Po trisdešimt metų užsitęsusių svarstymų ir dvejonių pagaliau ryžtasi: į teismus sugrįžta visuomenės atstovai – gegužės 29-ąją vyriausybė pritarė Seimo narių parengtoms Konstitucijos pataisoms, kurios Lietuvos teismų sistemoje įteisintų tarėjų institutą. Priėmus šią pataisą iš visuomenės atstovų atrinkti tarėjai galės dalyvauti nagrinėjant bylas pirmos instancijos teismuose ir kartu su teisėjais priims sprendimus.
Tiesa, teismų durys visuomenei atsivers ne ryt ir ne poryt. Kad būtų pritarta Konstitucijos pataisai, Seimas turės balsuoti du kartus. Planuojama, kad galutinis sprendimas turėtų būti priimtas Seimo rudens sesijoje, o tuomet bus svarstomi įstatymai, detaliai reglamentuojantys tarėjų veiklą teismuose.
Ar visuomeniniai teisėjai-tarėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau, sustiprins jų nepriklausomumą, ugdys visuomėns teisinį brandumą, Tiesos.lt portalas paprašė pakomentuoti Seimo narį Povilą Urbšį.
Diskusijos dėl visuomenės teisėjų, dėl vadinamųjų visuomeninių tarėjų, Lietuvoje tęsėsi visą Nepriklausomybės laikotarpį, tačiau tik dabar atsirado politinės valios imtis tai įgyvendinti.
Dar 2016 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą dėl visuomeninio teisėjo (tarėjo) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo. Numatytas ir pagrindinis tarėjų instituto teismuose diegimo tikslas – didinti visuomenės pasitikėjimą teismais bei teisine sistema, skatinti teismų darbo tvarumą, užsiimti visuomenės teisiniu švietimu ir pan.
Beje, Europoje paplitusi būtent tokia visuomenės dalyvavimo teisingumo įgyvendinimo procese forma – mišrios profesionalių teisėjų ir tarėjų kolegijos veikia tokiose valstybėse kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, Austrija, Belgija, Danija, Ispanija, Lenkija, Rumunija ar Bulgarija
O Jungtinėse Amerikos Valstijose įteisinta iš visuomenės atstovų sudaryta kaltinamoji žiuri. Jokia byla negali būti pradėta nagrinėti teisme, jei jos neperžiūri visuomeninė kolegija, t.y. ji nepraeina tam tikro išankstinio patikrinimo. Įsivaizduojate, kokio ten lygio pasitikėjimas visuomene!?
O pas mus viskas atvirkščiai: ne tik piliečių pasitikėjimas Lietuvos valdžia, taip pat – ir teismine, yra žemas. Ir valdžia nepasitiki savo piliečiais. Nuogąstauja ir teisininkai: visuomenė esą vis dar nepasirengusi vykdyti teisingumą. Tačiau ir jie turėtų suprasti: pasitikėjimas teismais grįš tik tada, kai piliečiai pajaus, kad ir teismai, ir apskritai visa teisinė sistema ieško tiesos, kad teismų priimami sprendimai nėra tik formaliai teisingi ir teisėti. O kol kas pas mus yra tik formaliosios teisės diktatas. Ir jei mes skelbiamės esą demokratinė valstybė, taip tęstis nebegali.
Kitas klausimas – kaip bus įgyvendinta anksčiau minėta koncepcija. Pačiame dokumente, atrodo, viskas labai aiškiai apibrėžta: ir kas gali būti tarėjais, t.y. kokio išsilavinimo, amžiaus, ir kokiose bylose jie dalyvautų. Visų pirma, jų būtų pasitelkti tada, kai šiurkščiu būdu pasikėsinama į asmens ir visuomenės vertybes, kai nagrinėjami korupcinio pobūdžio nusikaltimai, darbo bylos, bylos dėl žalos atlyginimo, taip pat civilinės ir administracinės bylos, kuriose pareikštas ieškinys dėl viešojo intereso gynimo. Be to, siūloma nustatyti, jog tarėjai galėtų dalyvauti tik pirmosios instancijos teismuose, kai bylos nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, o aukštesnės instancijos teismuose, kai nagrinėjamos apeliacijos ir kasacijos, spręstų teisėjai profesionalai – jie galėtų kvestionuoti pirmosios instancijos teismų sprendimus. Taip būtų ir tam tikras saugiklis – neleistų įsivyrauti, kaip dabar nuogąstaujama, subjektyviems teismų sprendimams ar tokiems, kurie prieštarautų nusistovėjusiai teismų praktikai.
Dažnai svarstomas ir kitas klausimas: kiek ši inovacija kainuos? Viską suskaičiavus susidaro tikrai nemaži pinigai – ir tai dažnai pateikiama kaip kontrargumentas. Pavyzdžiui, sumokėti visuomeniniams teisėjams už darbą prireiks 7 mln. eurų: nors jie ir nebus etatiniai, tiek kainuos padengti atvažiavimo į teismą išlaidas bei sumokėti už darbo valandas nagrinėjant bylas. Antra tiek – 7,5 mln. eurų – kainuotų pritaikyti Registrų centro duomenis, patobulinti informacines sistemas, visokiems kitiems patobulinimams, skaičiuojama, dar prireiks 6 mln. eurų…
Sutinku, milžiniški pinigai, bet žongliruoti šiais skaičiais man atrodo net labai nesąžininga. Juk kai prakalbame apie teisėjų atlyginimų dydį, tai dažniausiai išgirstame, jog pigus teisingumas visuomenei kainuotų kur kas brangiau. Kodėl tai pamirštama, kai svarstoma apie atstovavimo visuomenei teismuose sustiprinimą, kad pagaliau atsirastų didesnis pasitikėjimas teismais, jie taptų savarankiški? Ir kas paskaičiuos, kokią kainą jau sumokėjome, vis dar mokame ir dar ilgai mokėsime už dešimtmečius augintą nusivylimą teisine sistema ir pačia valstybe?