1942 m. Antrojo pasaulinio karo metu specialiu reisu (gyvuliniuose vagonuose) 101 uzbekų tautybės karo belaisvis buvo atvežtas į „Amersfoort“ mirties stovyklą, esančią nacių okupuotoje Olandijoje. Jie buvo dalis iš tūkstančio „Samarkando ešalono“ karių, kurie iki paskutiniųjų kovojo Smolenske, ir tik jie išliko gyvi. Kai buvo nuspręsta trauktis, išsekinti šalčių ir alkio, jie buvo apsupti.
Vienas iš olandų kalinių savo dienoraštyje parašė, kad šie kariai nebuvo panašūs į rusus: neaukšto ūgio, tamsaus gymio ir migdolo formos akimis, jie visi buvo kilę iš Vidurinės Azijos.
Juos patalpino ne į baraką kaip kitus, bet į atskirą aptvarą po atviru dangumi, apjuostą spygliuota viela. Požiūris į šiuos kalinius buvo ypač žiaurus: jų beveik nemaitino, jie buvo siunčiami į patį sunkiausią darbą, juos mušdavo lazdomis ir automatų buožėmis. Vokiečių kariai tarpusavyje juos vadino „untermenschen“ – pusiaužmogiais. Kiti kaliniai buvo suglumę, kodėl su šiais žmonėmis elgiamasi kaip su gyvuliais.
Po kurio laiko į „Amersfoort“ (Olandija) koncentracijos stovyklą atvažiavo vokiečių vadovybė ir geriausių Vokietijos operatorių bei režisierių komanda. Per visą aptvaro su uzbekais perimetrą išsirikiavo vadinamieji arijai – aukšti, didingi, šviesiaplaukiai ir mėlynakiai, tarsi iš žurnalo viršelio.
Jie puikiai kontrastavo su iškankintais tamsaus gymio kaliniais. O tada prie aptvaro privažiavo automobilis, vokietis atidarė bagažo skyrių, iš kurio pasklido neįsivaizduojamai skanus ką tik iškeptos duonos kvapas.
Viso reginio kulminacija turėjo būti duonos kepalas, įmestas į aptvarą filmuojant vaizdo kameroms. Pagal „didžiojo Reicho filmo“ scenarijų pusiau gyvuliai turėjo mestis prie duonos vieni kitiems perkąsdami gerkles. Kareiviams tai būtų buvusi pamokanti medžiaga: „Neturėtų likti gailesčio šiems maurams. Jie nėra žmonės“.
Bet viskas pasisuko kiek kitaip. Duonos kepalas nukrito į aptvaro vidurį, prie jo priėjo pats jauniausias kareivis. Jis atsargiai pakėlė duoną ir tris kartus pabučiavęs priglaudė ją prie kaktos kaip kažką švento. Mirtinoje tyloje jis perdavė duoną grupės vyriausiam.
Tada belaisviai susėdo ratu, rytietiškai sulenkdami kojas, ir vieni kitiems perdavinėjo mažus duonos gabalėlius. Kiekvienas gavo savo gabalėlį, šildė juo rankas, o po to lėtai, užmerktomis akimis valgė. Šio valgio pabaigoje nuskambėjo: „Khudoga shukur“ („Šlovė Visagaliui“).
Matydami tai vokiečiai labai įtūžo. Remiantis kai kuriais pranešimais, į filmavimą buvo atvykęs pats Vokietijos propagandos ministras Jozefas Gebelsas, kurio užduotis buvo pakelti kritusią vokiečių kareivių dvasią. Pagal jo idėją belaisviai turėjo draskyti vienas kitą dėl duonos gabalėlio.
Tačiau Gebelsas neįsivaizdavo, kokie didingi gali būti kitos rasės žmonės, kokie pagarbūs jų tarpusavio santykiai ir kaip stipriai jie gerbia duoną ir myli savo tėvynę.
Po nesėkmingo eksperimento visi uzbekai belaisviai buvo stipriai sumušti. Iš jų iki 1942 m. balandžio išgyveno 77 žmonės, kurie, prisidengus pretekstu, kad bus perkelti į kitą lagerį, buvo sušaudyti miške.
Vokiečių nesėkmė buvo tokia gėdinga, kad dokumentuose neliko jokių įrodymų. Nors naciai užfiksuodavo kiekvienas žydų kankynes ar žudynes. Apie 101 uzbekų belaisvį yra išlikę tik menki duomenys, kuriuos atkūrė olandų žurnalistas Remco Reidingas.
Iš tinklo
P.S. Daugiau pasiskaityti galima ČIA.