faktai.lt
„Valstybės socialinė politika turi keistis iš esmės, kad niekas nebūtų paliktas likimo valiai.“
Šie žodžiai buvo ištarti 2015 metų birželio 4 dieną, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime skaitė 2015-ųjų metinį pranešimą.
Tačiau iš esmės niekas nepasikeitė, todėl 2015 metų pabaigoje išgyvenome Kražius, o 2016 metų pradžioje – Saviečius.
Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau beveik neabejoju, jog per 2016 metus išgyvensime dar ką nors panašaus. Nes ką nors pradėti daryti reikėjo bent jau 2007 metais, kai išgyvenome A.Bružaitę.
Jei būtume pradėję, per tuos 8 metus galbūt ką nors būtų pavykę pakeisti ir galbūt mirčių sąrašas šiandien būtų trumpesnis. Tačiau nepradėjome, nes buvo svarbesnių reikalų – reikėjo užtikrinti energetinę nepriklausomybę, reikėjo stiprinti gynybą, reikėjo kovoti su priešiška propaganda ir dezinformacija.
Visi šie poreikiai buvo patenkinti: veikia SDG terminalas, turime šauktinių kariuomenę, greitai turėsime naujų pėstininkų kovos mašinų, dalis Rusijos televizijos kanalų Lietuvoje jau neberodomi, o nepriklausomos žiniasklaidos darbuotojai pasiraitoję rankas be gailesčio triuškina bet kokias neteisingas nuomones, vos suspėdami pirkti USB jungtis, į kurias neįvardytose valstybės institucijose įrašomos teisingos.
Bet juk žinome, kad nemokamo sūrio nebūna. Pagrindiniai Lietuvos poreikiai kainavo brangiai – vien krašto apsaugos finansavimas per pastaruosius porą metų išaugo beveik dvigubai, už lizingu įsigytą terminalą mokėsime dar 10 ateinančių metų, nepriklausoma žiniasklaida taip pat kainuoja – lėšų jai išlaikyti tenka skolintis net iš Lietuvos Mokslo Tarybos.
Viskas kaip toje pasakoje: tam davė, tam davė, o tiems, kurie buvo palikti likimo valiai, ir nebeliko. Todėl jie ir toliau liko likimo valioje.
Prezidentė šiandien spaudos konferencijoje sakė, kad toliau taip tęsti nebegali ir pažadėjo „plataus masto kampaniją“. Tiesa, nepasakė, kokia tai bus kampanija, kokios lėšos tai kampanijai bus naudojamos ir nepasakė, ar ketina teikti Seimui siūlymą perskirstyti jos pačios patvirtintą 2016 metų biudžetą.
Jei teiks, būtų įdomu žinoti, ar siūlys nurėžti finansavimą krašto apsaugai ir „Boxer“ kovos mašinoms skirtas lėšas panaudoti psichologinei pagalbai ir vaikų teisių apsaugos stiprinimui, ar atidėti pensijų kompensavimą (nes išlaidos socialinei apsaugai labiausiai didėjo būtent dėl to).
Nors šiaip jau aišku, kad neteiks, nes socialinė apsauga tiek D.Grybauskaitei, tiek didžiajai daliai Lietuvos politikų visada buvo našlaitės vietoje (pakanka prisiminti A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės tandemą 2009–2011, kai vardan politinės potencijos, kaip sakė pati prezidentė, dauguma socialinės politikos užuomazgų buvo sunaikinta be gailesčio ir negalvojant apie tuos, kurie liko „likimo valioje“.
Jei klaustumėte manęs, manau. kad „plataus masto kampanija“ apsiribos dar keliais prezidentės vizitais į regionus ir pozavimais nuotraukoms su vaikais. Nes tai viskas, ką D.Grybauskaitė iš tiesų sugeba.
Ji tą, beje, labai puikiai demonstravo ir 2015-aisiais, kai vyko „plataus masto kampanija“ prieš vaikų namus, kurią labai simboliškai vainikavo Putino vaikų namų Marijampolėje uždarymas. Suprask – nei Putino, nei vaikų namų.
Paradoksas, bet galbūt būtent šioje parodomojoje D.Grybauskaitės kampanijoje galima ieškoti Saviečių tragedijos ištakų. Nes iš esmės ši kampanija visoms socialinėms tarnyboms siuntė žinią, kad vaikų namai yra blogis ir kad kuo mažiau vaikų bus vaikų namuose, tuo visiems bus geriau. Juk prezidentė iškėlė užduotį, kad vaikų globos namų (o jų Lietuvoje yra beveik 100) neliktų. Tiesa, nepasakė, kuo tuos globos namus reikėtų pakeisti.
Sunku ginčytis su prezidente, kad vaikų globos namai nėra pati geriausia vieta ugdyti ir šviesti. Tačiau, priešingai nei šulinyje, vaikų namuose vis dėlto galima išgyventi, todėl, bet kuriuo atveju, tai geresnė alternatyva.
Galima grįžti dar toliau atgal ir prisiminti mergaitę iš Garliavos. Prisiminti, kaip ja rūpinosi prezidentė ir kokią žinią apie vaikų teises tas jos rūpestis siuntė visuomenei. Gerai, kad šulinio tada arti nebuvo.
Bet pamirškime praeitį ir pakalbėkime apie ateitį. Tų, kurie šiandien „palikti likimo valiai“.
Žinote, kodėl niekas nesikeis? Todėl, kad pokyčius žadantis žmogus neturi aiškios vizijos, neturi gebėjimo pripažinti savo klaidų ir, užuot jas taisęs, renkasi melą.
Taip, kalbu apie D.Grybauskaitę, Lietuvos prezidentę, kuri šiandien, žiūrėdama į akis visai Lietuvai, melavo, užuot paprasčiausiai pripažinusi, kad suklydo. Juk visiems pasitaiko.
„Aš kalbu apie inspekcinę funkciją. […] Niekada nesu pasakiusi institucijos papildomos kaip tokios“, – sakė D.Grybauskaitė, šiandien paklausta apie jos pačios išsakytą idėją dėl naujos vaikų teisių priežiūros institucijos (16:00).
„Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai, ir teikti metodologinę pagalbą, bet tuo pačiu ir kontroliuoti“, – teigė šalies vadovė prieš tris dienas (5:50)
Ir todėl aš ja netikiu.
Šaltinis: lrytas.lt