luksas.blog

Šiemet nemažai kalbėjome apie Lietuvos inteligentus, ypač apie rašytojus, 1940-aisiais ne tik šlovinusius sovietinę okupaciją, bet ir savo rankomis laidojusius mūsų valstybę. Vėliau šie veikėjai tapo šėtoniškos stalininės sistemos sraigteliais, nebegalėjusiais jai pasipriešinti. Bet ar nors vienas iš jų tikrai praregėjo ir mėgino nusimesti sunkią kaltės naštą?

1940 metų liepos 5 dieną sovietų okupuotoje Lietuvoje paskelbus vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, Valstybės teatre susirinko mažiausiai šimtas rašytojų, aktorių, režisierių, muzikų ir dalininkų. Visi jie unisonu giedojo ditirambus „didžiajai ir visada mums draugiškai“ Sovietų Sąjungai ir žadėjo padaryti viską, „kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“. Gal ir ne visi šie žmonės buvo tik Josifo Stalino emisaro Vladimiro Dekanozovo surežisuoto spektaklio statistai: kai kurie iš jų, greičiausiai nuoširdžiai tikėjo prisidedą prie šviesios Lietuvos ateities.

Šiaip ar taip septyni minėtame sambūryje dalyvavę menininkai – rašytojai, aktorius, režisierius ir operos solistė mielai sutiko būti įrašyti į Liaudies seimo kandidatų sąrašą, ir, suprantama, buvo į jį „išrinkti“. Visi jie, drauge su kitais butaforinio parlamento atstovais vieningai kėlė rankas už nutarimą panaikinti Lietuvos valstybingumą ir prašytis į sovietų Sąjungos sudėtį. O keturi iš jų – Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira ir Salomėja Nėris, paskirti į delegaciją turėjusią vykti į Maskvą ir parvežti iš ten „Stalino saulę“, tikrai buvo apimti euforijos ir visiškai nesijautė esą savo valstybės duobkasiai.

Tiesa, vėliau kalbėta, neva S. Nėris nenorėjusi važiuoti į Maskvą ir dar Kauno stotyje ketinusi išlipti iš traukinio, tačiau kiti delegatai ją atkalbėję – esą per vėlu ir mirtinai pavojinga. Tačiau iš dokumentinių kadrų kuriuose poetė skaito savo eiles Kremliaus suvažiavimų rūmuose, visai neatrodo, jog ji tai darytų nenoromis ar nenuoširdžiai. O ką jau kalbėti apie kitus „kultūrbolševikus“, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios užsiangažavusius kaip Sovietijos garbintojai ar buvusius pogrindininkus, tokius kaip delegaciją lydėjęs naujasis ELTOS direktorius Kostas Korsakas.

Įklimpo iki ausų

Be abejo, tiek Stalino saulės vežėjai, tiek kiti naująją sovietinę santvarką šlovinę rašytojai negalėjo nematyti, kad po 1940-ųjų rugpjūčio viskas vyksta ne visai taip, kaip tikėtasi. Kaip, okupantams sparčiai sovietizuojant Lietuvą, kasdien vis blogėja žmonių gyvenimas, kaip naikinama lietuviška istorija ir kultūra, kaip suiminėjami nepriklausomos Lietuvos veikėjai, kaip terorizuojami mokytojai. Tas pats A. Venclova, iš okupantų rankų priėmęs Liaudies vyriausybės švietimo ministro portfelį dar 1940-ųjų birželį į suvažiavimą suvarytiems pedagogams aiškino, kad nuo šiol Lietuva nebėra nei jų, nei jų auklėtinių Tėvynė: “Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, ligi tol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“.

Kai kurie Sovietiją garbinę rašytojai labai greitai susigūžė ir pritilo. Neatsitiktinai dienraštis „Naujoji Lietuva“ vokiečių okupacijos pradžioje rašys: „Literatūrinis bolševikų palikimas tiesiog tragedija. Per vienerius metus pasirodė net bolševikų rašytojų tik seniau parašytų knygų antros laidos. Nieko lietuviško, tik idiotiškos S. Nėries ir poemos apie J. Staliną ir jo konstituciją“. O ir ką buvo galima sukurti naujo ir šviesaus, jei visus tuo mestus nenumaldomai stiprėjo slogios nuojautos, su kaupu išsipildžiusios paskutinę sovietmečio savaitę: 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai režimui neįtikusių lietuvių trėmimai.

Kone svarbiausiais šių pirmųjų represijų taikiniais tapo mokytojai tuomet būriais ėjo pas A, Venclovą, prašydami juos išgelbėti arba bent jau palengvinti jų dalią, tačiau veltui – sovietams tarnaujantis ministras aiškino niekuo negalįs padėti. Tiesa, 2006-aisiais vykusioje mokslinėje konferencijoje, skirtoje rašytojo 100-osios gimimo metinėms kalbėta, kad A. Venclova nepritaręs trėmimams, tačiau šis nepritarimas kažkodėl pastebimas tik chruščiovinio atlydžio metu rašytuose jo memuaruose, kuomet visi buvo drąsūs smerkti J. Staliną ir jo darbus.

O štai S. Nėrį birželio trėmimai, atrodo, iš tikrųjų sukrėtė. Birželio 16 dieną ji apsilankė pas žinomą komunistę ir buvusią pogrindininkę Michaliną Meškauskienę. Kaip vėliau prisimins literatūros tyrinėtojas Rapolas Šaltenis, S. Nėris “buvusi baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mums nepadavė, tik linktelėjo kažkam pasukusi galvą, akys – lyg naktų naktis nemiegojusi. Matyt, vis sielvartavo, o gal sąžinė graužė“. Beje, S. Nėries vyras Bernardas Bučas dienoraštyje prisimena, kad net M. Meškauskienė tądien pasakiusi: „Argi už tai aš kalėjime sėdėjau, kad tokie dalykai dėtųsi?!“

Jei trėmimai taip sukrėtė net pogrindžio komunistę, visą gyvenimą kovojusią už sovietinį rojų, tai ką jau kalbėti apie buvusius kultūrbolševikus, per savo naivumą, kvailumą ar godumą tapusius okupantų kolaborantais ir šėtoniškos stalininės mašinos sraigteliais. Bent jau S. Nėris tai galutinai suprato kai kitą dieną po minėto pokalbio nuvažiavo į Vilnių susitikti su partijos ir vyriausybės vadovais tartis dėl kai kurių išvežtųjų likimo, bet nieko nepešė.

Tačiau ar ji, arba kuris nors iš kitų menininkų, prieš metus savo rankomis kasusių duobę nepriklausomai Lietuvos valstybei begalėjo viešai protestuoti ar bent jau viešai atgailauti? Vargu. Visų jų burtai buvo mesti, visi rubikonai peržengti. Po savaitės prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, o Birželio sukilėliams ieškant uoliausių sovietinių kolaborantų, nusiplauti išdavikų žymes jau buvo per vėlu.

Bevalės marionetės

Kas vokiečių okupuotoje Lietuvoje laukė aktyviai su sovietais bendradarbiavusių lietuvių literatų, rodo kad ir poeto Vytauto Montvilos likimas. Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų uoliai į politinį gyvenimą įsitraukęs ir savo kūriniais sovietus šlovinęs poetas 1941-ųjų liepos 7 dieną buvo suimtas ir po poros savaičių sušaudytas kaip „naujosios Europos pavojingas priešas ir komunistinis elementas“. Rimtas pavojus tuomet buvo iškilęs ir tiems literatams, kurie, nors ir aktyviai nedalyvavo politiniuose įvykiuose, vis dėlto rodė prielankumą sovietinei santvarkai: tą vasarą gestapas suėmė Teofilį Tilvytį, Aleksą Churginą, Vincą Krėvę-Mickevičių. Tiesa, vėliau jie, kaip labai nenusikaltę, buvo paleisti.

Stalino saulės vežėjai ar atvirai ir seniai komunistavę rašytojai tokio nuolaidumo tikėtis, žinoma, negalėjo, tad jau pirmąją karo dieną jiems, teko sprukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Dabar net ir tie, kurie suprato, kokias negandas savo rankomis nešė Lietuvai, turėjo susitaikyti su nepavydėtina perspektyva – dar giliau klimpti į melo ir išdavystės liūną.

Karo pradžioje Sovietų Sąjungoje atsidūrė daugiau nei pora dešimčių komunistuojančių ar šiaip sovietams pasitarnavusių rašytojų. Sąraše, kurį monografijoje Skausmingas praregėjimas“ pateikia prosovietinių lietuvių inteligentų veiklą nagrinėjęs istorikas Mindaugas Tamošaitis, be jau minėtų veikėjų galime rasti ir tokias žinomas pavardes kaip Jonas Šimkus, Jonas Marcinkevičius, Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis. Beveik visų jų tuomet laukė nedidelis pasirinkimas – arba eiti į frontą, iš kurio buvo nedaug šansų sugrįžti, arba aktyviai įsijungti į stalininės propagandos mašiną, taip statant į rimtą pavojų Lietuvoje likusius gimines ir artimuosius.

Kone visi evakuotieji pasirinko antrąjį variantą, todėl jiems teko vėl ir vėl kartoti didįjį melą apie 1940 metų vasarą. Štai S. Nėris, reaguodama į Lietuvos atstovo Vašingtone Povilo Žadeikio pareiškimą, 1943-aisiais Amerikos lietuvių spaudoje aiškino, jog į Sovietų Sąjungą Lietuva įstojusi savanoriškai, o masiniai 1941-ųjų birželio trėmimai esąs tik vokiečių propagandos išpūstas burbulas. Žinant, kaip trėmimai tuomet paveikė savo akimis juos mačiusią poetę, galima tik įsivaizduoti, ką ji jautė šitaip siaubingai meluodama. Tiesa, galimas dalykas, kad S. Nėris prie šio melo rankos ir nepridėjo – egzistuoja versija, jog propagandinį pareiškimą su jos parašu sukurpė Justas Paleckis.

Šiaip ar taip, per karo metus evakuotieji rašytojai tapo bevalėmis propagandos marionetėmis, besąlygiškai vykdančiomis komunistų partijos nurodymus. Jie šlovindavo Raudonąją Armiją lietuviškose Maskvos radijo programose, jų pasirašyti lapeliai, raginantys kovoti už sovietinės Lietuvos atkūrimą, būdavo mėtomi ši lėktuvų vokiečių okupuotame krašte. Kiek tokia agitacija buvo nuoširdi, liudija faktas, jog, užkimę nuo propagandinių šūkaliojimų, lietuvių rašytojai per visus karo metus neparašė tikrų literatūros kūrinių nei apie gyvenimą Sovietijoje, nei apie karą, nei apie armiją išvaduotoją, nors J. Paleckis ir ragino „grįžti į Lietuvą su bagažu“, o LKP vadovas Antanas Sniečkus piktinosi: „Gėda, kad leidyklos portfelyje rankraščių nėra“.

Bet rankraščių ir būti negalėjo, nes net ir labai prosovietiškiems rašytojams, pagyvenusiems sovietiniame rojuje ir dar karo sąlygomis, didvyriški raudonarmiečių žygiai ar draugo Stalino pergalė rūpėjo mažiausiai: viską užgožė paliktų namų ilgesys. „Mūsų karo poezija yra naminė. Mes gyvename ilgesiu Lietuvos, o ne dabartinio karo įvykiais, – viename LKP(b) centro komitete surengtame pasitarime pripažino E. Mieželaitis. „Mes ir dabar jaučiamės kaip traukiny, laukiame išvažiavimo į Lietuvą“, – plunksnos broliui Juozas Marcinkevičius.

Nauji nusivylimai

Bet ko pabėgėliai tikėjosi iš sugrįžimo Tėvynėn? Kaip jie manė būti sutikti? Ar laukė permainų, leisiančių atsikratyti sunkių abejonių ir sąžinės priekaištų? Iš visko atrodo, kad taip. Daugelis manė, kad po karo jiems pavyks nusimesti stalininės valdžios pastumdėlių naštą, kad nebebus ideologinės kontrolės, kad nebesikartos masinės represijos, dėl kurių buvę bolševizmo šaukliai negalėjo nesijausti kalti, jei turėjo bent kruopelę sąžinės. K. Korsako žmona galina, prisimindama to meto nuotaikas, vėliau rašys: „Sutriuškintas taip pergalingai pradžioje pasirodęs nacistinis „vermachtas“! O jeigu vėl sugrįš tas siaubas, kurį išgyvenome paskutiniais įsigalėjusio stalinistinio teroro metais? Ne, įtikinėjau save! Tai nebegalės kartotis. Po abiejų pusių kruvino karo turi viskas pasikeisti. O jeigu ne? Variau tokias mintis šalin. Turi pasikeisti. Privalo!“

Bet kuo didesnis buvo šis tikėjimas, tuo skaudesni laukė nusivylimai. Štai S. Nėris, sugrįžusi į Tėvynę negalėjo žinoti, kad daugelio pažįstamų ir nepažįstamų ji bus pasmerkta ar net prakeikta, o tie, kurie galėjo atleisti ir paremti pasitrauks į Vakarus. Dėl to poetė guodėsi 1944-ųjų rudenį ją aplankiusiai rašytojai Danutei Čiurlionytei-Zubovienei, kuri pati atėjo pati atėjo pas ją, prašydama padėti sovietų suimtam ir nežinia kur esančiam uošviui Vladimirui Zubovui. „Kad žinotumėt, kaip nusimanau apie tuos dalykus, kaip mažai galiu…“ – sudejavo S. Nėris.

Niekuo poetė ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė negalėjo padėti ir suimtam, o vėliau į Sibiro lagerius išsiųstam rašytojui, karininkui ir pedagogui Jonui Šukiui. „Aš nueisiu pas Venclovą, jam viską pasakysiu.. Gal jis daugiau ką gali. Bet mūsų galimybės nedidelės…“ – taip į suimtojo žmonos Akvilinos Šukienės prašymą atsakė S. Nėris ir apsipylė ašaromis. Kas žino – galbūt kaip tik tą akimirką ji galutinai suvokė tikrąją savo išdavystės kainą.

Sunku patikėti, kad jos nesuvokė ir kiti rašytojai, karo metus praleidę Sovietų Sąjungos gilumoje. Viltys, kad po karo kas nors pasikeis, sudužo į šipulius jau pirmaisiais mėnesiais, tad kolaborantų kelią pasirinkusiems rašytojams beliko tik toliau grimzti į tą patį liūną. Kaip pastebi jau minėtas istorikas M. Tamošaitis, „jų veiklai nebuvo palikta jokios laisvės, tik vykdyti iš aukščiau kompartijos padiktuotus nutarimus“.

Viskas liko taip, kaip ir buvo karo metais evakuacijoje – iš rašytojų partija reikalavo ne vien giedoti ditirambus sovietų valdžiai, bet ir aktyviai dalyvauti įvairiose propagandos kampanijose. Štai Juozas Baltušis, P. Cvirka, Jonas Šimkus ir kiti buvo nuolat siuntinėjami į pavojingas misijas – lankytis kaimuose ir miesteliuose ir įtikinėti Lietuvos partizanus nutraukti kovą, sudėti ginklus, legalizuotis. Ar jie galėjo žinoti, koks likimas laukė daugumos legalizuotis įkalbėtų miško brolių – jau kitas klausimas, tačiau šitaip rašytojai tikrai prisidėjo prie ne vieno pasipriešinimą pasirinkusio tautiečio pražūties. O 1948-aisiais, agituodami už kolektyvizaciją, literatai tiesiogiai dalyvavo ir lietuviško kaimo naikinime. Žinoma, vykdydami partijos nurodymus, rašytojai rizikavo ir patys – patekę į partizanų rankas tokie agitatoriai vargu ar galėjo tikėtis išnešti sveiką kailį.

Pjudė draugus, talžė save

Tačiau tai dar ne viskas. Kartą įsivėlę į šėtoniškas sovietų pinkles, rašytojai buvo priversti pjudyti ir savo bendražygius. Ankstesni nuopelnai nereiškė nieko – partija kiekvienąsyk reikalavo vis naujų ištikimybės ir visiško atsidavimo įrodymų, tad užteko vieno mažiausio klaidingo žingsnio, kad taptum niekuo. Taip vos neatsitiko entuziastingam stalinizmo šaukliui K. Korsakui. Buvęs pogrindininkas ir smetoninių kalinys uoliai trypė plunksnos brolių likimus. 1945-aisiais per Glavlito cenzorių neapsižiūrėjimą išleidus garsiąją Kazio Borutos apysaką “Baltaragio malūnas“ ir pasipylus “Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano kaltinimams, jog autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų “, K. Korsakas savo buvusiam bendraminčiui įspyrė dar skaudžiau: “šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams.“ To pakako, K. Boruta būtų suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir nuteistas 5 metam lagerių.

Tačiau toks uolumas partijai, matyt, nepasirodė pakankamas, nes tų pačių 1945-ųjų rudenį K. Korsakas buvo ištrenktas iš Lietuvos SSR rašytojų Sąjungos pirmininko kėdės. Galbūt buvęs trečiafrontininkas užkliuvo todėl, kad, norėdamas išlaikyti bent jau šiokią tokią asmeninę laisvę tiek karo, tiek pokario metais neskubėjo stoti į komunistų partiją. Ne mažiau įtikinama atrodo ir minėtoje M. Tamošaičio knygoje pateikiama versija, jog į partinių šulų nemalonę K. Korsakas pateko todėl, kad atsisakė užjūrio lietuviams skirtoje radijo laidoje viešai pasmerkti į Vakarus pasitraukusį Vincą Krėvę-Mickevičių.

Tokią versiją patvirtina ir 1991-aisiais paskelbti H. Korsakienės prisiminimai. Šioji pasakoja, kad kartą po pokalbio su LKP(b) ideologijos sekretoriumi Kaziu Preikšu vyras grįžęs namo visai be veido. Mat pokalbyje K. Preiškas paaiškinęs galutinį sovietinės valdžios verdiktą V. Krėvei, kelis kartus ragintam, bet nesutikusiam sugrįžti į sovietinę Lietuvą. K. Korsakas sužinojo, kad LSSR vyriausybė nutarė „paskelbti per radiją galutinį rašytojo nuvainikavimą, kitaip sakant, kad visas jo darbas būsiąs išmestas į istorijos šiukšlyną“. O paskelbti šį verdiktą, žinoma, turįs, Rašytojų sąjungos pirmininkas. Nežinia, ar K. Korsakas iš karto atsisakė, ar, apstulbintas tokio absurdiško sprendimo, tiesiog prarado amą, bet pokalbį K. Preikšas baigė tokiais žodžiais: „Tai, sakai, kad nekalbėsi… vadinasi atsisakai? Rasim, kas sutiks!“

Ir tikrai rado – netrukus įvykusiame pirmame pokariniame Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje naujuoju jos pirmininku didele balsų dauguma buvo išrinktas gerokai sukalbamesnis P. Cvirka. Pasakojama, kad šis po poros dienų atėjo pas K. Korsaką į namus, įtikinėjo, kad tikrai netaikęs į jo vietą, priešingai – net verkęs ir maldavęs paties A. Sniečkaus neskirti į pareigas, kurioms jis visiškai netinkąs, tačiau tai nieko nepadėję. Sunku pasakyti, kiek tiesos ir nuoširdumo būta šiuose verkšlenimuose, tačiau aišku viena – P. Cvirką kompartijos vadovybė galėjo laikyti ant gerokai trumpesnio pavadžio, nei K. Korsaką.

Pirma, K. Korsakas, nors nepriklausomoje Lietuvoje ir kalėjęs už komunistinę veiklą, dabar nebuvo LKP narys, kaip P. Cvirka. Be to, pastarasis turėjo ir šiokių tokių „nuodėmių“ uodegą, kurią buvo galima bet kada priminti. Štai 1941-ųjų birželį, besitraukdamas iš Lietuvos rašytojas pradangino savo partinį bilietą Vėliau P. Cvirką aiškino įkišęs jį į sofą Zarasuose ir vėliau pamiršęs pasiimti. Žinant komunistų požiūrį į tokius dalykus, šis poelgis galėjo būti įvertintas vos ne kaip išdavystė, tačiau viskas baigėsi tik lengvu išgąsčiu. Tačiau tai dar ne viskas – karo metais rašytojas nepakluso partinės vadovybės nurodymui vykti iš Saratovo į Maskvą ir kažkodėl įsitaisė Alma Atoje. O gyvendamas Kazachstane rašytojas atkakliai mėgino išvykti į Ameriką komunistuojančių išeivijos rašytojų globon. Turint galvoje, kad karo baigtis tuomet dar nebuvo aiški, toks siekis galėjo būti suprastas kaip noras dezertyruoti iš „ideologinės ir propagandinės kovos fronto “.

Tokias „nuodėmes“ P. Cvirkai partinė vadovybė galėjo priminti bet kada. O jau tuomet galima buvo netekti ne tik postų, ne tik privilegijų, bet ir galvos. Tai grėsė net ir anksčiau „nuodėmių“ neturėjusiems prašytojams, mat prasidėjus naują masinį terorą pranašavusiai kampanijai prieš „formalizmą“ ir „kosmopolitizmą“, nė vienas menininkas, kad ir kokias pozicijas jis užimtų, negalėjo jaustis ramus.

Vadinamosios „ždanovščinos“ auka tapo jau minėtas K. Korsakas, tuomet vadovavęs Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Penktojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusi jo knyga „Literatūra ir kritika“ buvo negailestingai talžoma iš pradžių spaudoje, vėliau – institute, rašytojų sąjungoje. Pagrindinio kaltintojo “formaliu požiūriu į literatūrą“ ir kitomis nuodėmėmis vaidmuo buvo patikėtas senam K. Korsako bičiuliui J. Šimkui. „Žinai, Kostai, ar tik tavęs nelaukia Andrezeno likimas “, – dar prieš knygos „teismą“ ištarė J. Šimkus, turėdamas galvoje neseniai represuoto estų kritiko dalią. Tačiau rašytojas nė neketino nevykdyti nurodymo sutriuškinti seną draugą – Rašytojų Sąjungos valdyboje jis negailestingai laidė partijos įduotas žudančias kritikos strėles. K. Korsakui nebeliko nieko kita, kaip tik, jo žodžiais tariant, „pačiam spjauti sau į veidą“.

Vieša atgaila ir pasižadėjimas nenukrypstamai laikytis partijos ideologijos ne tik išsaugojo K. Korsaką nuo grėsusių represijų, bet ir leido išsaugoti postą. O po kurio laiko pjudymo mašina atsigręžė ir prieš patį J. Šimkų, gerokai sutrumpindama jo gyvenimą – nesulaukęs nė 60-ties jis mirė nuo insulto.

Aukščiausių partijos ir vyriausybės šulų prie poeto karsto nebuvo. Kitaip, nei laidojant ankstyvame pokaryje mirusius S. Nėrį, ar L. Girą. Šiems gal pasisekė labiau – ankstyva mirtis išgelbėjo nuo prievolės trypti draugus, o vėliau ir pačius save. Abu šie poetai prieš iškeliaudami Anapilin šaukėsi kunigo, abu atliko bent jau neviešą atgailą. Norisi tikėti, kad anksčiau ar vėliau praragėjo ir kiti Tėvynę pardavę menininkai. Tačiau to mes niekada nesužinosime.