios prieš žiemą ir prieš rinkimus. Atėjus pavasariui ir praėjus rinkimams, diskusijos nurimsta, ir energijos kainos toliau stabiliai kopia aukštyn.
Valstybiniai miškai – vienintelė politikų viltis
Politikų siekiai sumažinti energijos kainas labai primena bergždžias Sizifo pastangas, nes beveik visus energetinius išteklius eksploatuoja privatus verslas, kurio savininkai dažniausiai yra užsieniečiai ir užsienio kompanijos. Valstybė nedalyvauja nei savarankiškai, nei kaip akcininkas lietuviškos naftos ir durpių gavybos, vėjo ir saulės jėgainių statybos bei atliekų deginimo procesuose. Todėl visų politikų žvilgsniai nukreipti į valstybinius miškus, kuriuos dar valdo 42 valstybės įmonės miškų urėdijos. Valstybiniai miškai užima šiek tiek daugiau nei 1 mln. hektarų, o ten auganti mediena, politikų nuomone, turėtų mus išgelbėti nuo šalčio, tamsos ir piniginių tuštumos. Kai kuriems į problemą neįsigilinusiems energetinės nepriklausomybės šaukliams atrodo, kad milijonas hektarų valstybinių miškų gali šiluma ir elektra aprūpinti visą Lietuvą.
Tuo pat metu medienos perdirbėjai tvirtina, jog jau dabar mediena kūrenamų katilinių yra per daug ir jos ateityje sukūrens ne tik visas kirtimo atliekas, malkas, bet ir perdirbimui tinkamą medieną, tuo būdu priversdamos bankrutuoti medienos perdirbimo įmones. Vienu metu Vyriausybė bandė reguliuoti šį procesą – riboti kuro katilinių steigimąsi atsižvelgiant į kurui tinkamos medienos kiekius, tačiau verslo interesai pasirodė stipresni už valstybę, ir viskas buvo palikta savieigai. Todėl gali ateiti tokia diena, kai pristigsime kurui tinkamos medienos, o jos kaina ženkliai išaugs.
Miškų urėdijos įpareigotos gaminti skiedras
Daugumai Lietuvos žmonių nelabai rūpi, kokiu būdu bus pagaminta šiluminė ir elektros energija, jiems svarbiausia – kaina. Tikintis sumažinti šilumos kainą, Lietuvoje pastatyta ir dar statoma nemažai biokuru kūrenamų katilinių, tačiau sąskaitos už butų šildymą nemažėja arba mažėja labai nežymiai. Dar vienas naujųjų katilinių ypatumas, kad jos beveik visos kūrenamos mediena (medienos skiedromis). Kitų rūšių biokuras (šiaudai, energetinės žolės, durpės) beveik nenaudojamas. Privačios firmos medienos skiedras gaminasi ne tik Lietuvos privačiuose ir valstybiniuose miškuose, bet ir atsiveža iš kaimyninių valstybių (Baltarusijos, Latvijos). Kodėl gamtines dujas pakeitus mediena, pastebimai nesumažėja šilumos kaina, aiškaus atsakymo nėra. Greičiausiai dėl to kalti monopolininkai, kurie ne tik eksploatuoja katilines, bet ir įsteigę dukterines įmones gamina medienos skiedras. Vyriausybė nutarė, kad monopolininkų apetitą galėtų sumažinti valstybinių miškų valdytojai, gamindami medienos skiedras.
Medžių šakos, supresuotos į ritinius ir paruoštos biokuro gamybai
„Nuo kitų metų Aplinkos ministerija įpareigojo miškų urėdijas gaminti medienos skiedras ir pardavinėti jas energijos išteklių biržoje, – sako Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis. – Taip turėtų atsirasti didesnė konkurencija biokuro gamybos ir prekybos sektoriuje. Ar dėl to sumažės biokuro ir jos gaminamos šilumos kainos, parodys laikas, o dabar miškų urėdijų pagrindinis uždavinys – pasiruošti žaliavą, kuri vėliau bus smulkinama ir parduodama šilumos gamintojams“. Vigantas Kraujalis, turintis nemažą patirtį biokuro panaudojimo srityje, taip pat sako, kad medienos panaudojimas energijos gamybai yra sudėtingesnis procesas, negu kai kam gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Miškininkų laukia dideli išbandymai
Iki šiol miškų urėdijas valstybė įpareigodavo kiekvienais metais paruošti tam tikrą kiekį miško kirtimo atliekų, kurias nupirkdavo privačios įmonės, jas susmulkindavo ir parduodavo šilumos gamintojams. Dabar miškų urėdijoms iškeltas daug sudėtingesnis uždavinys – jos ne tik ruoš ir pardavinės miško kirtimo atliekas, bet ir pačios iš jų gamins biokurą.
„Esu gerai susipažinęs su šio verslo subtilybėmis, todėl galiu pasakyti, kad miškininkų laukia dideli išbandymai ir įvairūs netikėtumai, – sako miškų urėdas Vigantas Kraujalis. – Kai kam gali atrodyti, kad užtenka į krūvą sukrauti šakas, pasamdyti smulkintuvą, skiedrovežį, ir darbas bus padarytas. Deja, šiuolaikinės biokuro katilinės yra sudėtingi įrenginiai, todėl ir biokuras turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia, turime pasiekti, kad mūsų pagaminto biokuro kaina būtų mažesnė už savikainą, kad dirbtume ne nuostolingai. Biokuro gamyba yra verslas, o kiekviename versle reikia rasti savo vietą rinkoje. Vėliau miškų urėdijos galės nusipirkti medienos smulkinimo įrangą ir vykdyti valstybės nustatytas biokuro gamybos užduotis“.
Medžio drožles gaminti sudėtingiau negu malkas
Pirmąjį 2014 m. pusmetį miškų urėdijos įpareigotos iš kirtimo atliekų pagaminti 55 tūkst. kubinių metrų skiedrų ir jas parduoti energijos išteklių biržoje BALTPOOL. Nuo 2014 m. iki 2018 m. iš valstybinių miškų biokurui numatyta panaudoti 300 tūkst. kub. metrų kirtimo atliekų. Jeigu šie skaičiai reikštų malkinės medienos paruošimo apimtis – viskas būtų labai paprasta ir aišku, tačiau medienos skiedrų gamyba yra daug sudėtingesnis procesas. Ne tik skiedrų gamybai, bet ir žaliavos paruošimui reikia specialios technikos ir įrengimų. Pavyzdžiui, kirtimo atliekų paėmimui iš kirtaviečių reikia specialių krovimo griebtuvų, smulkių medžių ir krūmų kirtimo žirklių, mechanizmų šakoms į ritinius presuoti ir pan.
Kad atsipirktų medienos smulkinimo įranga, per mėnesį turi būti susmulkinta 2500 kietmetrių medienos
„Tačiau mechanizmų poreikis yra tik maža dalis problemos, – sako Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis, – nes verslui sėkmingai plėtojantis, juos galima įsigyti už pinigus. Kita medalio pusė – biokuro pardavimas. Miškininkai medieną tradiciškai pardavinėja kietmetriais (kubiniais metrais), tačiau prekiaujant medžio skiedromis toks prekybos būdas nėra labai naudingas pardavėjui. Medienos skiedrų biokurą vertė gali būti nustatoma ne tik pagal tūrį, bet ir kitus svarbius parametrus, kuriuos reikia užtikrinti, norint sėkmingai dalyvauti šiame versle. Tai – skiedrų stambumas, drėgnumas, peleningumas. Tos pačios skiedros gali viename katile gerai degti, o kitame – visai nedegti. Todėl gaminant ir parduodant skiedras, reikia labai gerai žinoti katilų parametrus“.
Galima daryti išvadą, kad šilumos gamintojai su miškų urėdijomis turi sudaryti ilgalaikes sutartis dėl medienos skiedrų pirkimo, kad jos būtų gaminamos tokios, kokių reikia konkrečiam katilui. Staigiai pakeisti gaminamo biokuro parametrus yra gana sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. „Jeigu katilas pritaikytas kūrenti medžio drožlėmis, pagamintomis iš malkinės medienos, tai susmulkintos kirtimo atliekos – ten nedegs, – patirtimi dalijosi V. Kraujalis. – Teko susidurti su tokiu atveju, kai biokuro katilo padavimo mechanizmas strigo dėl to, jog susmulkintos šakos (skiedros) buvo per ilgos. Padavimo sistemoje susikaupusi mediena į katilą buvo paduodama netolygiai, todėl degimo procesas katile tapo sunkiai valdomas“.
Kitas svarbus biokuro parametras yra peleningumas. Kiekvienas katilas gali pašalinti tam tikrą kiekį pelenų. „Jei katilas pritaikytas 2 proc. peleningumo biokurui deginti, tai deginant didesnio peleningumo kurą iškils pelenų pašalinimo problema, – teigia Vigantas Kraujalis. – Jei žaliavoje yra daug žievės, spyglių ir lapų, tai ir biokuro peleningumas bus didelis. Norint pasiekti mažesnį peleningumą, reikia iš anksto paruošti kitokią žaliavą“. Miškų urėdas taip pat prisiminė atvejį iš savo darbo patirties su biokuru, kai katile buvo deginamas drėgnas, peleningas ir su žemių priemaišomis kuras, todėl katilo vidus pasidengė 10 centimetrų storio nuodegų sluoksniu, kurį vėliau darbininkai daužė su pneumatiniais plaktukais. Deginant netinkamą kurą, pagaminama ne tik mažiau energijos, bet ir patiriami milžiniški nuostoliai – gadinamas katilas, reikalingos papildomos išlaidos katilo valymui“.
Kokybiškas biokuras iš kokybiškos žaliavos
Taigi, norint iš medienos gaminti paklausų biokurą ir sėkmingai juo prekiauti energijos išteklių biržoje, viską tvarkingai ir teisingai reikia daryti nuo pat pradžių, pradedant biokuro žaliavos ruoša. Biokuro gamyba prasideda kirtavietėje, kurioje reikia surinkti šakas ir kitas kirtimo atliekas, tinkamas kuro gamybai. „Tačiau jas išvežti iš kirtavietės ir sukrauti į krūvas reikia tada, kai paruduoja lapai ir spygliai, – sako Ukmergės miškininkų vadovas. – Ypač negalima krauti į krūvas žalių eglių šakų, nes spygliai tada nenudžiūva, o supūva. Sukrovus į krūvą žalias kirtimo atliekas, iš lapų, spyglių ir žievės susidaro iki pusės metro storio supuvusių šakų ir spyglių sluoksnis. Tokios žaliavos negali susmulkinti jokie smulkintuvai“.
Jeigu kirtimo atliekas vežančios medvežės neturi specialių griebtuvų miško kirtimo atliekoms, vežti, tai jos dirba ne tik neefektyviai, bet kartu su kirtimo atliekomis pagriebia žemių, akmenų ir kitų priemaišų, todėl skiedrų gamybos procesas dar labiau apsunkinamas, blogėja biokuro kokybė, akmenys gali sugadinti medienos smulkinimo įrangą, o paskui ir katilą.
Dažniau miške besilankantys žmonės turbūt ne kartą pastebėjo prie kirtaviečių sukrautas didžiules kirtimo atliekų krūvas. Paprastai keletą mėnesių apdžiuvusi, tokia mediena yra susmulkinama ir vežama į katilines. Atrodo, kad nieko čia gudresnio ir nesugalvosi. Tačiau Vigantas Kraujalis sako, kad yra keletas dalykų, kuriuos įdiegus sandėliavimo laikotarpiu, prarandama mažiau biomasės ir padidėja biokuro koloringumas. Svarbiausias vaidmuo šiame procese tenka sandėliavimo laikui ir sąlygoms. „Tyrimai rodo, kad daugiausia (apie ketvirtadalį) biomasės ir koloringumo prarandama, kai kirtimo atliekos sandėliuojamos mažose ir neuždengtose krūvose iki spalio mėnesio, – sako V. Kraujalis. – O kai kirtimo atliekos sandėliuojamos didelėse (4 m aukščio ir aukštesnėse) krūvose iki rugsėjo mėnesio, biomasės prarandama tik 1 – 2 proc., o koloringumas padidėja 4 procentais. Jeigu krūvos uždengiamos „kvėpuojančia“ plėvele, biokuro šilumingumas gali padidėti iki 10 procentų. Tačiau plėvelė taip pat kainuoja, o jai užtempti reikia specialių įrenginių“.
Kaip pelningiau parduoti biokurą?
Logiškai mąstant, kuo biokuras koloringesnis, tuo jis turėtų brangiau kainuoti. Tačiau miškininkai medieną tradiciškai pardavinėja kietmetriais. Siekimas biokurą šilumos gamintojams parduoti brangiau – yra pakankamai sunkus uždavinys. Kai biokuro ruošos įmonės perka kirtimo atliekas ir iš jų gamina skiedras, jos suinteresuotos paruošti kuo koloringesnį biokurą, nes nuo to priklauso jų pelnas. Miškininkai taip pat turės išmokti gaminti kokybišką ir koloringą kurą bei jį pelningai parduoti. „ Siekiant energetikams biokurą parduoti pelningiau – reikia skaičiuoti, kiek iš biokuro pagaminama energijos, – sako Ukmergės miškų urėdijos urėdas V. Kraujalis. – Būtina įvertinti, kaip kirtimo atliekos sandėliuojamos, kaip ruošiamas biokuras, nustatyti parduodamų skiedrų svorį, drėgmę ir peleningumą. Šie trys parametrai apibūdina biokuro kokybę ir energetinę vertę. Jei kirtimo atliekos bus sandėliuojamos plėvele neuždengtose krūvose, tai iš jų pagamintas kuras gali būti pakankamai drėgnas, o jo energetinė vertė pastebimai mažesnė“.
Akivaizdu, kad miškininkams pradėjus ruošti ir pardavinėti biržoje biokurą, miškų urėdijų ir energijos gamintojų bendradarbiavimas turės būti daug glaudesnis, negu buvo iki šiol. Šilumininkai, pirkdami biokurą biržoje, turi žinoti, kad tas kuras yra geros kokybės ir tinka jų naudojamiems katilams. Savo ruožtu miškininkai turi žinoti potencialių biokuro pirkėjų reikalavimus, jų naudojamų katilų parametrus. Tačiau visada išlieka didelė nesusikalbėjimo tikimybė, kadangi kalba eina apie pinigus. Ne tik apie miškininkų ir energetikų pinigus, bet ir apie visų mūsų, t.y. šilumos vartotojų pinigus.
Biokuro gamybos nauda ir problemos
Niekas neprieštarauja tam, kad biomasė būtų plačiai naudojama energijos gamybai. Atvirkščiai, raginama jos naudoti kuo daugiau, tikintis taip dalinai spręsti ne tik socialines, ekonomines , ekologines problemas, bet ir stiprinti Lietuvos energetinį saugumą. „Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas yra geriausias būdas kovoti su klimato kaita ir aplinkos tarša. Ekonominė nauda taip pat yra akivaizdi, nes gerėja valstybės eksporto – importo balansas, lėšos, reikalingos energetiniams ištekliams įsigyti, pasilieka Lietuvoje, – sako Vigantas Kraujalis. – Jeigu biokuro gamybos ir prekybos procesai vyks skaidriai, turėtų pastebimai sumažėti ir šilumos kainos, kas socialiniu požiūriu yra ypatingai aktualu šiandien. Biokuro naudojimas taip pat skatina regionų vystymąsi, nes norint pagaminti 1 TWh (teravatvalandę) energijos, turi dirbti apie 1000 darbuotojų. Tokias išvadas galima daryti, išanalizavus patirtį kitų šalių, kurios biomasės naudojimo srityje yra pažengusios toliau negu Lietuva. Darbuotojų reikia: biokuro žaliavos ruošimui, gamybai, transportavimui, sandėliavimui, deginimui, deginimo įrenginių gamybai, montavimui, priežiūrai. Plačiai naudojant biokurą, papildomo darbo atsiranda ir įvairių sričių mokslininkams“.
Be jau minėtų biokuro sandėliavimo, ruošimo ir pardavimo problemų, Vigantas Kraujalis paminėjo dar vieną – biokuro verslo sezoniškumą. Kai valstybės įmonės miškų urėdijos rimtai įstrauks į biokuro verslą, turės įsigyti brangiai kainuojančią techniką. Kad atsipirktų medienos smulkintuvas, jis per mėnesį turėtų susmulkinti apie 2500 kietmetrių medienos. „Vasarą medžių skiedrų reikia mažai – tik šilto vandens gamybai. Daugiausia didmiesčiams ir kurortams, o mažesniuose miesteliuose mažai daugiabučių, todėl mažai reikia ir karšto vandens“, – sako miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
2014 metais Ukmergės miškų urėdija įpareigota paruošti 13500 kietmetrių kirtimo atliekų žaliavos, kuri bus parduodama biokuro gamintojams, pasitelkus elektroninę medienos pardavimo sistemą. Taip pat miškų urėdija turės paruošti 3000 kietmetrių biokuro skiedrų pavidalu. Urėdas tvirtina, kad valstybės įpareigojimus miškininkai įvykdys, tačiau greičiausiai sulauks kaltinimų, kad miškų urėdijos pasiima geriausią žaliavą, kad pažeidžia laisvos rinkos principus ir pan. Taip jau buvo… Tikėkime, kad šį kartą taip neatsitiks.