luksas.blog
1895 metų vasario 18 dieną gimė žymus nepriklausomos Lietuvos karininkas ir diplomatas Kazys Škirpa, dažniausiai siejamas su Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) ir 1940-ųjų Birželio sukilimu. Tačiau iš tikrųjų K. Škirpą galime sutikti bemaž visur, kur tik kalbama apie lemtingus mūsų valstybei įvykius. Prisiminkime kai kuriuos iš jų.
Karininkas, vadovavęs Trispalvės iškėlimui virš dar nepripažintos mūsų valstybės sostinės. Lemiamų nepriklausomybės kautynių dalyvis. Karinės žvalgybos organizatorius ir Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. Karininkas, pasipriešinęs 1926-ųjų perversmui. Diplomatas, raginęs Lietuvos Vyriausybę visai nediplomatiškai gintis nuo valstybingumui kylančių grėsmių. Sukilimo prieš sovietinius okupantus organizatorius ir nacių Vokietijos valdžios belaisvis. Visa tai – skirtingi pulkininko K. Škirpos gyvenimo puslapiai. Tačiau atsivertę bet kurį iš jų pamatysime juos turint vieną bendrą bruožą – bet kurioje situacijoje K. Škirpa buvo pasirengęs veikti ryžtingai ir niekuomet neatsisakė nei savo moralės principų, nei įsitikinimų.
Lenktynės dėl vėliavos
1919 metų sausio 1 dieną Vilniaus Gedimino pilies bokšte suplevėsavo Lietuvos Trispalvė. Dabar mažai kas prisimena, kad tokio epizodo sostinės istorijoje galėjo ir nebūti, jei ne jaunas Lietuvos kariuomenės karininkas K. Škirpa. Tų dienų įvykiai klostėsi labai greitai. 1919-ųjų gruodžio 31-ąją pradėję trauktis iš Vilniaus vokiečiai pirmąją Naujųjų metų dieną nukabino ir pilies bokšte kabojusią savo vėliavą. Vos pastebėjęs virš pilies styrantį pliką stiebą, K. Škirpa su dar vienu karininku tekini pasileidžia į Lietuvos Tarybos rūmus Gedimino prospekte, toje vietoje, kur dabar yra centrinis knygynas, informuoti apie sumanymą vadovybės, nes laukti kokių nors nurodymų nėra kada: mieste pilna lenkų legionierių, kurie nepraleis progos iškabinti matomiausioje sostinės vietoje savo simbolį.
Lietuvos karininkai beveik plėšte išplėšia iš nieko nespėjusio suprasti Lietuvos Tarybos rūmų valdytojo rankų vėliavą ir bėgte pasileidžia prospektu katedros link. Pakeliui K. Škirpa šūkteli savanoriui Vincui Steponavičiui (vėliau – iškiliam lietuvių dramos teatro aktoriui, gulago kankiniui, kurio sovietų konfiskuotos paveikslų kolekcijos jo dukra Vincė Karosienė iš dabartinės Lietuvos valdžios iki šiol negali atgauti, – red.) skubiai lėkti į kitą Vilnios pusę. Ten įsikūrusios komendantūros bataliono kareivinės, iš kurių V. Steponavičius turėjo paprašyti atsiųsti į kalną ginkluotą sargybą.
Kol du Lietuvos karininkai taisėsi kelti Trispalvę, kol į kalną kopė pirmoji septynių vyrų sargyba, Katedros aikštėje jau buvo susirinkusi didžiulė minia, spėliojanti, kieno vėliava iškils virš miesto. Vėliau K. Škirpa prisimins puikiai supratęs šios istorinės akimirkos reikšmę. “Karo istorijoje žinomas principas – kieno vėliava, to ir tvirtovė! Tad Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne tarptautinai teisiniu požiūriu aiškiai parodė, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė“, – rašoma karininko prisiminimuose.
Pabrėždamas šio įvykio svarbą, K. Škirpa išrikiuoja sargybos vyrus veidu į vėliavą ir nurodo kaip savo akį saugoti šį laisvės bei nepriklausomybės simbolį. “Ugnis!“ – sukomanduoja vadas ir tylą suplėšo šautuvų saliuto salvės. “Tai buvo pirmieji atgimusios Lietuvos kariuomenės šūviai, tiesa, ne į priešą, bet Lietuvos ir jos vėliavos garbei“, – vėliau memuarų knygoje pasakos būsimas kariuomenės štabo viršininkas.
Apie iškeltą Trispalvę K. Škirpa skuba raportuoti Lietuvos Vyriausybės vadovui Mykolui Sleževičiui. Šis pasidžiaugia, kad lietuviai spėjo pasinaudoti lemiama akimirka. Tačiau abu vyrai supranta, kad vėliavos pakėlimas istorinėje vietoje tėra gražus simbolis, ir nujaučia, kad netrukus šventinių saliutų salves pakeis tikrų kautynių šūviai ir sprogimai.
Tą pačią popietę, pamatę bokšte plevėsuojančią lietuvišką vėliavą, į miesto gatves pasipila lenkų legionierių patruliai. Tiesa, drąsą jie rodo tik kratydami taikius gyventojus ir mėgindami sulaikyti vieną kitą pavienį Lietuvos kareivį ar karininką. Tačiau nei pulti lietuvių komendantūros, nei kėsintis į bokšte iškabintą vėliavą šie jauni ir beveik nepasirengę vyrukai nedrįsta. Nebijo jie tik vokiečių, kuriems tvarka mieste, regis, jau neberūpi: buvę okupantai skubiai krauna mantą į geležinkelio vagonus, netrukdydami ne tik lenkams, bet ir Vilniuje posėdžiaujančiai bolševikinei Darbininkų tarybai.
Tuo pat metu sostinės priemiesčiuose jau šeimininkauja Raudonosios armijos daliniai. Taigi ankstyvą sausio 2-osios rytą Lietuvos ministrų kabinetui su paskutiniu vokiečių traukiniu teks skubiai išvykti į Kauną. Dar po keturių dienų Vilnių užims Raudonosios armijos Pskovo divizijos daliniai, į sostinę atsikraustys Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama “revoliucinė Lietuvos valdžia“, o virš Gedimino pilies bokšto suplevėsuos raudona bolševikų vėliava.
Žvalgybos vadovas
Nuo to meto kapitono K. Škirpos laukia ginkluotų kovų už Lietuvos nepriklausomybę etapas. Jaunas karininkas kaunasi su bolševikais prie Žiežmarių ir Žaslių, vadovauja V pėstininkų batalionui garsiojoje Šiaulių operacijoje, padariusioje galą bermontininkų siautėjimui Lietuvoje, organizuoja 1-ąjį savanorių pulką kovoti su lenkais. Pasibaigus ginkluotoms kovoms, nemažai jo kovos draugų ir bendražygių renkasi politiko kelią. Toks likimo posūkis laukia ir K. Škirpos: 1920 metais jis, kaip liaudininkų kandidatas, išrenkamas Steigiamojo Seimo atstovu.
Tačiau politiko darbas karininko nevilioja – nenorėdamas skirtis su kovos draugais ir savanoriais, jis apsisprendžia tęsti kario kelią. 1921 metų rudenį K. Škirpa su dar dviem karininkais komandiruojamas į Šveicariją, kur rengiasi darbui generaliniame štabe. Vėliau, trumpai pasimokęs Aukštuosiuose karininkų kursuose Kaune, jis tęsia studijas Belgijos karo akademijoje ir iš Briuselio sugrįžta tik baigiantis 1925-iesiems. 1926 metų sausio 1 dieną karininkas paskiriamas Generalinio štabo valdybos II skyriaus viršininku, paprasčiau sakant – karinės žvalgybos vadovu.
Prisimindami, ką tarpukario Lietuvos istorijoje reiškė 1926-ieji, galime suprasti, kad šiame darbe K. Škirpos laukė rimti išbandymai. Pirmiausia teko spręsti elementarius buitinius klausimus, kurių nesutvarkius specialioji tarnyba tiesiog negalėjo normaliai dirbti savo darbo. Skyrius glaudėsi septyniuose apleistuose kambarėliuose, kuriuos nuo kitų tarnybų skyrė tik plonos lentinės pertvaros. K. Škirpa piktinosi, kad tokiomis sąlygomis neįmanoma išlaikyti jokios konspiracijos, tačiau skirti žvalgybininkams kitas patalpas vadovybė kategoriškai atsisakė.
Be buitinių problemų, žvalgybos veiklą sunkino ir visiškai prastai reglamentuotas jos darbas, tad K. Škirpai teko kurti gausybę instrukcijų ir taisyklių. Neturėdamas šiam darbui reikalingos patirties, pulkininkas ėmėsi studijuoti kitų valstybių žvalgybininkų patirtį ir skatino tai daryti jaunus savo pavaldinius. Jo nurodymu per užsienyje reziduojančius Lietuvos karo atstovus buvo užsakyta naujausių rusiškų, lenkiškų ir prancūziškų knygų apie žvalgybos darbą. Gilindamasis į darbo subtilybes, analizuodamas informaciją K. Škirpa neskaičiavo nei savo, nei pavaldinių laiko ir reikalavo, kad “pranešimai apie kaimynines valstybes, pirmiausia – Lenkiją, ypač apie konfliktus demarkacijos linijoje“ jam būtų perduodami nedelsiant, o ne tik tarnybos valandomis.
Karinei kontržvalgybai K. Škirpa vadovavo tik pusmetį – birželį jis buvo paskirtas kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. Viena vertus, šis paaukštinimas neturėtų nieko stebinti – po Trečiojo Seimo rinkimų, kuriuose daugiausia balsų iškovojo kairieji, liaudininkams prijaučiantis pulkininkas šioms pareigoms tikrai tiko. Kita vertus, tautininkų atvirai nemėgusio žvalgybos šefo nušalinimas nuo žvalgybos reikalų likus šešiems mėnesiams iki perversmo galėjo būti naudingas ir už perversmininkų nugarų stovėjusiems aukštiems karininkams. Šiaip ar taip, eidamas svarbias pareigas kariuomenėje K. Škirpa greičiausiai jau turėjo šiokios tokios informacijos apie perversmininkų planus ar bent jau apie kai kurių karininkų nuotaikas, ypač sustiprėjusias po to, kai naujoji valdžia nutarė gerokai apkarpyti kariuomenei skirtas lėšas. Matyt, ne veltui likus porai savaičių iki perversmo pasirodė Vyriausiojo štabo aplinkraštis Nr. 26, įpareigojantis dalinių vadus “įspėti visus karininkus, kad kaip ir anksčiau, draudžiama dalyvauti politinio, partinio ar korporacinio pobūdžio organizacijose ar sueigose“.
Tačiau instrukcijos taip ir liko tik popieriuje – dauguma karininkų politikavo jau visiškai atvirai, o K. Škirpos tiesiogiai nebevadovaujama kontržvalgyba apsiribojo tik pasyviu įvykių stebėjimu. Perversmo akivaizdoje Vėliau Vyriausiojo štabo viršininkas prisimins, kad perversmo organizatoriai, norėdami nukreipti karinės vadovybės dėmesį nuo savo planų, mėgino ją suklaidinti. Apsilankęs pas K. Škirpą generolas Kazys Ladyga pranešė turįs informacijos, kad lenkai telkia kariuomenę prie demarkacijos linijos Ukmergės kryptimi, ir siūlė imtis priemonių galimam puolimui atremti. K. Škirpa generolą nuramino: žvalgyba esą nieko nepranešanti apie kokį nors lenkų kariuomenės judėjimą iš Vilniaus. Tokį patį susirūpinimą išreikš ir generolas Povilas Plechavičius, kurį vėliau perversmininkai trumpam paskelbs kariniu diktatoriumi. Tuo metu visas Kaunas jau šnabždėjosi apie karininkų rengiamą perversmą, tačiau konkretesnės informacijos apie sąmoksle dalyvaujančius karininkus jų vadovybė neturėjo, tad izoliuoti konspiratorių nebuvo įmanoma.
Kelią galimam perversmui buvo galima užkirsti tik vienu būdu: rengti netikėtus patikrinimus budinčių dalinių pulkuose. Galimybė numalšinti pučą priklausė tik nuo to, kaip greitai karinė vadovybė ar bent jau Kauno įgulos štabas bus informuoti apie jo pradžią. Tačiau ši priemonė pasirodė esanti visiškai neefektyvi, iš dalies dėl apgalvotai parinkto perversmo momento – prezidento Kazio Griniaus 60-ojo gimtadienio. Numatytos šventinės iškilmės pakišo koją ir K. Škirpai – namiškių atkalbėtas, jis naktį į gruodžio 17-ąją atsisakė planuoto patikrinimo husarų eskadrone bei 2-ajame pėstininkų pulke ir paprasčiausiai nuėjo miegoti.
Tačiau pailsėti prieš šventinius renginius taip ir nepavyko: apie pusę dviejų nakties pulkininką pažadino durų skambutis. Skubi telegrama! Tai štabo viršininko labai nenustebino: juk jis pats buvo įsakęs apie svarbius įvykius pranešti bet kuriuo paros metu. Matyt, vėl bus kokių nemalonių žinių iš Vilniaus. Pravėręs duris K. Škirpa pamatė būrelį aviacijos leitenantų. Vienas iš jų mėgino įeiti vidun, tačiau jam sutrukdė užkabinta durų grandinėlė. Karininkas netvirtu balsu pranešė, kad karo diktatoriaus nurodymu pulkininkas esąs izoliuojamas, tačiau pasakyti, iš kur atsirado tas diktatorius ir kokia jo pavardė, nesiryžo. K. Škirpa nesutriko: jis liepė karininkams nedelsiant grįžti į dalinius ir pranešti savo tiesioginiams viršininkams apie įvykdytą nusikaltimą, o pats užtrenkė duris.
Supratęs, kad perversmas vis dėlto prasidėjo ir kad dabar viską lemia jau ne valandos, o minutės, K. Škirpa puola prie telefono, tačiau šis tyli. Vienintelis būdas susisiekti su vyriausiuoju štabu – kaip nors ištrūkti laukan. Tačiau kaip, jei prie durų stovi grupė ginkluotų maištininkų, o pulkininkas teturi tik revolverį su keliais šoviniais? K. Škirpa tuoj pat sumąsto rizikingą ėjimą. Liepęs žmonai įleisti perversmininkus vidun, bet prieš tai kuo ilgiau užlaikyti juos tarpduryje, karininkas ištrūksta iš buto pro virtuvės duris, kiemais išneria į gatvę ir pasileidžia Žaliakalnio link.
Po keliolikos minučių K. Škirpa jau karo policijos kareivinėse. Iš ten jis siunčia įsakymą budinčiam husarų pulko eskadronui ir šarvuočių rinktinei skubiai atvykti jo dispozicijon prie Įgulos bažnyčios, o pats su karo policininkų kuopa leidžiasi Vytauto kalnu į Laisvės alėją. Išvadavęs iš maištininkų pakeliui sutiktą karo policijos kuopos vadą, K. Škirpa nurodo jam užimti Kauno karo komendantūrą, o pats su dviem karo policininkų būriais patraukia prie Krašto apsaugos ministerijos.
Per vėlu! Ministerijos pastatą jau saugo perversmininkams ištikimas 2-ojo pėstininkų pulko batalionas. Stoti į kautynes tamsoje prieš gerokai gausesnes pajėgas su aštuoniomis dešimtimis vyrų ir 15 šovinių kiekvienam šautuvui beprasmiška. Tuo tarpu nei husarų eskadrono, nei šarvuočių rinktinės kaip nėra, taip nėra. K. Škirpa nutaria trauktis. Tik vėliau paaiškės, kad daliniai stojo perversmininkų pusėn. Panemunėje esančias kareivines taip pat jau kontroliuoja maištininkai, tad Kaune laukti pagalbos daugiau nebėra iš ko. Tiesa, dar galima pamėginti pasikliauti provincijoje dislokuotais daliniais. Artimiausias iš jų – Marijampolėje esantis 9-asis pėstininkų pulkas. Per valandą kitą jį būtų galima pasiekti kokiu nors pakeleivingu automobiliu. Tačiau iš Garliavos geležinkelio stoties paskambinęs į miestą K. Škirpa sužino, kad maištininkai jau spėjo ne tik įsitvirtinti Kaune, bet ir perimti visą vadovavimą kariuomenei. Pulkininkui beliko pripažinti, kad tolesnis pasipriešinimas nebeturi prasmės, ir pėsčiomis traukti atgal.
Garliavoje štabo viršininką sulaiko perversmininkai. K. Škirpa vežamas į štabą ir izoliuojamas, kol atsistatydins prezidentas K. Grinius, naujuoju šalies vadovu bus paskelbtas Antanas Smetona, o Augustinas Voldemaras sudarys naująją Vyriausybę. Jai K. Škirpa nedelsdamas pateiks prašymą atleisti jį ne tik iš vyriausiojo štabo viršininko pareigų, bet ir iš kariuomenės. “To reikalavo mano karinės garbės supratimas“, – taip šį žingsnį vėliau paaiškins pulkininkas.
Diplomatas per prievartą
Tačiau pasitraukti į atsargą K. Škirpai taip ir nepavyko. 1927 metų birželį jis buvo išsiųstas kaip karinis atstovas į Vokietiją. Pats pulkininkas tokį tautininkų Vyriausybės žingsnį įvertino kaip norą laikyti perversmui pasipriešinusį karininką toliau nuo Lietuvos. “Išsiųstas buvau vien dėl to, kad pasipriešinau gruodžio 17 dienos smurtui, o po to nenorėjau išsižadėti savo demokratinių idealų, nesugebėjau prisitaikyti prie naujojo režimo ir privengdavau šaukti “valio“ Tautos vadui“, – taip vėliau šią istoriją prisimins nemalonėn patekęs K. Škirpa. Beje, tokių išsiuntimo motyvų neslėpė ir tuometis krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Jis tiesiai pasakė buvusiam štabo viršininkui, jog jį nutarta komandiruoti į užsienį tol, kol “atslūgs vidaus padėtis“.
Tačiau viskas užtruks gerokai ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Nei atitinkamos patirties, nei išsilavinimo neturintis karininkas pasirodys esantis neblogas diplomatas, nors dėl savo tiesmuko kariško būdo ir įpročio veikti be užuolankų jis sukels nemažai problemų vadovybei. Vis dėlto iš pradžių diplomatinė tarnyba K. Škirpai prie širdies nelimpa: pulkininkas ieško progų sugrįžti į tikrąją karo tarnybą. Tokia viltis įsižiebia 1935 metais, kariuomenės vadu paskyrus Stasį Raštikį. Nieko nelaukdamas K. Škirpa siunčia Nepriklausomybės kovų draugui oficialų raportą ir prašo surasti jam vietą rikiuotėje.
Atsakymas pulkininką smarkiai nuvilia. Asmeniniame laiške S. Raštikis apgailestaudamas rašo mėginęs paskirti K. Škirpą Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo pėstininkų pulko vadu, tačiau tam nepritaręs Respublikos prezidentas. Maža to, kariuomenės vadas primygtinai siūlo buvusiam kovos bičiuliui apskritai pasitraukti iš kariuomenės ir pereiti į tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje, nes ministras Stasys Lozoraitis turįs jam konkretų pasiūlymą.
Netrukus paaiškėja, kad K. Škirpai siūlomos pasiuntinio pareigos Argentinoje. Tiek šio, tiek vėlesnių panašių pasiūlymų K. Škirpa kategoriškai atsisako. Toks “pingpongas“ tęsiasi gerus porą metų, kol M. Sleževičiaus ir kitų senų bičiulių įtikintas pulkininkais galiausiai nusileidžia. Greičiausiai paveikia argumentai, jog užsispyrimas tikrai nepadės sugrįžti į Lietuvą, o diplomatinėje tarnyboje galima būti ne mažiau naudingam savo kraštui, nei ginant jį su ginklu rankoje. Juo labiau kad Europa jau nebebuvo tokia, kaip prieš dešimtmetį: iš Rytų ir Vakarų apsupta vis labiau agresyvėjančių kaimynų, Lietuva turėjo subtiliai laviruoti tarp gausybės povandeninių uolų, grasinusių paskandinti mūsų valstybingumo laivelį.
Taigi K. Škirpa neria į naują – dabar jau diplomatinių kovų sūkurį, kuriame toli gražu ne visada laukia pergalės. 1937 metų liepą jis paskiriamas Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos. Kitų metų kovą, Varšuvai ultimatyviai pareikalavus iš Lietuvos užmegzti su ja diplomatinius ryšius, K. Škirpa tam griežtai pasipriešina. A. Smetonai ir Vyriausybei sutikus su visais kaimynų reikalavimais, K. Škirpa paskiriamas Lietuvos pasiuntiniu Varšuvoje, o artėjant karui perkeliamas į Berlyną. Vokietijai užpuolus Lenkiją, K. Škirpa ragina pasinaudoti susidariusia padėtimi ir nedelsiant atsiimti Vilnių, mėgina savo iniciatyva užsitikrinti tylų Berlyno pritarimą tokiam žingsniui. Tačiau Lietuvos vadovybė lyg skęstantysis šiaudo laikosi jau nebeaktualaus neutralumo principo, ir K. Škirpos raginimai lieka neišgirsti.
Sovietams okupavus Lietuvą ir marionetiniam “Liaudies Seimui“ nutarus prijungti ją prie Sovietų Sąjungos, K. Škirpa pirmasis iš Lietuvos diplomatų įteikia Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribentropui notą, kurioje griežtai protestuojama prieš mūsų valstybės aneksiją.
Nuo tos akimirkos diplomatas vėl rengiasi sugrįžti į kario kelią. Jo vadovaujamoje Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne 1940 metų lapkričio 17 dieną oficialiai įkuriamas LAF. Jis aktyviai veikė tiek Vokietijoje, tiek okupuotoje Lietuvoje. Būtent ši organizacija suplanavo ir įvykdė legendinį Birželio sukilimą, būtent jos aktyvistų suformuota Laikinoji Vyriausybė šešias savaites tyliai, bet atkakliai priešinosi nacių karo mašinai, suteikdama viltį, kad pavyks išlaikyti bent jau simbolinę mūsų valstybės nepriklausomybę.
Paskirtas Laikinosios Vyriausybės vadovu K. Škirpa tuoj pat nusiuntė raštą Adolfui Hitleriui, reikalaudamas nedelsiant leisti jam vykti į Lietuvą. Vietoj atsakymo atėjo ginkluoti gestapininkai ir paskirtasis ministras pirmininkas buvo įkalintas namuose. 1944-aisiais, karui jau einant į pabaigą, K. Škirpa įteikė Reicho vadovybei memorandumą, siūlantį perduoti okupuotos Lietuvos valdymą lietuvių sudarytai Vyriausybei. Už tai buvęs Lietuvos pasiuntinys buvo suimtas ir iki karo pabaigos laikomas internuotų asmenų stovykloje, iš kurios jį išlaisvino amerikiečiai. Nuo 1927-ųjų ne savo valia laikytas atokiai nuo Lietuvos, K. Škirpa tėvynės taip ir nebepamatė: kurį laiką gyveno Airijoje, o vėliau persikėlė į JAV. 1979 metų rugpjūčio 18 dieną jis mirė Vašingtone.
Lietuvos žinios, 2010-02-19