Blogas Zeppelinus. 5 šiuolaikinio fašisto požymiai pagal Bernardą Gailių
·
Geriau jis būtų ką nors kramtęs. Dr. Bernardas Gailius praleido puikią progą pratylėti ir vėl nudžiugino internetus savo įžvalgomis apie fašizmą!
Pamenate tą garbų politologinių mokslų daktarą, kurį pats G.Landsbergis į savo partiją prisikvietė? Tokį Bernardą Gailių, kuris ne per seniausiai nušiurpino lietuvaičius Kremliaus pasakas perdėm primenančiais postringavimais apie fašistinius simbolius – Gedimino stulpus bei lietuvišką Trispalvę!
Tai štai garbusis kovotojas su fašizmu pavarė antrąją savo pamąstymų apie fašizmą seriją! Suvardino net penkis požymius, kuriuos aptikęs kiekvienas idėjinis antifašistas ar šiaip budrus tolerantiškos kilmės ar orientacijos pilietis gali surikti: „Štai fašistas – muškit jį!“
Kaip manote, kas yra pagrindinis fašistą išduodantis požymis Nr.2? Niekad neatspėsite!
Ogi manymas, kad valstybės valdymo veikla reikalauja …profesionalumo!
Anot daktaro Gailiaus samprotavimo, antifašizmo pradininkas V.Uljanovas-Leninas kadaise buvo teisus teigdamas, jog kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Kodėl gi ne – ji juk proletarė?
O tie, kas netiki proletarų gebėjimais valdyti valstybę savo diktatūros pagalba ir mano, kad vis dėlto tai profesionalų darbas, tėra fašistai, ir tiek.
Nežinau, gerbiamieji. Nebesistebiu vis gausėjančiomis mūsų aukštojo išsilavinimo aukomis. Jeigu jau taip samprotaujantys ir taip laisvai manipuliuojantys nusistovėjusiomis sąvokomis žmonės dėsto mūsų universitetuose bei laikomi vienais iškiliausių viešųjų intelektualų, tai popieriai gerokai liūdnesni, nei buvo galima pamanyti.
Toliau tiesiog įdėsiu garbiojo daktaro samprotavimų citatą:
„…Juk nesitikėjote, kad nustosiu kalbėti apie fašizmą?
Bandau patikslinti, ką anksčiau sakiau. Štai penkios idėjos ar elgesio modeliai, kurie savo kilme yra fašistiniai ir kuriuos, kaip fašizmo paveldą, pėdsakus ar atspindžius, įžvelgiu šiuolaikinės Europos ir Lietuvos politikoje:
1. Tautos mobilizavimo idėja, kuri kyla, kai istorija matoma kaip nuolatinė kova. Tada laikas ir erdvė atrodo kupini iššūkių, kuriuos atlaikyti gali tik „susitelkusi“ visuomenė.
2. Profesionalaus valstybės valdymo ar tiesiog valdančiosios klasės idėja. Tiesiogiai plaukia iš tautos mobilizavimo minties. Kad būtų gerai organizuota ir pasiruošusi, tauta turi būti profesionaliai valdoma. Valdyti konkrečias sritis turi „kompetentingi“ valdytojai – iš čia profesionalų vyriausybė.
3. Polinkis į oligarchiją. Reiškinys, kai politinės organizacijos tampa verslininkų „nuosavybe“. Atsiranda dėl to, kad profesionalus valdymas verslininkams labai patinka. Ir kaip idėja, ir kaip praktika.
4. Nusistatymas prieš politines partijas ir „partines rietenas“, siekis susikompromitavusias partijas pakeisti gaiviais ir žvaliais judėjimais.
5. „Tikrosios“ demokratijos idėja. Retorinis esamos demokratijos diskreditavimas paskelbiant ją, pavyzdžiui, „liberalia demokratija“. Arba, kaip Benito Mussolini sakytų, „parlamentine demokratija“. Tokiai priešpastatoma kokia nors tikresnė demokratijos rūšis („neliberali“, „organizuota“ ar pan.). Dažniausiai už to slypi tiesiog vienpartinio valdymo, realios galios, vadinamosios „veiksmingos valdžios“ siekis…“
Nei ką bepridėti.
Geriau jau realizuotų savo talentą ir eitų virėjauti tas mielas ir šnekus žmogus. Valstybės valdyti ar studentus mokyti jam tai tikrai nesutrukdys.
Ką pasakė Bernardas Gailius? Nidos Vasiliauskaitės vertimas
Ok… Išversiu 🙂
„Fašizmas“, pagal tokius kriterijus, yra:
(a) idėja, kad egzistuoja populus (demos, we the people), t.y. idėja tiek modernios nacionalinės valstybės, tiek antikinės Romos. tiek Jahvės išrinkto ir per visą ST bekovojančio su priešais Izraelio;
(b) idėja, kad valdymas yra specifinių įgūdžių reikalinga veikla ar menas, t.y. „fašistais“ tampa bemaž visi visutėliai senovės ir modernybės politiniai filosofai nuo Solono ir Platono;
(c) pasiturinčių interesų grupių praktika kurti ar remti sau palankias politines jėgas, t.y. politinė praktika, buvusi veikiausiai absoliučiai visur po Tvano ir prieš jį;
(d) nusivylimas politiniu status quo, i.e. bet kokia aspiracija jį kaip nors keisti;
(e) esamos demokratijos (kuri niekada nėra iki galo ir grynai demokratija, check J.J.Derrida) kritika vardan demokratijos.
Nuostabu. Ir tikrai visiškai atvira 🙂