Šiandien, rugsėjo 29-ąją, Tėvui Stanislovui būt buvę – 100.
Jėzus Kristus niekuomet nesišypsojo. Bent jau evangelistai šypsenos nepaliudijo. Kažin kodėl? Nematė Jo šypsantis, ar nenorėjo matyti? Ir Poncijus Pilotas, ir jo slaptosios policijos vadas Safranijus nematė, ir žydų teisėjas Kajafa nematė – niekas. Nei legionai sekiotojų, nei legionai klausančių jo pamokslų – negirdėjo juoko, nematė ant Jo veido šypsnio. Matyt todėl, kad vieniems buvo lemta alkti, o kitiems pasmerkti, nuteisti Jį ir nužudyti. O juk baimės sukaustyti paprasti žmonės, ir teisėjai nesišypso, visas pasaulis jiems nesišypso.
Tik kodėl moterys nematė bešypsančio Jėzaus? Juk moterims Jis buvo palankiausias. Ar todėl, kad moterims nesuteikiamas žodis? Sakoma, Marija Magdelena pastebėjo švelnų šypsnį, kai Jėzus braižė smėlyje piešinį – Jis bebraižydamas ištraukė ją iš mirties nagų. Juk jau buvo beužmušą akmenimis. Jis išgelbėjo nelaimėlę vienu vieninteliu pasakymu: „Tas, kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“.
Bet moterys yra moterys – kitame žmoguje jos dažniau nei vyrai pamato tai, ką įsivaizduoja.
Tėvas Stanislovas nuolatos šypsojosi. Ar juokėsi? Taip, ir juokėsi, ir tas juokas niekuomet nebuvo panašus į kikenimą, kas būdinga daugumai valdžios vyrų. Jis juokdavosi kiek užversdamas galvą, kad matytų dangų. Garsiai, skardžiai. O štai šypsojosi jis nuolatos, ir net tada, kai nesišypsodavo veidu – šypsojosi. Veidas rimtas, o akimis šypso. Šypsena buvo jo nuolatinė sielos būsena, jo šviesa.
Pažinau šią tėvo Stanislovo šypseną ne išsyk. Vis norėjau, troškau išgirsti iš jo kokius svarbius žodžius, kokį pasakojimą ar pamokymą. Išgirsdavau. Bet tylos valandėlių būdavo daugiau. Ir tada pamažu supratau, kad šypsena išstumia tuštumą ir liūdesį. Jis šypsojosi būdamas rimtas ir susimąstęs, eidamas aplik bažnyčią, ar kasdamas, kaldamas, meistruodamas. Man regis, net melsdamasis. Po gero dešimtmečio, bėgusio ir prabėgusio dar iki Sąjūdžio, mokiausi tos šypsenos. Gal ir pramokau.
O paskui atlėkė mums lemiama 1988-jų vasara.
Kas nutiko vėliau, laisvės metais? Vėl prasidėjo valdiškas tėvo Stanislovo neigimas. Jį gynė tik kardinolas Vincentas Sladkevčius. Bet jis ir vėl šypsojosi. Jo akys spinduliavo šviesą. Jis šypsojosi, o aplink jį giedojo pasaulis, jo „grytelninkai“, kone visi Lietuva. Giedojo daiktai. Giedojo knygos, altoriai, jo atstatytos bažnyčios, Dotnuvos vienuolynas. Giedojo ir darbų suriestos moterys, ir vargani jų vyrai, ir paliktieji, ir apleistieji – visi giedojo.
O jis palengva atgulė Paberžėje.
Tėvas Stanislovas ir dabar šypso mums degančios žvakės šviesa – gyvai, blaškomas vėjo.
Jūsų dėmesiui – A. Juozaičio ir A. Bugvilionienės filmas apie vienuolį kapuciną, kunigą Tėvą Stanislovą (Mykolą Dobrovolskį).