Dalijamės Arūno Gumuliausko – istoriko ir Seimo nario, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko – kalba Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos šimtmečio minėjime 2020 gegužės 14 dieną.
Jūsų Ekscelencija Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke.
Moderniųjų laikų pradžia Lietuvos istorijoje yra glaudžiai susijusi su valstybingumo atstatymo idėjos praktine realizacija. Tiesa, pradžioje kovota už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Tuo tarpu „Aušra“, o vėliau ir „Varpas“ jau ugdė supratimą, jog lietuviai ir Lietuva yra viena tauta, vienas kraštas. XIX amžiaus pabaigoje tautinio atgimimo idėjos pasiekė tautos didumą. Tautinis sąjūdis tapo masiniu.
XX amžiaus pradžioje, plintant išsivadavimo sąjūdžiui, reikėjo suderinti lietuvių tautos politinių srovių, partijų ir asmenų veiksmus. Tam buvo būtina bendra programa, veiksmų planas. 1905 metų gruodžio mėnesio lietuvių suvažiavimas Vilniuje, po metų pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus Seimu, suformulavo Lietuvos savivaldos kūrimo gaires, iškėlė reikalavimą dėl autonomijos lietuvių gyvenamoje teritorijoje su demokratiškai išrinktu Seimu Vilniuje. Beje, tarp šio suvažiavimo delegačių jau buvo būsimosios Steigiamojo Seimo narės Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurios 1926 metais nužengė dar toliau – kandidatavo į valstybės prezidentus. Taigi, parlamento idėja Vilniuje keliama jau 1905 metų gruodį. Didysis Vilniaus Seimas tapo svarbiu lietuvių tautos suvienijimo įvykiu, o Lietuvos autonomijos siekis išsilaikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Istorinė patirtis rodo, kad Lietuvos valstybingumo raida visais laikais bene labiausiai priklausė nuo Europos geopolitinių permainų. Mažai lietuvių tautai neužteko savo jėgų įgyvendinti gyvybiškai svarbiems uždaviniams. Tuokart galiausiai susiklostė Lietuvai palanki tarptautinė padėtis. Pirmasis pasaulinis karas pakeitė jėgų santykį Europoje. Karo eiga lėmė, kad Lietuvai atsirado galimybių tartis su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. Beje, šiame procese jau galima įžvelgti tvirtos pozicijos susiformavimą dėl Steigiamojo Seimo sušaukimo Vilniuje.
Taip 1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencija priėmė nutarimą, kuriame deklaruojama, kad: „Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Steigiamojo Seimo idėja nuosekliai tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi ir kituose Lietuvos Tarybos priimtuose teisės aktuose. Antai 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškime „Dėl tvirtų ryšių nustatymo su Vokietija“ teigiama, kad: „Lietuvos krašto Taryba, vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis Vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Na, o 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte jau aiškiai tvirtinama, kad kiek galima greičiau turi būti sušauktas Steigiamasis Seimas demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
1918 m. spalio 28 d. Lietuvos Valstybės Taryba, kaip vienintelė ligtolinė valstybės kūrimo institucija, susirinko paskutinį kartą ir ėmė rengti laikinąją konstituciją. Šis dokumentas buvo priimtas lapkričio 2 d. Jis turėjo galioti iki Steigiamojo Seimo sušaukimo. Nuo tada visi valstybės piliečiai, nepaisant lyties, tautybės, tikėjimo ar luomo, tapo lygūs prieš įstatymus. Dokumente garantuojama asmens, buto, nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvė, jeigu jos neprieštarauja valstybės įstatymams. Konstitucijoje numatyta, kad laikinoji valdžia turi nustatyti ir skelbti įstatymą Steigiamajam Seimui rinkti. Ši institucija turėjo būti išrinkta visuotiniu, lygiu, slaptu balsavimu. Analogiška pozicija išdėstyta ir antrojoje laikinojoje konstitucijoje, priimtoje 1919 m. balandžio 4 d.. Tuo tarpu 1920 m. birželio 10 d. trečioji laikinoji konstitucija jau aiškiai nubrėžė Steigiamojo Seimo kompetencijų ribas. Taigi, Steigiamojo Seimo sušaukimas prieš 100 metų nebuvo atsitiktinis istorinis įvykis, o nuoseklaus ir kryptingo darbo rezultatas. Beje, analogiški procesai beveik tuo metu vyko ir pas mūsų kaimynes Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Baigiantis Nepriklausomybės kovoms 1919 m. spalio 30 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas. Pagal jį pirmą kartą Lietuvoje rengiamuose demokratiškuose, visuotiniuose, lygiuose, slaptuose, tiesioginiuose rinkimuose balsuoti galėjo visi šalies piliečiai, sulaukę 21 metų. Tiesa, 1920 m. kovo 25 d. priimtame įstatymo papildyme suteiktos rinkimų teisės kariams bei sumažintas jų amžiaus cenzas iki 17 metų. Steigiamojo Seimo atstovais galėjo tapti tik piliečiai, sulaukę 24 metų. Lietuva rinkimų metu buvo suskirstyta į 6 rinkimų apygardas, o šios – į apylinkes. 15 tūkst. krašto gyventojų galėjo turėti vieną savo atstovą. Kandidatų sąrašus apygardų komisijoms galėjo įteikti politinės partijos, atskiri asmenys, už kuriuos pasirašė ne mažiau kaip 50 rinkėjų. Prezidentas Antanas Smetona rinkimus į Steigiamąjį seimą paskyrė 1920 m. balandžio 14–15 d., tačiau vėliau pratęsė iki 16 d.
Tad prieš 100 metų Lietuvoje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Savo kandidatus čia atskirais sąrašais iškėlė net 31 partija ar kuopa. Siekdamos laimėti daugiau vietų Steigiamajame Seime, politinės partijos ėmė jungtis į sąjungas arba kitaip vadinamus blokus. Rinkimų kampanija vyko labai atkakliai. Kartais kandidatai nesilaikė net elementariausių etikos normų. Beje, rinkimų dienomis visoje Lietuvoje buvo uždrausta pardavinėti degtinę ar kitus svaigiuosius gėrimus.
Rinkimuose dalyvavo rekordinis – apie 90 % rinkėjų skaičius. Į Steigiamąjį Seimą išrinkta 112 atstovų, iš jų 91,9 proc. lietuviai. Parlamente vyravo krikščionių demokratų blokas, po to sekė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai. Išrinkti atstovai buvo šviesiausi krašto žmonės: 24,7 proc. jų turėjo aukštąjį, 14,6 proc. nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Vidutinis Steigiamojo Seimo atstovų amžius buvo apie 38 metus.
Dar 1917 metais į Lietuvos Tarybą dirbti valstybės atstatymo darbus buvo pakviesti ir kitų tautų atstovai, bet tuomet teigiamo atsakymo nesulaukta. Matyt, dar stokota tarpusavio pasitikėjimo. Tačiau Nepriklausomybės kovos kardinaliai pakeitė situaciją šioje srityje. Steigiamojo Seimo darbe jau dalyvavo tautinių mažumų atstovai – žydai, lenkai, vokiečiai, kurie ne tik išreiškė lojalumą besikuriančiai valstybei, bet ir aktyviai dalyvavo jos kūrime.
Steigiamojo Seimo sušaukimas sietinas ir su pirmaisiais demokratiniais rinkimais Lietuvoje, kuriuose lygiateisiais pagrindais dalyvavo moterys. Anksčiausiai tokia rinkimų teisė buvo suteikta Naujojoje Zelandijoje dar 1893 metais. Europoje tai Suomijoje 1906 metais, Norvegijoje 1913 metais. Tuo tarpu Prancūzijoje moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik 1945 metais, Šveicarijoje – 1971 metais, o Lichtenšteine – net 1984 metais. Beje, moterys Steigiamajame Seime tikrai buvo matomos. Antai 1920 m. gegužės 15 d. 18 val. 15 min. pirmąjį posėdį pradėjęs prezidentas Antanas Smetona po savo iškilmingos kalbos posėdžiui pakvietė pirmininkauti vyriausią Seimo narę 59 metų Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, o prezidiumo sekretore tapo jauniausia amžiumi Seimo narė 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Taip, anot Kazio Griniaus, žurnalistams buvo sukurta pasaulinė sensacija. Taigi, šiais metais pažymime dar vieną šimtmetį, kada Lietuvos moterys oficialiai įsijungė į valstybinės politikos formavimo procesą.
Per visą Steigiamojo Seimo veiklos laikotarpį vyko tam tikra jo asmeninės sudėties kaita. Kai kurie atstovai dėl įvairių priežasčių užleido vietas kitiems. Tad per visą Steigiamojo Seimo kadenciją posėdžiavo 150 asmenų. Steigiamojo Seimo laikotarpiu įvyko 257 posėdžiai. Pirmasis surengtas Miesto teatre Kaune, o kiti jau vyko Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos rūmuose netoli prezidentūros. Nors Steigiamasis Seimas dirbo tik 29 mėnesius, jis sugebėjo priimti per 300 įstatymų, reglamentuojančių beveik visas veiklos sritis. Seimas sugebėjo rasti sutarimą sunkiausiais klausimais ir priimti teisės dokumentus valstybės pamatus paklojusioms reformoms. Jo nuveikti darbai buvo labai svarbūs Lietuvai.
Tačiau taip ir nepavyko realizuoti vieno užsibrėžto tikslo – sušaukti Steigiamąjį Seimą Vilniuje. Dėl savo svarbios geopolitinės padėties Lietuva niekada nestokojo gretimų didžiųjų valstybių dėmesio. Dažnai jis buvo nedraugiškas, priešiškas, net agresyvus. Būtent dėl kaimynių agresijos teko dirbti Kaune. Tačiau ir čia nebuvo ramu. Kai lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, vėl užėmė Vilnių, valstybės nepriklausomybei iškilo pavojus. Steigiamasis Seimas turėjo skubiai spręsti įvairias problemas. 1920 m. spalio 22 d. buvo priimtas įstatymas, kuris įteisino Mažąjį Seimą, sudarytą iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir šešių atstovų. Steigiamojo Seimo nariai įvairiomis formomis stojo ginti valstybės. Na, o jauniausias Steigiamojo Seimo atstovas Antanas Matulaitis 1920 metų lapkričio mėnesį padėjo galvą už Tėvynę. Bet pirmą kartą Vilniuje Nepriklausomos valstybės parlamentas posėdžiavo tik 1990 metais.
1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio pabaigoje paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, kuri amžiams patvirtino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuriuo Lietuva pasirinko valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką. Tad rytoj Lietuvos Respublikai sukanka lygiai 100 metų.
Su Steigiamojo Seimo, o kartu ir modernios parlamentinės demokratijos Lietuvoje šimtmečiu. Didžiuokimės Lietuvos Respublika, puoselėkime ir saugokime ją ateities kartoms.
Su švente! Ačiū.