Lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. balandžio 25 d., Lietuvos Taryba, 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje įpareigota, patvirtino atkurtos, visus ankstesnius valstybinius ryšius su kitomis tautomis nutraukusios Lietuvos vėliavą – geltoną, žalią ir raudoną. Ji atlaikė istorijos audras ir gaisrus, tačiau „valstiečių“ Seimas be tautos referendumo nutarė, kad nuo šių jubiliejinių metų balandžio 30-osios trispalvė pagrindinio valstybės simbolio funkcijomis turės dalytis su raudona istorine herbine vėliava, apie kurią net neužsimena pagrindinis šalies įstatymas.
Simbolizuoja dvasines vertybes
„Trispalvė, kurią įteisino net keturios Lietuvos Konstitucijos, tiesiog gujama iš viešojo gyvenimo. Didesnio teisinio nihilizmo neįsivaizduoju. Trys juostos – geltona, žalia, raudona – simbolizuoja mūsų tautos dvasines vertybes. Tautinės vėliavos atspalviai per daugelį metų, ypač tais laikais, kai už trispalvę buvo sodinama į kalėjimus, tremiama į Sibirą, žmonių sąmonėje įgijo gilią prasmę. Dėl šių mistinių galių trispalvė visuomet traukia dėmesį, žadina jausmus. Ne tik patriotinius. Kai ką ji erzina ir siutina.
Aiškinama vienaip, kitaip, kodėl reikia raudonos istorinės vėliavos, bet priežastis gali būti labai paprasta , banali – ta vėliava ištraukta į viešumą ir įteisinta 2004 m., kai šalies Vyriausybei vadovavo Algirdas Brazauskas, kuris, kaip žinoma, pirmąjį Sąjūdžio veiklos mėnesį, 1988 m. birželio 24 d., būdamas LSSR kompartijos centro komiteto pramonės ir energetikos sekretorius, Vilniaus Katedros aikštėje per sovietų Lietuvos delegatų palydas į SSRS kompartijos XIX konferenciją Maskvoje atsisakinėjo lipti į tribūną, kol virš jos kabo trispalvė“, – tvirtino Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius.
Vyčio beveik nematyti
Pasak įvairių ideologijų simboliais besidominčio L. Kerosieriaus, nuo ,,Raudonųjų vėliavų sukilimo“ Persijos Gorgano mieste 778 – 779 m. purpurinė spalva tapo kruvino revoliucinio teroro simboliu. Raudonas vėliavas ant laivų stiebų kėlė Karibų jūros piratai, jomis mosikavo maištaujantys valstiečiai Vokietijoje 1524 –1525 metais. XX a. pradžioje kraujo spalvą pamėgo Rusijos bolševikai, net į Lietuvos žemę 1918 –1919 m. bandė įsmeigti raudoną vėliavą.
„Todėl Lietuvos Taryba ir nesutiko 1918 m. virš mūsų atkurtos valstybės išskleisti raudono audeklo. Nors ir su Vyčiu. Pasižiūrėkite, kaip šiais laikais jaunimas laksto su istorinėmis herbinėmis vėliavomis aplink Lietuvos Prezidentūrą Vilniaus S. Daukanto aikštėje. Nuo akis rėžiančios raudonos spalvos pavargę praeivių (ir sostinės, valstybės svečių) vyzdžiai balto žirgo su mėlynais pakinktais ir blyškaus raitelio beveik nepamato. Vien agresyvus raudonumas. Tarsi 1989 m. socialistinio persitvarkymo judėjimo „Jedinstvo-Jedność“ mitinguose. Mūsų šviesuoliai Lietuvos vėliavos išvaizdą plačiai ėmė aptarinėti nuo 1905 m. gruodžio mėnesio, Vilniaus didžiojo Seimo laikų. 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencija nurodė Lietuvos Tarybai iš žinomų visuomenės veikėjų sudaryti tautinės vėliavos komisiją. 1918 m. balandžio 19 d. komisija (daktaras Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas, heraldikos žinovas Tadas Daugirdas) parašė protokolą, kad Lietuvos vėliava turi būti trispalvė, susidedanti iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje. 1918 m. balandžio 25 d. laikinojoje Lietuvos Tarybos būstinėje, Vilniaus Jurgio (dabar – Gedimino) prospekto 11-ajame name, Taryba vieningai pritarė komisijos protokolui“, – trispalvės istoriją priminė L. Kerosierius.
Stambaus kapitalo puošmena
Anot L. Kerosieriaus, nei jis, nei kiti sąjūdininkai anaiptol nepriešiški istorinei vėliavai.
„Bet dabartinė kol kas dar galiojanti Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo redakcija aiškiai nurodo, kad herbinė vėliava nuolat gali plevėsuoti trijose Lietuvos istorinėse vietose, o kai kuriomis šventinėmis dienomis – ant Signatarų namų balkono, prie Seimo, Prezidentūros, Konstitucinio teismo rūmų, Vyriausybės kanceliarijos ir Krašto apsaugos ministerijos. Tačiau buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tiek įsismagino, kad leido kabinti herbinę vėliavą net ant karo laivų. Pažiūrėkite, kaip atrodo mūsų kariniai daliniai. Prie jų vartų – koks nors nebevažiuojantis paminklinis šarvuotis ir raudona vėliava su Vyčiu. Deja, ji jau tapo stambaus kapitalo simboliu. Užmiesčiuose prie kuklių namelių kabo trispalvės, o šalia turtuolių pilaičių – milžiniškos, net kelis kartus nustatytus standartinius matmenis pranokstančios raudonos herbinės vėliavos“, –ironizavo Vilniaus sąjūdininkų vadovas.
Visada atsiduria kairėje
Visuomeninės organizacijos ragina deramai paminėti valstybės vėliavos šimtmetį.
„Dabar per įvairias iškilmes dažnai keliamos ne tik mūsų trispalvės, bet ir kitų šalių, Europos Sąjungos, NATO vėliavos. Mūsų vėliava kažkodėl atsiduria kairėje. Kai Lietuva 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkavo ES Tarybai, trispalvė buvo kampinė iš 28 vėliavų prie Seimo rūmų. Neva taip reikia pagal kariuomenės rikiuotės taisyklę. Per šventes trispalvė turi būti vidurinė, jeigu keliamos daugiau nei dvi vėliavos. Juk svarbiausias kiekvienos bažnyčios altorius – centrinis, o per įvairius renginius, konferencijas Prezidentė Dalia Grybauskaitė sėdi pačioje garbingiausioje salės vietoje“, – tvirtino Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas L. Kerosierius.
Toli nuo idealo
Raudonos vėliavos su 1991 m. parlamentarų modifikuotu Vyčiu „istoriškumas“ nesiekia nė 14 metų – Seimas ją patvirtino tik 2004 m. liepos 8 d. pagal mėgusio fantazuoti, Lietuvai ir lietuviams niekada didelės meilės nejautusio XV a. lenkų metraštininko Jano Dlugošo veikalus. Daugelis Europos valstybių kadaise turėjo kitokias vėliavas, dabar pasitvirtinusios demokratiškas trispalves. Sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijoje kas nors siūlytų sugrąžinti gražią monarchinę baltą vėliavą su auksinėmis lelijomis.
„Kažkada siūliau prisiminti istorinę herbinę vėliavą, ją įteisinti. Bet dabar tais dalykais nesidomiu. Nepatinka, kad taip smarkiai išplėsta šios vėliavos paskirtis. Valstybei nereikia dviejų vėliavų. Trispalvė turi nemažai trūkumų. Bet pasižiūrėkite, ar Estijos, Latvijos, Vokietijos vėliavos heraldiškai nepriekaištingos? Toli gražu ne. Jeigu mūsų trispalvės kūrėjai jos nepakeitė, gal dabartinei politikų, menininkų kartai tuo labiau nereikėtų net svarstyti apie „gražesnę“ vėliavą“, – sakė istorikas, buvęs Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Antanas Rimša.
Smarkiai pajaunino Lietuvą
Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui profesoriui Arūnui Gumuliauskui neatrodo, kad parlamentarai sausio 12 d. susiaurino trispalvės reikšmę.
„Parlamentas tiesiog priminė, kad Lietuvos istorija prasidėjo ne XX amžiuje. Šiemet prekybos tinklai verste užversti suvenyrais, vėliavėlėmis ir atvirukais su užrašais, grafiniais ženklais „Lietuvai – 100 metų!“. Net jaunimo labai pamėgta socialinių tinklų paskyra „Sveikiname gimtadienio proga, Lietuva! “ sukurta. Bet 2009 m. juk šventėme Lietuvos pavadinimo pirmojo paminėjimo tūkstantmetį, o mūsų krašto istorija dar senesnė. Seimas tik įteisino tai, prie ko jau pripratome – istorinė valstybės vėliava nebe pirmus metus plevėsuoja prie valstybės, savivaldybių pastatų, Lietuvos ambasadų užsienyje. Argi galima smerkti žmones, jeigu jie valstybės švenčių dienomis pasikabintų abi vėliavas, nors neprivalo to daryti. Neigti herbinės vėliavos istoriškumą būtų visiškas nesusipratimas – niekada Vytis nebuvo pavaizduotas ant trispalvės“, – dėstė Seimo narys prof. A. Gumuliauskas.
Tai ne visai tiesa. 1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos tautinės vėliavos komisijos protokolas skelbė, kad vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas Vytis.
Klaidinančios dainos?
Pastaraisiais metais smarkiai sumažėjus Lietuvos gyventojų, šmaikštuoliai tvirtina, kad pramogų verslo žvaigždės Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ klaidina klausytojus. Raudonai vėliavai su Vyčiu nepaliaujamai stumiant trispalvę į šešėlį, gal jau atgyveno ir garsioji kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko daina „Brangiausios spalvos“, kuri buvo tapusi net Lietuvos kariuomenės karaliaus Mindaugo husarų bataliono himnu. Juk kariai ir civiliai patriotai dainuodavo: „ O širdyje lietuvio brangiausios spalvos trys. Geltona spalva– tai saulė, žalia – tai laukų spalva, raudona –tai mūsų kraujas, kartu jos– tai Lietuva. (…) Ne kartą bandė priešai spalvas šias sunaikint. O jos ryškiau tik švietė. Ne bokštuos, bet širdy. Ir jas dabar pakeisti jau niekam nevalia. Jos reiškia mūsų laisvę. Jos –mūsų vėliava.“
Svarbiausia spalva – viršuje
Liudvikas Ragauskis
Advokatas, Lietuvos teisininkų draugijos Vilniaus skyriaus narys
Teisės, Konstitucijos specialistams svarbiausia, kad oficiali valstybės, tautinė vėliava būtų tvarkingai keliama. Įstatymai nedraudžia kelti ir kitų vėliavų – istorinės, tarptautinių organizacijų, kurioms priklauso Lietuva, mūsų šalies apskričių, miestų, seniūnijų. Žinoma, negalima viešai demonstruoti raudonų bolševikų Rusijos ir nacionalsocialistų Vokietijos vėliavų, nes toks poelgis menkintų sovietų okupacijos ar holokausto nusikaltimus, įžūliai paneigtų SSRS ar nacionalsocialistinės Vokietijos piktadarybes Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams.
Ir tarpukariu buvo ne vienas siūlymas tobulinti valstybės vėliavą. Dailininkas peizažistas, portretistas A. Žmuidzinavičius įkvėpimo vėliavai kurti sėmėsi iš tautinių drabužių, juostų, nelabai rūpindamasis, ar nenusižengia heraldikos dėsniams. Kitas dailininkas, scenografas Mstislavas Dobužinskis siūlė žalią trispalvės juostą pakeisti balta ir kitaip išdėstyti spalvas.
Paprastai į valstybės vėliavą perkeliamos herbo spalvos. Svarbiausia būna viršuje. Pasižvalgius po kaimynines šalis labiausiai heraldiniu požiūriu vykusi atrodo 1918 m. Baltarusijos Liaudies Respublikos balta, raudona, balta vėliava.
Nežinau, kaip atrodytų Vytis ant trispalvės. Iš buvusių Europos kolonijų susikūrusios Afrikos valstybės savo vėliavas siuvo neklausydamos heraldikos specialistų. Afrikiečiams svarbiausia buvo vėliavų grožis, spalvingumas.
Be abejo, prancūzams karališkos lelijos baltame fone taip labai nerūpi, kaip mūsų visuomenei Vytis raudoname lauke. Monarchizmas Prancūzijoje nepopuliarus. Dabartinis Prancūzijos raidos laikotarpis vadinamas Penktąja respublika. O Lietuva pasiekė dar tik Antrosios Respublikos stadiją. Na, galbūt Trečiosios, jeigu pridėtume ir bendrą Lenkijos–Lietuvos valstybę, gyvavusią 1569 – 1795 metais.