Mes visi žinome, kad 1939 m. rugsėjo 1 diena oficialiai laikoma Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tačiau nedaugelis žino, kad būtent šią dieną Adolfas Hitleris pasirašė dokumentus dėl operacijos „T-4“ pradžios: joje buvo numatyta atsikratyti „nereikalingais“ piliečiais. Taigi prieš 82 metus Trečiajame reiche pradėjo žudyti … sergančius vaikus.
Turėjo būti fiziškai sunaikinti psichikos ligoniai, protiškai atsilikę ir tie, kurie sirgo nepagydomomis lėtinėmis ligomis. Vėliau (nuo 1942 m.) Vokietijos klinikose pradėjo naikinti neįgaliuosius, taip pat vaikus iki trejų metų, ypač tuos, kurie sirgo Dauno sindromu ir neturėjo vilties pasveikti.
Ši siaubingai žiauri operacija (jos visas pavadinimas „Tiergartenstrasse-4“) buvo skirta „išvalyti arijų rasę nuo nevisaverčių žmonių ir taupyti karui reikalingas biudžeto lėšas“.
Pirmasis vaikas buvo nužudytas 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai sutuoktiniai Knaueriai kreipėsi į Hitlerį su prašymu „užmigdyti“ jų sūnų, kuris nuo pat gimimo buvo neįgalus. Berniukui Leipcigo klinikoje buvo suleista mirtina migdomųjų vaistų dozė, o po to tokie dalykai buvo paleisti „konvejeriu“.
Per 2 metus, iki 1941 m. rugsėjo 1 dienos, Vokietijos ligoninėse buvo nužudyta 70 273 žmonės. „T-4“ operacijos vadovai (gydytojai ir psichiatrai, turintys SS laipsnius) su vokišku tikslumu apskaičiavo: atsižvelgiant į tai, kad „nevisaverčiai asmenys būtų gyvenę dar mažiausiai 10 metų, Reichas sutaupė 885 milijonus reichmarkių“. Vėliau pradėjo žudyti dar daugiau – visus iš eilės.
Mirtinos injekcijos buvo pradėtos leisti paaugliams iki 17 metų: turintiems fizinių apsigimimų, smegenų hidrocefaliją ir psichikos sutrikimų. Panašiai žudė ir tuberkulioze sergančius pacientus. „T-4“ operacijos vadovai teigė: neverta švaistyti pinigus ir laiką gydant tokius vaikus. Per trejus metus trisdešimtyje Trečiojo reicho gydymo įstaigų buvo nužudyta 5000 paauglių, nors kai kurie tyrinėtojai mano, kad žuvusiųjų skaičius yra penkis kartus didesnis.
Sprendimas nužudyti neįgalų vaiką (pavyzdžiui, sergantį cerebriniu paralyžiumi) būdavo priimamas be tėvų sutikimo: pakakdavo trijų medicinos ekspertų iš SS išvadų. Vaikai būdavo pervežami į specialias klinikas ir tada nužudomi.
Tėvus informuodavo laišku, atspausdintu ant vyriausybės blankų: laiške rašoma, kad jų sūnus ar dukra buvo „perkelti į geresnę ligoninę efektyvesniam gydymui“. Po trijų ar keturių mėnesių visada būdavo atsiunčiamas dar vienas laiškas su pranešimu apie vaiko mirtį nuo širdies smūgio ar plaučių uždegimo.
Oficialiai programa „T-4” buvo sustabdyta dar 1941 m. rugpjūčio mėn., „įvykdžius planą“ (pasiekus reikiamą nužudytųjų skaičių), tačiau operacija sustabdyta tik popieriuje: žudynės tęsėsi dar didesniu mastu. Visa tai buvo slepiama nuo Trečiojo reicho gyventojų.
Nuo 1942 m. SS gydytojai, be kitų kategorijų, pradėjo naikinti visus pacientus, kurie daugiau nei 5 metus negalėjo atsigauti po sunkios ligos, kad nereikėtų mokėti neįgalumo išmokų. Nuo tada žudė ne tik psichinius ligonius ir paralyžiuotus žmones, bet net ir tuos, kurie sirgo senatvine silpnaprotyste arba dėl sveikatos sutrikimų negalėjo dirbti gamyklose.
Nuodų injekcijų ėmė trūkti ir netrukus sergančius žmones pradėjo naikinti automobiliuose su uždaru kėbulu, kur išmetimo vamzdis būdavo nukreiptas į vidų, bei dujų kamerose. Gydytojas esesininkas, prisidengdamas tuo, kad neįgalius žmones veda į dušą, nuvesdavo juos į kamerą, 15-kai minučių atsukdavo dujų balionus: po to lavonus išveždavo į krematoriumą.
Žmogaus pelenai urnose būdavo išsiunčiami giminėms, kartu pridedamas laiškas, kuriame paaiškinta, kad asmuo mirė dėl natūralių priežasčių (už urną, kaip ir už pristatymą, visada reikėjo susimokėti).
Nuo 1943 m. dėl didelės dujų kainos keliose Vokietijos klinikose vaikai buvo tiesiog numarinti badu. Remiantis vokiečių istorikų prielaida, per trejus metus Trečiojo reicho ligoninėse dėl išsekimo ir į maistą įdėtų nuodingų medžiagų mirė apie milijonas (!) pacientų.
Net Vermachto ir SS kariai, kurie pakliūdavo į ligonines dėl sunkių sužalojimų ar nervų ligų, taip pat būdavo naikinami. „Turime atlaisvinti lovas kitiems kariams, kad jie greičiau pasveiktų ir grįžtų į frontą, – sakydavo atsakingas už „T-4″ programą SS obergruppenführeris Philipas Bowleris. – Kam veltui švaistyti maistą likusiems?”
1945 m. gegužės 19 d. SS Obergruppenfuehreris Philipas Bowleris, jau areštuotas, buvusioje Dachau koncentracijos stovykloje nusižudėpanaudodamas kalio cianidą. Trečiojo reicho sveikatos komisaras ir asmeninis Hitlerio gydytojas Karlas Brandtas, dirbęs prie „T-4” kartu su Bowleriu, 1948 m. birželio 2 d. buvo pakartas Landsbergo kalėjime.
1947 m. „T-4″ programos vykdytojas SS Hauptsturmführeris Werneris Heide’as pabėgo iš kalėjimo, 1959 m. pasidavė okietijos Federacinės Respublikos valdžiai ir 1964 m. pasikorė kameroje. Jo pavaduotoją dr. Paulą Nitsche’ą sulaikė sovietų kariai ir po teismo 1948 m. (Dresdene) jis buvo giljotinuotas. Prieš mirtį jis pasakė: „Kodėl mane žudo? Aš juk išlaisvinau ligonius nuo kančių!”
Iki XX amžiaus šeštojo dešimtmečio tiek pačioje Vokietijoje, tiek visame pasaulyje apie šiuos košmariškus nusikaltimus žinojo tik labai siauras specialistų ratas. 1960 m. psichoterapijos profesorius Aleksandr’as Mitscherlich’as išleido knygą „Medizin ohne Menschlichkeit”, kurioje yra skelbiami dokumentai iš Niurnberge vykusio SS gydytojų teismo.
Tik 2001 m. Vokietijos psichiatrų asociacija pripažino kaltę ir atsiprašė už savo darbuotojų žiaurumus, vykdytus 1939–1945 m. Nuo tada visoje Vokietijoje pradėti statyti paminklai nužudytiems pacientams.
Fotografijoje: Heilanstalt Schönbrunn sanatorijos netoli Dachau pacientai.
(Iš tinklo)