pozicija.org
Orhuso konvencija? Kokie yra pagrindiniai jos tikslai?
Lietuvoje Orhuso konvencija galioja nuo 2002 m. balandžio 28 d. kaip Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, o nuo 2005 m. vasario 17 d., kai Konvencijos šalimi tapo Europos Sąjunga – ir kaip Lietuvai privalomas ES tarptautinis įsipareigojimas.
Orhuso konvencija – viena iš pamatinių žmogaus teises reglamentuojančių konvencijų. Ji ne tik gina pačią aplinką, bet ir suteikia kiekvienam visuomenės nariui pagrindą ginti savo teisę gyventi švarioje ir kokybiškoje aplinkoje.
Ši konvencija remiasi pamatine žmogaus teise į gyvybę. Ji suteikia visuomenei tris pagrindines teises: gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant valdžios sprendimus dėl aplinkos ir teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.
Pvz., jeigu valdžia piliečiams neleidžia dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, laiku nesuteikia reikiamos informacijos, vienašališkai priima susitarimus su privačiais investuotojais ir pateikia visuomenei susitarimui reikalingus teisės aktus, o teisės aktas gali būti žalingas aplinkai, gyvenimo kokybei, visuomenė gali protestuoti.
Orhuso konvencijoje yra nustatyta, kad diskusija su visuomene turi būti pradinio etapo, kol dar nėra priimti jokie sprendimai. 2008 m. valstybių Orhuso konvencijos šalių sprendime dėl Lietuvos pasakyta, kad visuomenės dalyvavimas paskutiniame, o ne pradiniame sprendimų priėmimo proceso etape neatitinka Konvencijos.
Po 3-iojo valstybių Orhuso konvencijos šalių susitikimo 2008 m., kai buvo priimtas sprendimas, kad Lietuvos Respublika turi keisti savo įstatymus. Vyriausybė sudarė darbo grupę tokioms pataisoms. Buvo parengtas darbo planas, Vyriausybė nutarimu jį patvirtino. Seime buvo surengta konferencija „Viešasis interesas ir žmogaus teisės sprendžiant aplinkos klausimus“. Joje buvo išsiaiškinta, kad daugelis Lietuvos įstatymų reglamentuojančių įvairius poveikio aplinkai aspektus neatitinka Orhuso konvencijos ir susijusių Europos Sąjungos direktyvų.
Konvencijos 1 straipsnis nustato jos tikslą. Joje nurodyta, kad valstybė užtikrina teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje. Tokiu būdu Konvencija įtvirtina kiekvieno asmens pamatinę teisę rūpintis gyvenamąja aplinka, o reikalui esant ir ginti ją.
Konvencijoje apibrėžta, kad yra „Informacija apie aplinką“ – tai bet kokia rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokia materialia forma saugoma informacija apie:
1. aplinkos elementų, tokių kaip oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės, būklę, biologinę įvairovę ir jos sudedamąsias dalis, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus, bei šių elementų sąveiką;
2. veiksnius, tokius kaip cheminės medžiagos, energija, triukšmas ir radiacija, bei veiklą arba priemones, įskaitant administracines priemones, susitarimus aplinkos srityje, politikos kryptis, įstatymų leidybą, planus ir programas, turinčius arba galinčius turėti poveikį a punkte išvardytiems aplinkos elementams, taip pat išlaidų ir rezultatų bei kitą ekonominę analizę ir prielaidas, naudojamus priimant sprendimus aplinkos srityje;
3. žmonių sveikatos ir saugos būklę, gyvenimo sąlygas, kultūrinių vietovių ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti įtaką aplinkos elementų būklė arba per šiuos elementus b punkte išvardyti veiksniai, veikla arba priemonės.
Taip pat apibrėžta, kas yra „Visuomenė“ – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos arba grupės. O „Suinteresuotoji visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo aplinkos srityje procesu; pagal šią apibrėžtį nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios nacionalinės teisės reikalavimus, laikomos suinteresuotosiomis organizacijomis. Tai reiškia, kad bet kuris asmuo negali kreiptis į teismą dėl daromų pažeidimų, jeigu jie neturi tiesioginės įtakos jo teisėms.
Konvencijos 4 straipsnis apibrėžia piliečių teisė gauti informaciją apie aplinką. Nurodoma, kas valstybės institucijos turi suteikti piliečiams informaciją, įskaitant, jei prašoma dokumentų, kuriuose yra arba kurie apima tokią informaciją, kopijas:
• neprašydamos nurodyti prašymo sumetimų;
• pateikdamos informaciją pageidaujama forma, nebent:
i) valstybės institucijai priimtiniau pateikti informaciją kita forma; šiuo atveju nurodomos informacijos pateikimo kita forma priežastys; arba
ii) informacija jau viešai prieinama kita forma.
Nurodyta informacija apie aplinką teikiama kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl informacijos kiekio ir sudėtingumo šį laikotarpį galima pagrįstai pratęsti iki 2 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos.
Prašymą pateikusiam asmeniui pranešama apie bet kokį šio laikotarpio pratęsimą ir jį pateisinančias priežastis.
Konvencijoje nurodoma, kad prašymas suteikti informaciją apie aplinką gali būti atmestas, jei:
• valstybės institucija neturi prašomos informacijos apie aplinką;
• prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba labai nekonkrečiai suformuluotas;
• prašymas susijęs su dar rengiama medžiaga,
Prašymas suteikti informacijos apie aplinką gali būti atmestas, jeigu tokios informacijos paskelbimas darytų neigiamą poveikį:
a) valstybės institucijų darbo slaptumui,
b) tarptautiniams santykiams, krašto gynybai arba visuomenės saugumui;
c) teisingumo vykdymui, asmens teisei į teisingą bylos nagrinėjimą arba valstybės institucijos sugebėjimui vykdyti baudžiamąjį arba drausminį tyrimą;
d) komercinės ir pramoninės informacijos slaptumui,
e) intelektinės nuosavybės teisėms;
f) asmens duomenų dokumentų bylų, susijusių su fiziniu asmeniu, slaptumui
g) trečiosios šalies interesams, kai trečioji šalis pateikė prašomą informaciją nebūdama teisiškai įpareigota tai daryti arba jos tai daryti negalima įpareigoti ir kai ši trečioji šalis neduoda sutikimo skelbti informaciją; arba
h) aplinkai, apie kurią būtų atskleista informacija, pavyzdžiui, apie retųjų rūšių dauginimosi vietoves.
Jei valstybės institucija neturi prašomos informacijos apie aplinką, ji kaip galima greičiau informuoja prašymą pateikusį asmenį apie valstybės instituciją, į kurią, jos manymu, galima kreiptis dėl reikiamos informacijos arba perduoda prašymą tai institucijai ir atitinkamai informuoja apie tai prašymą pateikusį asmenį.
Valstybė turi užtikrinti, kad jei neskelbtina informacija gali būti atskirta nuo likusios informacijos nepadarant žalos neskelbtinos informacijos slaptumui, valstybės institucijos pateikia likusią informaciją apie aplinką, kurios buvo prašoma.
Jeigu prašymas suteikti informaciją buvo pateiktas raštu arba prašymą pateikęs asmuo to pageidauja, atsisakymas teikti informaciją taip pat pateikiamas raštu. Atsisakyme nurodomos atsisakymo priežastys bei pateikiama informacija apie galimybę peržiūrėti priimtą sprendimą.
Apie atsisakymą suteikti informaciją pranešama kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį, nebent dėl informacijos sudėtingumo galima pagrįstai pratęsti šį laikotarpį iki 2 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos. Prašymą pateikusiam asmeniui pranešama apie bet kokį laikotarpio pratęsimą ir jo priežastis.
Valstybė gali leisti savo valstybės institucijoms imti mokestį už informacijos suteikimą, tačiau šis mokestis neturi būti nepagrįstai didelis. Valstybės institucijos, ketindamos imti mokestį už informacijos suteikimą, pateikia prašymą pateikiantiems asmenims kainoraštį, kuriame nurodomos aplinkybės, kuriomis mokesčiai gali būti imami ar neimami, bei kada informacija suteikiama tik iš anksto sumokėjus mokestį.