„Ūkininko patarėjas“
Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (NATO) socialiniuose tinkluose paskelbus trumpą filmuką apie Baltijos šalių partizanus „miško brolius“ – gana santūrų ir politiškai korektišką pasakojimą, kaip latviai, estai ir ypač lietuviai vienų vieni 10 metų priešinosi sovietinei okupacijai, net ir tas atsargus 8 minučių vaizdo klipas atidengė Kremliaus propagandos silpnąsias vietas.
Matyt, rimtai diskusijai apie Lietuvos laisvės kovas 1941 m. ir 1944–1955 metais Rusija nesiruošė, todėl dabar paskubomis išsitraukė ir kasdien bombarduoja Lietuvą senomis sovietinėmis propagandinėmis klišėmis: esą visi lietuvių partizanai buvo nuo pažangiosios žmonijos teismo slapstęsi žydšaudžiai, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis su sovietų vidaus kariuomene ir Kremliaus pastatyta marionetine vietos administracija vengė kovoti, tik žudė kitus lietuvius, kurie patikėjo naująja santvarka ir stojo į kolūkius.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti fotografijos specialistai tvirtina, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija net nesivargina kruopščiau sukurpti savo dezinformacijų – tomis pačiomis suklastotomis, beveik neretušuotomis nuotraukomis, anksčiau panaudotomis informacinėms atakoms prieš Ukrainą, Maskva iliustruoja savo siaubo istorijas apie „miško brolių žvėriškumus kolūkiniame Lietuvos kaime Kalėdų išvakarėse“. Anot Lietuvos partizanų bunkerių, slėptuvių tyrinėtojų, Kremliaus propagandininkai visiškai nieko neišmano apie jų nekenčiamų „lietuvių miškinių“ kasdienį gyvenimą, partizanų būrių, tėvonijų, apygardų struktūrą, pogrindinės spaudos leidybą.
Sudurstytos nuotraukos
Garsų fotomenininką, fotografijos istorijos tyrinėtoją Stanislovą Žvirgždą Lietuvos visuomeninės organizacijos dažnai prašydavo ištirti, ar kartais tos neryškios, tarsi iš kelių dalių sudurstytos ir iš priešingų kampų, skirtingų aukščių fotografuotos „istorinės“ nuotraukos, kuriomis remdamiesi Kremlius, Izraelio Simono Wiesenthalio centras ir Lietuvos generalinė prokuratūra apkaltindavo lietuvių 1941 m. birželio sukilėlius ir pokario partizanus „masinėmis žydų žudynėmis“, nėra suklastotos.
S. Žvirgždas „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad 1940 m. liepą sovietai laikraščiuose spausdindavo ilgiausius reportažus apie darbo žmonių, raginančių Liaudies seimą visiems laikams susieti Lietuvos likimą su Rusija, „šimtatūkstantines“ eitynes, nors atidžiau patyrinėjus išdidintas mitingų nuotraukas, aiškiai matyti, jog Rusijos proletariato vadų portretai virš minios pripaišyti vėliau, o fotografuota visai ne Kauno Laisvės alėjoje pirmosiomis sovietų okupacijos savaitėmis, bet Čikagos Marketo parke per JAV komunistų gegužinę – ant vieno „revoliucinio agitacinio“ plakato galima perskaityti net klastotojų neatidžiai ištrinto garsios Vakarų naftos bendrovės pavadinimo nuotrupą.
Dievas atėmė protą
„Neseniai man parodė nuotrauką, kurioje neva lietuvių pagalbinės policijos vyrai Minske ar Mogiliove varo žydus, įdavę šiems kastuvus masinei kapavietei išsikasti. Be vargo nustačiau, kad tai kadras iš sovietų dokumentinio filmo, sukurto jau gerokai po karo. Tolumoje už žudynių vietos matyti penkiakampė žvaigždė. Negi vokiečiai ar „lietuviai žydšaudžiai“ būtų palikę sovietinę atributiką?“ – kaip atpažinti istorijos perrašinėtojų klastotes nuodugniai aiškino fotografijos specialistas.
Po NATO filmuko Maskva į interneto platybes išmetė dešimtis neva Paneriuose, „Lietūkio“ garaže ar dar kitose masinėse Antrojo pasaulinio karo žudynių vietose fotografuotų nuotraukų, kurias Šaltojo karo laikais sovietų propaganda ištraukdavo, kai reikėdavo „demaskuoti“ Amerikoje prieglobstį radusius „hitlerininkų pagalbininkus“ ukrainiečius ar latvius. Net į Kremliaus politinių žmogžudysčių tarnybos NKVD – MGB – KGB „operatyvines“ bylas įsegtas sovietų išniekintų lietuvių partizanų palaikų turgaus aikštėse nuotraukas Maskva pradėjo naudoti informaciniam karui su NATO. Bet ne atgailaudama dėl savo nusikaltimų, o … „lietuvių miško brolių žvėriškumams atskleisti“.
Reikia holokausto sensacijų
„Geriausias įrodymas, kad nuotrauką čiupinėjo Rusijos specialiųjų tarnybų agentai, – virš mūsų partizanų galvų ar ant jų krūtinių užrašyti numerėliai. O kitoje nuotraukos pusėje prie skaičiaus pažymėta – toks ir toks banditas likviduotas (nurodyti metai, mėnuo ir diena, kai susidorota su auka). Žinoma, internete ar laikraštyje to nepamatysite… Legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas su kovos draugais Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu 1950 m. iš Vakarų lėktuvu atskrido ir parašiutais nusileido sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet pateko į rusų pasalą. Paskui sovietai Lietuvoje ir užsienyje platino suklastotą nuotrauką, kurioje šalia Daumanto stovi rusų saugumo smogikai, užsimaukšlinę kepures su Vyčiu. Tikrose partizaniškose nuotraukose matome uniformuotus, disciplinuotus vyrus, o sovietų „operatyviniuose dokumentuose“ – numestus patvoryje, pusiau nurengtus, nuautomis kojomis, išpešiotais marškiniais ir atsegtomis kelnėmis lavonus, kurių batus ir vertingesnius daiktus pasidalijo žudikai rusiškomis uniformomis. Deja, mūsų žiniasklaida mano tyrimų išvadų nenori skelbti. Jai sensacijų reikia“, – apgailestavo fotomenininkas S. Žvirgždas. Pavyzdžiui, kad „baltaraiščių vadas“ kunigas prieš 75 metus trankė žydų vaikų galvas į pušį, kuri iš tiesų pasodinta prieš 30 metų.
Gėda Ypatingajam archyvui
Į savo propagandinį arsenalą Maskva įtraukė 1965 m. Lietuvos SSR kino studijoje sukurtą vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kurį buvęs Lietuvos krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis pavadino „meniška niekšybe“, ir teatrologės Rūtos Vanagaitės „dokumentinį-literatūrinį holokausto paminklą“, istorinį beletristinį romaną „Mūsiškiai“. Anot fotografijos specialisto S. Žvirgždo, praktiškai visos nuotraukos, kuriomis iliustruoti „Mūsiškiai“, yra falsifikatai.
Autorė tvirtina, kad jas gavo iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tokiai svarbiai įstaigai turėtų būti gėda rengti „virtualias parodas“ apie Vilniaus geto tragediją Antrojo pasaulinio karo metais, bet po nuotraukomis, kurios Izraelio „Jad Vašem“ muziejuje eksponuojamos kaip „hitlerininkų bei jų vietinių talkininkų kruvini nusikaltimai Varšuvos gete ir Liepojos priemiestyje Škedėje“, parašyti „masinės žydų žudynės Paneriuose“.
Žuvo ne nuo spragilų
Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus mokslinis darbuotojas Gediminas Petrauskas iš pradžių su kolegomis archeologais kasinėjo XIII–XV amžių pilkapius, senovines baltų gyvenvietes. Nuo 2011 m. G. Petrauskas tyrinėja antisovietinių Lietuvos pogrindžio karių bunkerius. Archeologas visiškai atmeta Rusijos informacinio karo strategų prasimanymą, esą lietuvių partizanai susiorganizavo į kovinius būrius, tėvonijas ir apygardas, leido pogrindinę spaudą, trukdė okupantams kaimuose įtvirtinti rusiškus įstatymus tik todėl, kad dėl sunkių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų partizanams nebuvo kelio į „ramų civilinį sovietinį gyvenimą“.
G. Petrauskui vien juoką sukelia Kremliaus istorikų propagandinis štampas, neva 1944–1955 metais Lietuvoje vyko pilietinis karas. Pasak muziejininko, partizanų amžiaus vidurkis buvo 22–24 metai, daugelis kovotojų neturėjo nė dvidešimties, tad 1941 m., nacionalsocialistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų žudynėms, būsimieji pokario partizanai dar buvo vaikai.
Per didvyriškos antisovietinės kovos dešimtmetį žuvo 25 tūkst. lietuvių laisvės kovotojų. Ir tikrai ne nuo besiginančių kaimynų kolūkiečių spragilų ar dalgių, bet nuo rusų kareivių kulkų.
Miškuose – nenugalėta Lietuva
„Į partizaninį karą stojo daug lietuvių. Bet dar platesnis buvo partizanų rėmėjų, ryšininkų tinklas. Jų galutinis tikslas buvo laisva, demokratiškai sutvarkyta Lietuva. Jeigu į tą didžiulę, vienybės, centralizuotumo siekusią pogrindžio armiją ir pateko vienas kitas buvęs žydšaudys, partizaninio pasipriešinimo esmės tai nekeičia (sovietų parankinių, vadinamųjų „naikintojų“ būriuose žydšaudžių, kurių Maskva pasigailėjo, buvo dešimtis kartų daugiau – „ŪP“ red. past.)“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino G. Petrauskas.
Archeologas perskaitė daug partizaniškų dienoraščių. „Mūšių aprašymai – tik dalis jų turinio. Partizanai buvo jauni žmonės, idealistai. Net ir tokiomis baisiomis sąlygomis jie tuokėsi, susilaukdavo vaikų. Miestuose buvo okupuota LSSR, o miškuose – laisva, nenugalėta Lietuva“, – herojišką laikotarpį apibendrino Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narys G. Petrauskas.
Ši organizacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kasmet rugpjūtį aukštųjų mokyklų studentus bei vyresniųjų klasių moksleivius kviečia į vasaros seminarą-stovyklą „Laisvės kovų atminimas“ Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje (Radviliškio r.). Tai ypatinga vieta – 1949 m. vasario mėnesį partizanų vadai ten rašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Stovyklautojai ieško likusių bunkerių ir mūšių vietų, lanko partizanų ryšininkų ir rėmėjų sodybas.
Sąmoningų žmonių propaganda neveikia
Kol kas Lietuva tik socialiniuose tinkluose atremia Kremliaus klastotes apie lietuvių partizanus. Bet mūsų šalies miestelių pagrindinėse aikštėse tebestovi raudonarmiečių paminklai, o jų papėdėse ant granito plokščių rusiškai skelbiama, kad rusų kareiviai 1944–1945 metais neva išvadavo Lietuvą iš hitlerininkų, o po karo gynė Lietuvos liaudį nuo vietinių Hitlerio talkininkų.
„Žinoma, mirusiųjų vieta – kapuose, galima visus sovietų kareivių palaikus perlaidoti ir pakeisti lenteles ant jų paminklų, bet tai būtų lengviausias kelias. Reikia išaiškinti visuomenei, ypač jaunimui, kad Stalino saulė Lietuvai buvo kone mirtina. Sąmoningų, apsišvietusių, skaičiusių objektyvius istorijos šaltinius žmonių jokia propaganda apie „sovietinį rojų ir žmogžudžius miško brolius“ nepaveiks“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.
P.S. Štai dvi nuotraukos iš Lietuvos genocido aukų muziejaus ir Vokietijos valstybės archyvo.
Nekelianti abejonių nuotrauka – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Kęstučio apygardos partizanas Antanas Seneckis-Žaibas su prisijaukintu balandžiu:
Klastotė – rusų kareivis vagia dviratį iš Rytų Prūsijos gyventojos, tačiau Kremliaus propaganda šiandien šią nuotrauką pateikia kaip „miško brolių siautėjimo pokario Lietuvos miestelyje“ pavyzdį:
