Gal aš už šį įrašą kada nors ir atsiprašinėsiu, gailėsiuosi, gal man bus už jį gėda…
Gegužės 15 d., Vingio parke Vilhelmo Čepinskio bei jo sutuoktinės smuikais sugriežtas M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ buvo nuostabus ir pranašiškas. Man jis buvo esmių esmė.
Aš sudalyvavau didžiulėje, žodžiais neapsakomoje Tautos sueigoje, kuriai pasibaigus ir naujam rytui išaušus atsivėrė kraupi realybė, kuri jau 30 metų keitėsi ir kurios kismo tuos visus 30 metų mes nematėme.
Ši Tauta prarado Valstybę. Ne iš karto. Po truputį.
Gegužės 15 d. įvyko gražus, pakylėtas, vieningas atsisveikinimas su Valstybe. Kaip M. K. Oginskis atsisveikino su Tėvyne, taip jo polonezo melodijos lydimi Vingio parke atsisveikinome su Valstybe.
Kodėl? Todėl, kad mes nebevaldome šios valstybės. Ją jau valdo kiti.
Kas? O argi tai svarbu? Faktas, kad ją valdo tikrai ne tauta.
Ar susigrąžinsime ją? Atsakymą baisu ne tik žodžiu ištarti, bet net ir tyliai parašyti…
O kiek iš mūsų atsisakys savo gerbūvio dėl šio susigrąžinimo? 1 iš 10? 1 iš 100??…
Ir tie 99 iš 100 duos labai paprastą ir jokio ilgo apmąstymo nereikalaujantį atsakymą: ko čia triedi, viskas gerai, kaip gyvenom, taip ir toliau gyvensim, nieko gi neatsitiko… (suprask – žolės yra, šiluma atėjo, rupšnojam, kakojam ir katučių plojam).
Kaip taip atsitiko, kad per 30 metų 99 iš 100 pavirto į 1 iš 100??
Žinoma, galima surasti pasiteisinimų – „mus apgavo“, „mums smegenis išplovė“, „mes neturėjom iš ko rinktis ir ką rinkti“… ir t.t. Bet esmės tai nekeičia.
Naujoji karta mus jau keičia. Mūsų pačių užauginta modernioji, progresyvioji karta, kuri gal dar susimylės ir neištrins mūsų iš savo istorijos vadovėlių.
Simboliška – 1989 m. pradėjome Vingio parke, jame 2021 m. ir užbaigėme.
O kaip norėčiau gailėtis dėl šio įrašo…