Neoliberalusis globalizmas – didžiausias pavojus Lietuvos ateičiai
Lietuvos politinis elitas per pastaruosius dešimtmečius nematė reikalo veiksmingai įtakoti neoliberalizmo praktikos, leido sukurti socialinę nelygybę, milžinišką atskirtį, sukelti šalyje nematytą socialinę įtampą.
Visa tai sąlygojo pragaištingo masto emigraciją ir nesiliaunantį net kelių visuomenės sluoksnių nuskurdinimą.
Susidarė uždaras politinis procesas, kuris iškreipia demokratiją, slopina piliečių ekonominį ir politinį aktyvumą, neleidžia kurtis alternatyviems politiniams judėjimams.
Eurofederalizmas dabar jau skatina mūsų skurdą
Skurdo rizikos grupių proporcija Lietuvoje nepaliaujamai auga: jaunimo grupėje skurdo rizikos lygis – per 25%, pensinio amžiaus grupėje – 33%.
Neoliberalaus turinio švietimas – dar viena Lietuvos atsilikimo priežastis. Švietimo sistema silpnina jaunosios kartos sąsajas su Tėvyne. Jaunuomenės tendencijos-ketinimai emigruoti vos baigus mokslus katastrofiškai aukštos – beveik 90%.
Visuomenės apklausos rodo, kad jauni lietuviai – labiausiai materialistinėmis „vertybėmis“ gyvenanti karta ES šalių tarpe.
Tačiau tuo pat metu jaunimo nedarbas Lietuvoje labai aukštas – 12%. Sveikatos ir gyvenimo trukmės rodikliais Lietuva yra viena paskutiniųjų šalių Europos Sąjungoje.
Lietuva pirmauja ir patyčių antikultūros baruose
Apleista ir gimstamumo skatinimo politika, mažėja vidutinis vaikų skaičius vienai moteriai (vos viršija 1,6 vaiko).
Neoliberalizmo ideologija, persimetusi į vyriausybių programas kaip vėžys ir mažina valstybės galias; neoliberalizmas silpnina viešosios politikos instrumentus.
Sukurtos palankiausios sąlygos monopolistams, oligopolijoms. Smulkus ir vidutinis verslas išgyvena maro laikus.
Kairysis neoliberalizmas kuria globalią „politinio korektiškumo“ sistemą, kuri Lietuvoje itin sparčiai naikina tikrą, atstovaujamąją demokratiją. Neoliberaliųjų vertybių nepripažįstantys piliečiai ir net vieši asmenys, politikai yra persekiojami už krikščioniškas pažiūras bei įsitikinimus.
Visa tai būtina ryžtingai keisti
Siekdami išvengti nacionalinės-socialinės katastrofos, turime kuo greičiau sudaryti palankiausias sąlygas linkusiems dirbti. Taip į ūkį grąžintume ekonomiškai apmirusius žmones.
Privalome imtis skubių valstybės masto veiksmų, kurie paskatintų socialines inovacijas.
Visa tai mes iš esmės keisime, gražindami ir gerindami savo Tėvynę. Privalome pripažinti, kad iki šiol vykdyta tik trumparegiška, fragmentiška ir inertiška valstybės politika, sukūrusią „dvi Lietuvas“. Lietuva turi ir privalo būti viena.
Valstybės ardymo iniciatyvų stabdymas. Piliečių, visuomeninių ir politinių organizacijų spaudimas, kompetetingų institucijų išvados privalo sustabdyti dabar veikiantį politinį kursą į Lietuvos išvalstybinimą, į nacionalinės valstybės galių silpninimą, į valstybinės savimonės ištrynimą, į jos funkcijų perdavimą „laisvajai rinkai“ bei privačioms iniciatyvoms.
Tautos suverenių galių atkūrimas. Konstitucinio teismo reforma. Dabartinė politinė sistema nutolo nuo Sąjūdžio idealų, konstitucinių atkurtos valstybės principų. LR Konstitucinis teismas pamynė ir uzurpavo suverenias Tautos galias, kurias gina Konstitucija, pakirto principą, kad valdžios galios kyla iš suverenios Tautos valios per visuotiniu referendumu priimtą Konstituciją.
Konstitucija riboja valdžios galias valstybės piliečių atžvilgiu, bet Konstitucinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. KT36-N10/2014 apribojo pačią Konstituciją, nužemindamas ją žemiau neaiškaus statuso „europinių įsipareigojimų“. Iki tol ES teisė, kaip ir ratifikuotos tarptautinės sutartys, niekada nebuvo aukštesni už pačią Konstituciją ir nėra nė vienos ES šalies, kuri taip traktuotų savo statusą.
Tautos palaikymą gavęs Prezidentas privalės sugrąžinti Konstitucijos viršenybės principą, o Konstitucinio teismo „konstitucinę doktriną“ nuleisti žemiau pačios Konstitucijos. Teismas turi aiškinti ar įstatymai ir kiti teisės aktai atitinka Konstituciją, o ne jo paties nuolat kintančią doktriną. Šį tikslą pavyks įgyvendinti tik drauge su Seimu įgyvendinant Konstitucinio teismo reformą, skatinant viešas ekspertų ir piliečių diskusijas.
1994 m. Konstitucinio Teismo doktrina neleido riboti tiesioginės piliečių įstatymų leidybos teisės. Piliečių siūlomo teisės akto priėmimo referendumu iniciatyvos neturėjo teisės riboti ne tik VRK, bet net ir Seimas, nes piliečiai taip tiesiogiai išreiškia suverenias tautos galias, kurios yra aukštesnės už Tautos atstovybės galias.
Tačiau po dvidešimt metų Konstitucinis Teismas nusprendė priešingai: kad VRK gali piliečių iniciatyvinės grupės nė neregistruoti, jei tik jai, pavyzdžiui, kiltų įtarimas, kad šitokios piliečių grupės siūlomi Konstitucijos pakeitimai esą prieštarauja Konstitucijai, jos vientisumui (t.y., „europiniams įsipareigojimams“, kurie staiga tapo svarbiausia Konstitucijos dalimi).
Šitaip VRK užkirto kelią piliečių teisei rinkti 300 000 piliečių parašų dėl lito išsaugojimo. Euras buvo įvestas, sąmoningai nepaisant Tautos valios ir Konstitucijos. Prezidentas imsis rimtų teisinių iniciatyvų, užkertant kelią tokiam Konstitucinio teismo piktnaudžiavimui savo galiomis, nes jis šitaip iš piliečių atima jų valstybę.
Lietuvių kalba – nacionalinės kultūros ir tautos gyvenimo dvasinis pamatas. Kartu tai pasaulinės reikšmės vertybė ir kūrybingo mąstymo šaltinis. Ugdant lietuvių kalbą būtina ugdyti ir kalbos jausmą, jos grožio suvokimą, ypatingą lietuvišką žodyną, prasminius žodžių santykius (lietuvių kalba ypatinga dar gyvais etimologiniais ryšiais tarp žodžių).
Valstybės finansuojamas ugdymas turi vykti pirmiausiai valstybine kalba, ginant lietuvių kalbos vartojimą taip pat ir studijų programose. Valstybinės lietuvių kalbos konstitucinis statusas turi būti stiprinamas, priimant konstitucinį valstybinės kalbos įstatymą.
Vietovardžiai ir asmenvardžiai viešuose lietuviškuose tekstuose (išskyrus mokslinius) turi būti rašomi lietuviška forma (esant reikalui, įrašant ir originalią svetimvardžio formą, kaip tą ir siūlė dar V. Kudirka).
Piliečių asmens dokumentuose jų vardai ir pavardės rašomi valstybine kalba. Latvijos pavyzdžiu, piliečiui pageidaujant kitame paso puslapyje gali būti užrašyta ir vardo bei pavardės forma kita kalba.
Nacionalinis švietimas, studijos ir mokslas. Tautos švietimas – tai jos ateitis, tapatybės puoselėjimas per kartas, kai švietimo turinys ugdo piliečius, savo valstybės patriotus. Ir drauge – reikalingiausių žinių perdavimas ir asmenybės gebėjimų ugdymas.
Dabartinės valdančios koalicijos pagrindinė politinė partija (LVŽS) dar prieš rinkimus deklaravo tokį siekį: „sukursime ir įveiklinsime vientisą mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemą“. Deja, koalicinės vyriausybės neoliberalizmas nulėmė, kad po rinkimų buvo pasielgta priešingai. Esama mokytojų rengimo sistema buvo sugriauta, o nieko nauja kol kas nesukurta.
Švietimo ir mokslo ministerija turi išskirtinę ilgalaikę reikšmę tautos ir valstybės raidai. Švietimo ir mokslo ministras turi būti skiriamas ne partinių derybų būdu, bet tik Prezidento iniciatyva, atsižvelgiant į šalia Prezidento institucijos įsteigtos, švietimo bendruomenes atstovaujančios Švietimo ir mokslo tarybos rekomendacijas.
Mokytojų profesija yra ypatinga, valstybei ji yra centrinė ir jų tinkamas parengimas yra sisteminis valstybės uždavinys. Mokytojui neužtenka vien jo disciplinos žinių. Ugdymas yra kūrybinis darbas, reikalaujantis specifinių įgūdžių ir išmanymo. Ugdyme neturėtų būti taikoma gamyklinio efektyvumo samprata, mechaniški, niveliuojantys standartai. Svarstytina galimybė priimti specialų įstatymą, kuris apibrėžtų išskirtinį mokytojo statusą.
Teisingumas ir viešasis saugumas. Nusikalstamumas, šešėlinė ekonomika, jų plitimas ir korupcinio valstybės užvaldymo požymiai neigiamai veikia šalies ekonominį ir politinį gyvenimą, kas paskatina ir emigracijai (todėl STT vaidmuo čia yra esminis).
Finansinių nusikaltimų tyrimas (neteisėtas praturtėjimas, PVM, akcizo, pelno ir kitų mokesčių grobstymas, mokesčių vengimas, gyvenimas ne pagal pajamas, ir kt.) – tai Prezidento strateginio dėmesio sritis.
Vidaus saugumo politikos įgyvendinimui svarbu suvokti kokie yra žvalgybos ir kontražvalgybos esami padalinių pajėgumai. Norisi tikėti, kad minėtos institucijos nėra tik informacijos ir pažymų rašymo institucijos ir gali neutralizuoti grėsmes. Šios institucijos turi būti kiek įmanoma savarankiškos, nepriklausomos nuo politikų ir atsparios politinėms manipuliacijoms. Žvalgybos ir kontražvalgybos pajėgumai turi būti stiprinami.
Prokuratūros veikla turi būti griežtinama. Ypatingiems atvejams įvesti nepriklausomo, ypatingo prokuroro instituciją (specialiu įstatymu, panaudojant JAV patirtį). Nėra kito būdo užtikrinti teisėtumą ir pasitikėjimą sistema – tik įgyvendinti teisingumą stambaus masto ekonominiams nusikaltimams užkardyti.
Turi būti puoselėjama nepriklausomos advokatūros sistema, tačiau užkardant nusikalstamus sandorius. Tobulinti notarų ir advokatų savitvarką. Bus siekiama užtikrinti kvalifikuotą valstybės skiriamų advokatų veiklą, skiriant tam pakankamą finansavimą.
Privalu pažaboti anstolių kontorų kainų politiką, galimai sugrįžtant prie valstybinių anstolių sistemos ir griežtinant teismų sprendimų įgyvendinimą.
Šeima – tai svarbiausias ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos centras. Visos socialinės ir ekonominės politikos centru Lietuvoje turi tapti šeima (net ir namų ūkius tikslinga pervadinti šeimos ūkiais). Mokesčių politika turi būti skaičiuojama ir taikoma vienam šeimos nariui. Tiesioginių išmokų sistema už kiekvieną vaiką ir jų didinimas gausioms (trijų vaikų ir daugiau) šeimoms yra labai gerai, tačiau šios išmokos turi būti didinamos tiek, kad būtų pasiektas reikiamas demografinis efektas.
Tačiau būtina sugrįžti ir prie mokesčių regresijos šeimoms su vaikais (prie lengvatų neapmokestinamam minimumui taikymo, mokesčių progresijos netaikymo šeimoms su besimokančiu jaunimu, ir pan.).
LGBT propaganda turi būti stabdoma. Bendrojo ugdymo sistemoje turi būti taikomos šeimai ir gimstamumui didinti palankios programos. Vietoj vadinamo „šeimos planavimo“ programų turi būti plėtojama abortų mažinimo programa (per metus Lietuvoje įvykdoma 5000 abortų) ir vaisingumo programos.
Genderizmo ideologijos (visokių įsivaizduojamų socialinių lyčių ar translytiškumų ir vadinamų lyties keitimo operacijų, kurios neturi nei mokslinio, nei sveiko proto pagrindo) bei atitinkamų konvencijų (Stambulo) brukimas Lietuvai yra nepriimtinas.
Prezidentas sieks atšaukti Vaikų teisių apsaugos pagrindų redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d., ypač tą dalį, kuri nepagrįstai išplečia smurto sąvoką.
Geopolitinis Lietuvos ir Latvijos tandemas. Lietuvos ir Latvijos sandraugos idėja nėra nauja, ją palaikydavo žymūs abiejų tautų kultūros ir visuomenės veikėjai. Tačiau konkrečios grėsmės bei galimybės, ir bendri abiejų tautų bei valstybių interesai globalizacijos ir globalizmo epochoje, dabar verčia ryžtingiau sugrįžti prie sandraugos idėjos, kuri užtikrintų politinę valią bendros abiejų tautų erdvės įgyvendinimui.
NATO ir strateginis atgrasymas. NATO skėtis yra vienintelė strateginio Lietuvos saugumo alternatyva, nes ją nulemia visų pirma strateginis branduolinių pajėgų balansas. Lietuvos nacionalinis interesas – užtikrinti kolektyvinio saugumo sistemos veikimą. Tik jei tokia saugumo sistema veiks, Lietuva ir kitos Baltijos šalys gali susitelkti nacionalinės gerovės uždaviniams. Tačiau tai yra taikios aplinkos kūrimo strategija, nekuriant nestabilios pasienio valstybės įvaizdžio ir nuolatinės grėsmės atmosferos.
Į agresyvius Rusijos režimo veiksmus reikia reaguoti rimtai ir solidžiai, drauge su NATO partneriais, bendru balsu, nekeliant piliečiams ir tarptautinei aplinkai jokių abejonių, kad Lietuva ir visas NATO yra pasirengęs atremti bet kokią agresiją ar galimas provokacijas.
Santykiai su Rusija, kaip ir su kitomis rytų valstybėmis turi būti paremti blaiviu ir apskaičiuotu dialogu, diplomatija, o ne emocijomis. Kaip ir sankcijos Rusijai nėra ir negali būti kažkoks buitinis kerštavimas ar baudimas, bet yra bendros pastangos užtikrinti tarptautinės teisės laikymąsi, valstybių teritorinio vientisumo gerbimą, agresijos užkardymą.
NATO yra ir pagrindinis Lietuvos prioritetas ir santykiuose su ES šalimis ar „išorinėje“ ES politikoje. Lietuvai nenaudingas bet koks santykių tarp ES ir JAV aštrinimas, arba iliuzinių alternatyvų kūrimas (kaip Europos karinės pajėgos ar „nauja Europos saugumo struktūra“ be JAV ir be NATO). Todėl Prezidento, kaip ir viso diplomatinio korpuso pagrindinis uždavinys – medijuoti, kad nereikėtų rinktis tarp ES ir NATO ir kad nebūtų skirtingų ES bei NATO politikų Rusijos ir kitų rytų valstybių atžvilgiu, mažinti prieštaravimus ir ieškoti sutarimų.
Kita vertus, ES šalių veiksmai ar nenuoseklumai, kurie prieštarauja Lietuvos ir viso regiono saugumo interesams turėtų būti bendromis jėgomis suvaldomi (vienas iš tokių iššūkių – NORD STREAM projektas). Sankcijų Rusijai švelninimas turi būti siejamas su konkrečia pažanga dėl Ukrainos. Šioje srityje neleistinas bet koks bendro NATO ir ES balso skaldymas.
ES ir tėvynių Europa. Prezidentas atstovautų tokią europinę politiką, kuri gerbia ES šalių nacionalinį suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Europos Sąjungos federalizacijos vizija yra nepriimtina, o dėl bet kokių mėginimų ją įgyvendinti – siūlomi sprendimai turi būti teikiami piliečių referendumui. Lietuvos Konstitucijos pirmajam straipsniui prieštaraujantys siūlymai turi būti atmesti.
ES migracijos krizė parodė, kad būtinas bendras veikimas suvaldant nelegalią migraciją, o ne ją skatinant, ir kartu tai, kad kiekviena nacionalinė valstybė, jos kultūrinė tapatybė yra esminė vertybė tiek jai pačiai, tiek visai Europai. Šiuo pagrindu Europoje vėl kyla tautų pavasaris, o neoliberalusis isteblišmentas palaipsniui traukiasi. Eurofederalizmas – tai tik kelias į Europos Sąjungos, o gal ir visos Europos pražūtį. ES ateitį ir naudingą veikimą gali užtikrinti tik tėvynių Europa, tik tokia sąjunga, kuri reiškiasi kaip tėvynių ir suverenių valstybių sąjunga.
Prezidentas atšauks (denonsuos) Lietuvos pritarimą Globaliam migracijos paktui.
Visas Arvydo Juozaičio Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų programos pagrindines nuostatas rasite ČIA.