„Lietuvos žinios“
Šiandien sukanka 70 metų, kai partizanų vadų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija. Prisiminkime, kokią išsivadavusios Lietuvos viziją matė šio istorinio dokumento signatarai.
„Šiandien Nepriklausomybės šventė – Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas „užtikrintas“ Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje. Kur Atlanto Charta? Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu balsu aiškina, esą Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešiančios išvadavimą, bet dabar… dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl Lietuvos bylos, tai jos esą taip pat dabar negalima liesti; vėliau, galbūt po karo…“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1949 metų vasario 16 dieną įrašė Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas bei šios apygardos spaudos ir informacijos srities viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Tos dienos įraše yra ir kitas sakinys: „Vanagas nieko nerašo. Užstrigo ir užstrigo pas savo „Žemaičių tetulę“. Rašydamas šias eilutes Dzūkas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kaip tik tą dieną Žemaitijos Minaičių kaime Dainavos apygardos vadas Vanagas drauge su dar septyniais visos Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS tarybos deklaraciją. Nežinojo, kad šiame dokumente, įeisiančiame į mūsų istoriją ir tapsiančiame galiojančiu šiandieninės Lietuvos teisės aktu, ne tik nusakoma viso ginkluoto pogrindžio kovos esmė, bet ir pateikiama būsimos nepriklausomos demokratinės Lietuvos vizija.
Atkreipkime dėmesį į vieną, ko gero, svarbiausią dalyką: trečiame deklaracijos punkte skalbiama, kad valstybinė būsimos Lietuvos santvarka – demokratinė respublika, o keturioliktame – jog „Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos Konstitucijos dvasią“.
Kitaip tariant, savo vizijose pasipriešinimo vadovybė matė tokią Lietuvos valstybę, kokią kūrė 1918-ųjų Vasario 16-osios akto signatarai, kokią savo krauju apgynė Nepriklausomybės kovų savanoriai ir kokiai pamatus padėjo 1920-aisiais susirinkęs demokratinis Steigiamasis Seimas. Ši vizija turėjo mažai ką bendra su tendencijomis, pagrindą kurioms padėjo 1926-ųjų perversmas, atvedęs į valdžią vieną partiją, ir su 1938 metų Konstitucija, galutinai įtvirtinusia autoritarinę prezidento valdžią. Dar paprasčiau sakant, vienintele teisėta pavergtos lietuvių tautos atstovybe pasiskelbęs LLKS jokiomis aplinkybėmis neketino atkurti „smetoninės“ Lietuvos, kurios valdžia dėl įvairiausių priežasčių ir aplinkybių 1940-aisiais nesugebėjo nei pasipriešinti, nei paskatinti tautos priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai.
Kad atsakytume į klausimą, kodėl partizanų vadovybė matė būtent tokią ateities Lietuvą, turėtume prisiminti, kaip susibūrė LLKS ir – o tai ne mažiau svarbu – kokie žmonės, tą atmintiną 1949-ųjų vasarį susirinkę šaltame ir tamsiame bunkeryje, paliko būsimos laisvės gaires mums – šiandieninės Lietuvos piliečiams.
Nuo pirmosios iniciatyvos iki LLKS
Bendros pasipriešinimo vadovybės klausimas buvo svarbus jau 1944-aisiais, kai Lietuvos miškuose buvo dešimtys tūkstančių vyrų, sudariusių didelius partizanų būrius. Iš pradžių tokios iniciatyvos ėmėsi ne patys kovotojai, o miestiečiai, iki tol dalyvavę rezistencijoje prieš nacius. Taip atsirado Lietuvos laisvės armija (LLA) ir Lietuvos gynimo komitetas (LGK). 1945–1946 metais Pietų Lietuvoje formavosi pirmosios karinės partizanų apygardos. Kurios iš jų vadovybė galėjo prisiimti teisę ir pareigą kalbėti visos Lietuvos rezistentų vardu?
Tai mėginta nuspręsti 1945 metų rugsėjį netoli Marijampolės surengtame Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) steigiamajame posėdyje. Jame kunigas Antanas Ylius, pogrindyje žinomas Vilko ir Taunio slapyvardžiais, teigė, kad „būtinai reikia sudaryti visai Lietuvai išlaisvinimo komitetą. Tai būtų politinis veiksnys, kuris galėtų kalbėti visos Lietuvos vardu“.
Vienijimosi iniciatyvą įgyvendinti ėmėsi A. Yliaus Skardupių parapijoje įsteigtos Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Būtent jis padėjo pagrindus 1946-aisiais įkurtam Vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų štabui ir Bendrajam demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiui (BDPS). Tačiau didėjanti pasipriešinimo centralizacija nepraslydo pro sovietinio saugumo akis. Tad MGB pradėjo infiltruoti savo agentūrą į vyriausiąją pasipriešinimo vadovybę, taip mėgindama sugriauti laisvės kovų sąjūdį iš vidaus.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.