Veidaknygė
Ta diena iš legendų pagaliau išaušo. Kaip mūsų protėviai kadaise sakė „ir sužaliuos lazda“. Ir štai, tai nutiko. Berželiai prasimušė pro asfaltą. Jų nesustabdė net tai, kad siaurinama gatvė, į kurios remontą, mes, mokesčių mokėtojai, ką tik sukišome milijonus. Nestabdo tai, Kad Šnipiškės spėriai vystosi ir kamščiai čia tik didės.
Ne, žaliasis kursas valdo. Juk taip bus gražu žvelgti pro mero kabinetą į mišką „bergždžioje“ transporto juostoje. Žvelgi ir matai – va, vėl dešimt medelių nuvyto. Konkursiukas persodinimui?
Matai kamščius ir galvoji – o kaip šaunu bus vėl dieną be automobilio paskelbti, gal dar vieną juostą bus galima medeliais užsodinti?
O jei rimtai, už ką, mere, keršiji miestiečiams?
pakęsti negaliu šimašiaus (neprisiverčiu net pavardę rašyti iš didžiosios raidės). Bet tai emocijos, o iš jų maža naudos. Visai blaiviai žvelgiant, automobilių Vilniuje PER DAUG. IR JŲ ŠIURPIAI, NEVALDOMAI DAUGĖJA. Čia, beje, akmuo į tamstos daržą, Artūrai Milašiau. Juk garantuotai važinėjate savo auto, ir toliau važinėsite, o viešuoju transportu juk baisu, ten tik prastuomenė ir tamsuomenė; kitas reikalas, kad tas Vilniaus viešasis apleistas ir stekenamas – apie tai reiktų kalbėti, o ne verkti, kaip čia man (vienam savo prabangiame auto) vis nepatogiau ir nepatogiau po sostinę varinėti… Tai meskite po velnių tą savo auto! Nustebsite, bet ir atsisakius dalies asmeninio komforto įmanoma išlikti gyvam ir veiksniam! O atsisakyti kažko vis tiek teks. Pats gyvenimas privers. Nes antraip su tuo savo… Skaityti daugiau »
Lietuvos sostines Vilniaus meras-pasidydziavimas?Ziuriu ir galvoju,ar sitaip elgtus psichologiskai sveikas zmogus?O jis priedo vadovauja ir miestui?Kur mus tas kelelis nuves?
yra toks senas filmas su Tomu Henksu „Didelis”, kai 13-metis berniukas magijos pagalba persikelia į 35-mečio vyro kūną ir netgi padaro sėkmingą karjerą žaislų fabrike.
Jokeris…
Jis nekeršija. Tiesiog tokia prigimtis. Kitaip nemoka – tik taip supranta pasaulį, savo aplinką ir savo vaidmenį joje. Teko stebėti darželio vaikus, kai jie buvo palikti patys sau, auklėtoja jiems nevadovavo. Vieni grupelėmis ar dviese žaidė, kiti pavieniui žaislu žaidė, lipdė, piešė dainavo. O vienas, toks ramus, tylėdamas ir lyg ir susimąstęs naikino, daužė, laužė, spardė viską, kas jam po ranką ar pakeliui pasipainiodavo. Jis nei pyko, nei barėsi, tik ramiai ir dalykiškai paversdavo viską duženom ir lūženom. Auklėtoja mokė vaikus eismo taisyklių. Tuo tikslu iš smėlio supylė gatves, pastatė „šviesoforus”, įrengė sankryžas, perėjas, mašinėles pastatė. Tas vaikas galiausiai priėjo ir tas gatves. Žinoma, viską išspardė. Taip ir tas mūsų vyrutis – kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoja, tik griaudamas viską aplink… Skaityti daugiau »