Arthur W. Hunt. Rinkos modelio spąstai universitetams

Almantas Samalavičius | „Kultūros barai“ | 2015 (9)

Arthuras W. Huntas, Tenesio universiteto komunikacijos mokslų profesorius, priklausantis Medijų ekologijos asociacijai, neseniai apdovanotas Cunninghamo premija už išskirtinius pasiekimus dėstymo ir mokslo tyrimų srityse, yra paskelbęs plataus atgarsio sulaukusius veikalus „Nykstantis žodis“ (2003), „Išgyventi technopolį“ (2013) ir kt. Apie aukštojo mokslo problemas su juo šnekėjosi Almantas Samalavičius.

Almantas Samalavičius. Ne per seniausiai kalbėdamas Amerikos religijos akademijos suvažiavime profesorius Johnas B. Cobbas, beje, vienas iš pirmųjų šio pokalbių ciklo dalyvių, tvirtino, kad dorybių atsisakęs universitetas kaip ir sekuliarizuota visuomenė, teikianti pirmenybę materialinėms vertybėms, neišvengiamai susidurs su iš to išplaukiančiomis sunkiomis pasekmėmis. Kaip Jūs prognozuojate universiteto, kurio nesaisto jokie įsipareigojimai dorybėms, ateitį? Kokį vaidmenį jis atliks visuomenėje, kuri patogumo dėlei ir pati mielai atmeta dorybių matmenį?

Arthur W. Hunt. Sekuliarizacijos sąvoka yra kiek klaidinanti, nes kiekviena visuomenė turi savo garbinimo objektą, prilygstantį religiniam garbinimui. Tokio garbinimo objektu gali tapti įvairovė, finansinė nauda ar individuali laisvė. Žmogus yra iš esmės religinga būtybė, todėl linkęs ir nusidėti, ir ką nors dievinti. Kokie yra moderniųjų universitetų garbinimo objektai, atskleidžia teiginiai apie jų misiją, paremti tokiomis banalybėmis kaip „kokybiško lavinimo užtikrinimas“, „įsipareigojimas globaliai bendruomenei“ arba „puoselėjimas žinių ir įgūdžių, kurių prireiks, bandant pakeisti pasaulį“. Vertybių tiesiogine to žodžio prasme universitetai nėra atsisakę, tačiau jų idealai nesusiję su transcendencija [todėl jų negalima vadinti dorybėmis – red.past.]. Universitetai mėgsta skelbtis esantys ištikimi klasikinėms tiesos, grožio, doros dorybėms, tačiau jie iškart nutyla, kai kalbama apie dar senesnes dorybes, tokias kaip protingumas, nuosaikumas, tvirtumas, o ypač apie tokias dvasines atramas, kaip ištikimybė, viltis, dosnumas. Kai kurie universitetų administratoriai pripažįsta, kad šios dorybės yra socialiai reikšmingos, netgi teigia, esą jos slopina smurtą ir kultūrinę sumaištį. Sakyčiau, įsigali būtent toks požiūris. Tačiau tos dvasinės dorybės, apie kurias, manau, kalbate ir jūs, nesutampa su tuo, ko siekia multikultūralizmas, kur kreipia turto kaupimas ir kas užtikrina asmens laisvę. Profesinis utilitarizmas irgi kertasi su dvasinėmis dorybėmis. Kad universitetai susigrąžintų klasikines arba dvasines dorybes, reikia bent vieno iš dviejų dalykų: arba kultūra, kurią reprezentuoja universitetai, turėtų dvasiškai atsinaujinti, arba reikėtų siekti, kad platesnė visuomenė labiau gerbtų religines mokyklas, tada jos taps patrauklesnės studentams.

Kas tyrinėja universiteto idėjos istoriją, pripažįsta: šiuolaikinis universitetas kaip institucija neturi beveik jokio ryšio su savuoju viduramžių pirmtaku, kuriam rūpėjo ugdyti charakterį, skiepyti dorybes… Iš esmės tęsiama tyrimų kryptis, kurią nustatė Humboldtų reformos XIX a. Taigi šiuolaikiniai universitetai įsipareigoję moksliniams tyrimams. Kita vertus, mokslas nėra pajėgus pats apmąstyti savęs – tai humanitarinių mokslų, siauriau žvelgiant, mokslo filosofijos funkcija. Jeigu ji nevykdoma, mokslas veikia ne visuomenės labui, bet dažnai netgi jos nenaudai. Kaip manote, ar universitetai permąstys savo vaidmenį, pareigas, funkcijas? Ar jie apskritai pajėgūs imtis tokios savistabos, juk, įsigalėjus intelektualiniam reliatyvizmui, reikalaujama tik naujų technologijų ir mokslinės žinijos, kuri laikoma savaimine vertybe.

Pastaruoju metu daug kas pabrėžia: didysis konsumerizmo paradoksas yra tai, kad technologinė pažanga, o kartu ir su ja susijusios profesijos darosi vis mažiau reikšmingos. Tad kyla klausimas, kas ištiks konsumeristinę ekonomiką, kai neliks tų, kurie apsėsti vartojimo manijos? Atlantic žurnale panašų klausimą neseniai iškėlė Derekas Thompsonas. Straipsnyje „Pasaulis be darbo“ jis rašo: jei darbas bent iš dalies nunyks, kolegijoms vėl teks imtis misijos ugdyti žmones, kad jie būtų geri piliečiai ir sugyvenami kaimynai. Ajovos universiteto istorikas ir postdarbo tyrinėtojas Benjaminas Hunnicuttas tame pačiame žurnale svarsto, kad kolegijos iš profesinio rengimo mokyklų galiausiai virs kultūros centrais. Kas žino, gal privačios religinės institucijos, kurios dabar varžosi dėl lavinimui skiriamų lėšų ir paramos, bent čia, Amerikoje, taps kultūros švyturiais, nes puoselėja vertybes, kurių visuomenei reikia, kad išsaugotų tiek ekonominę, tiek dvasinę sveikatą.

Gyvename, klestint technologinei kultūrai. Viskas, kas „nauja“, „šiuolaikiška“, „modernu“, yra vertinama labiau negu tai, kas neva „nemodernu“, „atgyvenę“. Tačiau progreso svarstyklėmis pasverti, pavyzdžiui, išmintį būtų sunkoka. Kokiu atžvilgiu universitetas yra „modernus“? Ar savo vertę jis išlaiko universiteto tradicija?

Pokytis nėra dorybė. Galima sakyti, tai antidorybė. Dabarties kultūra pokytį laiko dorybe tik todėl, kad ji aukština pažangos sąvoką. Knygoje „Išgyventi technopolį“ rašiau: mintis, esą žmonės progresuoja nustatyta ir geidžiama kryptimi, apskritai buvo neįsivaizduojama iki pat Apšvietos laikų. Johnas Bagnellis Bury’s knygoje „Pažangos idėja“ teigia: prieš penkis šimtus metų kažodėl imta manyti, kad svarbiausias Žemės tikslas yra galiausiai pasiekti bendrą laimės lygmenį, esą tai pateisins visą civilizacijos procesą. Jacques’as Ellulis prieš pusšimtį metų tiksliai įvardijo, kad modernus pažangos supratimas moralinį diskursą atmeta technologinės žinijos dėlei. Tad pastaruoju metu tampa kone beprasmiška bet kokias technologines naujoves vertinti moraliniu ar etiniu požiūriu – juk esame apimti nuolatinio tobulėjimo manijos. Tokį mąstymo būdą Ellulis pavadino technologiniu blefu, nes tai labai pavojingas požiūris į daiktus ir jų esmę. Vien todėl, kad galime ką nors padaryti, pavyzdžiui, sukurti technologiją, kuri pajėgtų septyniskart susprogdinti mūsų planetą, nereiškia, kad turėtume tai daryti. Jei technologijų istorija gali ko nors išmokyti, tai pirmiausia supratimo, kad visos naujos technologijos turi nenumatytų pasekmių. Tokios kompanijos kaip Apple ar Google negali nieko pasakyti apie tradicinę išmintį. Jei Amazon nori užtvindyti dangų skraidančiais robotais, kurie atgabens prekes iki pat mūsų namų slenksčio, vienintelis būdas, kaip galėtume tai sustabdyti, yra tokios paslaugos atsisakymas, pasitelkiant tradicinę išmintį: „Brangioji Amazon, jei dangų užkimšite dronais, mes negalėsime gėrėtis skraidančiais paukščiais.“

Technologinė išmintis yra vienintelis vaistas nuo technologinės kvailybės. Tradicinė išmintis, arba tai, ką Clive’as Staplesas Lewisas vadino tao, remiasi paprastomis tiesomis: „Kitiems daryk gera, o ne bloga“, „Gerbk savo tėvą ir motiną“, „Gink tuos, kurie negali apsiginti patys“. Tao galima aptikti per visą istoriją ir visose kultūrose. Tik visai neseniai imta šią išmintį niekinti tokiu plačiu mastu. Dažniausiai tai daroma iš savanaudiškų paskatų ar godulio. Tad universitetai turėtų be baimės atsigręžti atgalios, kad nustatytų tao tapatybę ir atgaivintų jį studentų labui.

Istoriškai susiklostė, kad Amerikos universitetai gerokai glaudžiau nei analogiškos europinės institucijos susiję su privačiais finansavimo šaltiniais. Vis dėlto amerikietiškas aukštojo lavinimo modelis užvaldė akademinę vaizduotę kone visame pasaulyje. Tai sukėlė nemenką pasipriešinimą. Daugelyje Europos šalių jis pasireiškė studentų streikais, demonstracijomis prieš aukštojo mokslo privatizavimą. Derekas Bokas, buvęs Harvardo prezidentas (beje, vienintelis asmuo, per visą šio universiteto istoriją tas pareigas ėjęs dusyk), vienoje iš naujausių savo knygų aptarė pavojus, kuriuos kelia universitetinių tyrimų pavertimas preke ir aukštojo mokslo komercializacija. Ar pritariate tokiam susirūpinimui?

Viešieji universitetai vis dažniau kliaujasi privačiomis lėšomis už mokslą, nes valstybės biudžeto parama apkarpoma taupymo sumetimais. Tai privertė administratorius remtis verslo modeliu – universitetai plėtoja nuotolines programas, vietoj profesūros, parenkamos nuolatiniam darbui, kviečia adjunktus (valandininkus), didina verslui teikiamų paslaugų spektrą. Bokas visiškai teisus, perspėdamas dėl pavojų, kokius aukštajam mokslui kelia komercializacija. Jis teisingai pabrėžia, kad pagrindinis plečiamų tiek sporto, tiek tyrimų programų motyvas yra finansinė nauda, nustelbianti edukacines institucijos vertybes. Tačiau už viso to slypi ir platesnis kultūrinis kontekstas, susijęs su moderniojo kapitalizmo užmoju visas institucijas formuoti pagal savo atvaizdą. Greta akademijos, esama ir daugiau kultūros komercialėjimo, virtimo preke pavyzdžių. Labai iškalbingas mūsų laikų ženklas yra ir tai, kad kompanijų vadovai gauna 500 (!) kartų didesnį atlygį, negu uždirba jų darbuotojai. Arba štai: iš bažnyčios sakyklų mokoma praktinio gyvenimo vadybos įgūdžių, netgi dar blogiau – pamokslaujama, kaip svarbu būti turtingam.

Rinka neturėtų būti laikoma universaliu modeliu, nes žmonės nėra vien vartotojai. Dar vienas konsumerizmo epochos bruožas tas, kad vis labiau įsigali vizualumo kultūra, vaizdiniai išstumia tekstą. Kaip manote, ar turėtume paprasčiausiai plaukti kartu su šia „civilizacijos banga“, ar vis dėlto reikėtų priešintis vizualumo pertekliui?

Vaizdiniais persmelkta kultūra praranda lavinimo būdus, grindžiamus žodžiais. Dar visai neseniai išsilavinusiu žmogumi laikėme tą, kuris plačiai apsiskaitęs, gerai dėsto savo mintis raštu. Kadangi visuotinis raštingumas ir modernusis universitetas yra tiesioginiai spausdinimo mašinos tobulėjimo vaisiai, elektroninių ir vizualinių medijų įsigalėjimas kelia pavojų tradiciniam lavinimui. Neseniai rašiau apie tai, kaip Jeano-Honoré Fragonard’o vaizdinį „Skaitanti mergina“ (1776) pakeitė merginų, alpstančių nuo muzikos, vaizdinys, kurį išplatino garsioji iPod’o reklama. Mergina su muzikos įtaisu pakeitė merginą su knyga.

Studijoje „JAV kolegijos studentų skaitymo įgūdžiai“ SuHua Huang ir jos kolegės 2013 m. atskleidė, kad studentai vadovėlių skaitymą laiko „nuobodybe“, studijų programoje nurodytus literatūros šaltinius perskaito tik tada, jei pagal juos privalo atsiskaityti pažymiui. Per paskaitas nenori išjungti mobiliųjų telefonų, dažnai laiko juos ant kelių arba rankose. Studijos autorių teigimu, šie įtaisai veikia tarsi koks apsėdimas, tad studentai yra išsiblaškę, mažai ką išgirsta, dar mažiau užsirašo, nekreipia dėmesio į dėstytojų nurodymus, neatsineša vadovėlių. Tai varo į neviltį jų mokytojus. Jei niekas radikaliai nesikeis, skaitmeninės medijos padės tašką įprastiniam lavinimui. Nors kai kam atrodo, kad tai geras dalykas, manau, kyla didelis pavojus tam akiračiui, kurį mums suteikė raštingumas. Pasak iškalbingų Neilo Postmano žodžių, tai „išlavintas gebėjimas mąstyti konceptualiai, logiškai ir nuosekliai; didžiulė pagarba protui ir tvarkai; nepakantumas kontradikcijoms; žvilgsnis į reiškinius iš tam tikro atstumo ir objektyvus jų vertinimas, tolerancija uždelstam atsakymui“.

Vienas Jūsų knygos skyrius pavadintas „Kodėl atsisakau mokyti viešo kalbėjimo nuotoliniu būdu“. Universitetų administratoriai nuotolinį mokymą laiko labai perspektyviu, esą jis leidžia perduoti žinias efektyviau negu „tradiciniai“ dėstymo būdai, grindžiami dialoginiu bendravimu auditorijoje. Kadangi nepriklausote šiam progresyvių „pedokratų“ (sąvoką skolinuosi iš filosofo ir istoriko Ivano Illicho žodyno) chorui, kokiomis filosofinėmis ar etinėmis prielaidomis grindžiate atsisakymą skleisti žinias kompiuterio ekrane? Ką nuotolinės studijos duoda ir ką atima?

Nemanau, kad nuotolinio lavinimo bus greitai atsisakyta, tačiau būtų išmintinga pripažinti jo ribotumą. Ne visus universitetų kursus įmanoma perteikti, pasitelkiant nuotolinę sistemą. Viešojo kalbėjimo galima mokyti ir nuotoliniu būdu, tačiau tai labai jau dirbtina. Be to, studentas kur kas lengviau įgaus įgūdžių kalbėti viešai, būdamas auditorijoje tarp kitų studentų ir akis į akį su dėstytoju. Tą patį galima pasakyti ir apie teniso, vaidybos ar pirmosios pagalbos teikimo kursus. Ar kreiptumėtės į chirurgą, kuris įgijo diplomą, studijuodamas nuotoliniu būdu? Įtaigaus dėstytojo paskaita fizinėje aplinkoje, kai jis kreipiasi tiesiai į auditoriją, jau savaime įgauna tam tikrų ypatumų, kurie yra ir tiesioginiai, ir asmeniški, ir efektyvūs.

Kai administratoriai vartoja žodį „efektyvus“, kalbėdami apie nuotolinį dėstymo būdą, jie paprastai turi galvoje, kad jis tiesiog pigesnis, ir čia vėl susiduriame su verslo modeliu. Nesakau, kad lavinti nuotoliniu būdu nėra įmanoma, tačiau tvirtinu, kad tokio lavinimo kokybė dažnai būna prastoka. Nuotolinio dėstymo šalininkai turėtų pripažinti, kad lavinimo turinys iš esmės keičiasi, jei studentas ir dėstytojas nėra toje pačioje fizinėje erdvėje. Mokytojas dažnai laikomas vadovu, patarėju, atlieka panašų vaidmenį kaip ir tėvai. Koks tėvas ar motina užrakintų savo vaiką atokiame kambaryje ir su juo bendrautų tik ekrane? Ar tai nebūtų panašu į smurtavimą vaiko atžvilgiu?

Realus fizinis dalyvavimas yra išskirtinai svarbus, kalbant tiek apie tėvystę, tiek apie lavinimą. Hubertas L. Dreyfusas knygoje „Apie internetą“ rašo, kad tik jautrūs, imlūs, kūrybiškai idėjas įkūnijantys žmonės gali tapti įgudusiais dalykų žinovais. Jo manymu, tik tiesioginis mokymas leidžia pasitelkti turtingą bendravimo skalę, čia svarbus ir akių kontaktas, ir šalutinės įžvalgos, ir kontekstas, ir nuotaikų kaita. Manau, tą pripažins dauguma akademikų. Nelaimei, kai pagaliau suvoksime tiesioginio lavinimo pranašumus, gali būti pernelyg vėlu prie jo grįžti, nes jau bus sukurta dviejų lygių sistema, – tiems, kurie gali lavintis tradicinio tiesioginio bendravimo būdu, ir tiems, kurie to daryti, deja, neišgali.

Dėkoju už pokalbį.

kulturosbarai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top