Dabar populiaru yra „atrasti aktus“. Paskui fotografuotis su jų atradėjais.
Vieną tokį atradau ir aš. Bet, žinoma, populiarumas man negresia. Ir net „barzdotų istorikų“ pasipiktinimo nesulauksiu. Kadangi milijono niekas nežadėjo. Ir net premijos tikėtis būtų tuščia.
Kodėl? Todėl, kad suradau „ne tą aktą“.
Vakar, lapkričio 17-ąją, jam kaip tik sukakto lygiai 76-eri. Jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip, šiandien jis kabėtų greta Vasario 16-osios akto. Dabar jis dūla šalia šūsnies kitų dokumentų, ugnies liežuvių aplaižytų ir vandens čiurkšlės sulaistytų. Bet vis dėlto – išgebėtų!
Kalbu apie 1940 m. lapkričio 17 d. LAF įsteigimo Berlyne aktą. Jis yra išlikęs ir saugomas Kazio Škirpos archyve Amerikoje.
Berlyno bombardavimo metu viena bombų pataikė į namą, kuriame buvo K. Škirpos butas. Turtas žuvo, bet K. Škirpa pirmiausiai gelbėjo archyvą. Dalį ištraukė iš po griuvėsių ir liepsnų.
1940-ųjų lapkričio 17 d. LAF steigimo aktas (i)
1940-ųjų lapkričio 17 d. LAF steigimo aktas (ii)
Mes, žemiau pasirašę lietuviai, likimo atblokšti į Vokietijos sostinę Berlyną, š. m. lapkričio mėn.17 dieną susirinkę pas p. K.Škirpą,
jo bute Achenbachstr.1, ir išklausę jo pranešimą apie Nepriklausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus bei kelius Lietuvos
valstybei vėl atstatyti,
Reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės
Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo,
Įsitikinę, kad atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams
siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę,
Tėvynės Lietuvos ir lietuvių Tautos labui, kviečiame K. Škirpą, Pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenės Kūrėją-Savanorį ir
Lietuvių Aktyvistų Fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nusistatymą ir vadovauti Lietuvių Aktyvistų Frontui.
Kovok!
Tvirtais žingsniais,
Drąsiai pirmyn –
Už naują, laisvą Lietuvą!
Berlynas, 1940 metų lapkričio 17 dieną.
Sutinku: (pas.) K. Škirpa.
Pasirašo:
J. Viliušis, E. Galvanauskas, M. Kavolis, St. Puodžius, P. Skurauskas, J. Pyragius, J. Našliūnas, J. Jurkūnas,
R. Skipitis, Juozas Dženkaitis, K. Brunius, B. Raila, A. Valiukėnas, Jonas Dženkaitis, J. Čiuberkis, J. Pyragius, M.Kukutis, T. Dirmeikis,
St. Yla, A. Maceina, dr. P. Karvelis, A. Danta, pulk. Ambraziejus, kun. Barauskas, J. Katilius, dr. M. Brakas ir dr. Pr. Ancevičius.
Taip pat prisegu iš ugnies ištrauktą ir išlikusią K. Škirpos 1940 m. liepos 22 d. telegramą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, jau apsėstai komunistų ir vadovaujamai Pijaus Glovacko. Kaip žinome, liepos 21 dieną vadinamasis „liaudies seimas“ balsavo už Lietuvos įjungimą į Sovietų Rusiją.
K. Škirpa šitaip reagavo:
K. Škirpos 1940-ųjų liepos 22 d. telegrama URM
„Dabartinį seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompetetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią.
Protestuoju prieš jo padarytus liepos 21 dieną nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panaikinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.
Sakytus nutarimus, kaip nekompetentingo organo priimtus, priešingus esamai krašto konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais. Škirpa.“
Jau 1940 m. liepos 25 d. „prezidento“ J. Paleckio įsaku Kaziui Škirpai buvo atima Lietuvos pilietybė.
Žinoma, neilgam, nes jau rugpjūčio 3 d. pats „prezidentas“ liko be Lietuvos pilietybės, nes bolševikai, įkaitais pasiėmę visą Lietuvą, pilietybę atėmė visiems Lietuvos piliečiams.
Taigi, „Lietuvos priešu“, kaip matome, Maskvos jis buvo paskelbtas daug anksčiau negu buvo įkurtas LAFas ir įvyko Birželio sukilimas.
Yra ir daugiau K. Škirpos archyve išgelbėtų iš ugnies labai įdomių dokumentų, kurių nėra Lietuvos archyvuose. Jie ypač svarbūs dėl to, kad URM archyvą bolševikai stvėrė pirmiausiai ir jau 1940 m. išsigabeno į Maskvą.
Perfrazuojant šiek tiek mano mėgiamą rašytoją Michailą Bulgakovą, K. Škirpos atvejis patvirtina jo žodžius: archyvai nedega!