Prabėgus 7 metams po pulkininko Vytauto Pociūno mįslingos žūties Baltarusijoje, buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičiaus dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė atsiprašymą dėl nederamo savo elgesio kolegai žuvus.
D.Jurgelevičius: „Parlamentinis tyrimas ir jo sukeltas chaosas buvo naudingas tikrai ne valstybei ir patiems politikams. Jis buvo inspiruotas ir surežisuotas trečiosios jėgos.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Labai pavėluotas ir labai reikalingas žingsnis. Jį žengus, būtų privalu visuomenei paaiškinti: kodėl Dariaus Jurgelevičiaus ir Dainiaus Dabašinsko vadovautas Valstybės saugumo departamentas ne tik nepasirūpino, kad VSD pulkininko žūtis būtų sąžiningai iki galo ištirta, bet kartu su Rusijos dujų perpardavinėtoja „Dujotekana“ organizavo žuvusio pareigūno šmeižto kampaniją? Tikimės, kad po 7 metų prakalbusiam ir dėl savo poelgio atsiprašiusiam D. Jurgelevičiui pakaks drąsos ir tolesniems žingsniams žengti.
Siūlome susipažinti su D. Jurgelevičiaus pareiškimu:
Vytauto Pociūno byla negali būti užversta
Raimonda Ramelienė | lzinios.lt
Praėjus septyneriems metams nuo mįslingos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje vienas tuomet kilusio skandalo herojus Darius Jurgelevičius nusprendė pateikti savo versiją.
Jei ne tragiška V.Pociūno lemtis, D.Jurgelevičiaus karjera galbūt būtų susiklosčiusi kitaip. Tuometis perspektyvus diplomatas, aukštas saugumo pareigūnas visuotinio pasmerkimo sulaukė po 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste įvykusios tragedijos mestelėjęs patarimą liautis knaisiojusis po velionio kaulus. „V.Pociūno žūties istorija – man labai skaudi tema, sakyčiau, viena kertinių mano gyvenime“, – išskirtiniame interviu LŽ prisipažino D.Jurgelevičius.
Septynerius metus šio skaudulio viešai nekrapštęs buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas tikino pagaliau pribrendęs kalbėti pats, o ne klausytis, ką už jį sako kiti.
Niekada nekonfliktavo
Tirdama V.Pociūno žūtį Generalinė prokuratūra dar kartą pareiškė neradusi nusikaltimo požymių. Taip šioje istorijoje buvo padėtas taškas. O gal veikiau daugtaškis?
Jei vertinsime grynai teisiniu požiūriu, aišku, ši baudžiamoji byla yra baigta. Tačiau remdamasis viešųjų šaltinių informacija galėčiau daryti prielaidą, kad prokuratūra galėjo priimti visai kitokį sprendimą – ne nutraukti, o sustabdyti bylą, kol paaiškės kokių nors naujų aplinkybių. Nes į klausimą, ar pulkininkas V.Pociūnas buvo nužudytas, ar įvyko nelaimingas atsitikimas, sprendžiant iš viešojoje erdvėje paskelbtos informacijos, nėra atsakyta. To negali pasakyti ir prokurorai. Vadinasi, jei abu dalykai vienas kito neeliminuoja, lieka nežinomybės zona, kuri leidžia daryti prielaidą, kad įmanoma ir viena, ir kita versija.
Ar turite savą šios istorijos versiją? Ar po tiek metų gali paaiškėti kokių nors naujų aplinkybių?
Kiekvienas žmogus iš tos informacijos, kuri jam prieinama, susikuria savo versiją. Iš to, ką skaičiau, man tikrai nėra aišku, ar tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas. Prokuratūra savo galutinėse išvadose to irgi nepasakė. O daugiau duomenų aš irgi neturiu.
Ar gerai pažinojote V.Pociūną?
Taip, puikiai, mes buvome kolegos. Tai buvo profesionalas, visiškai atsidavęs darbui. Jis buvo iš tų žmonių, su kuriais galima eiti į žvalgybą. Tikrai niekada nesame konfliktavę ar pykęsi. Deja, tuometė konjunktūra reikalavo kitko. Ir tai buvo puikiai išnaudota.
Gailisi neatsiprašęs iškart
Tačiau jo žūties istorijoje, ypač jei prisiminsime Seimo parlamentinio komiteto išvadas, jūsų vaidmuo, švelniai tariant, nėra gražus?
Nepamirškime, kad Seimo komiteto išvados – politinis vertinimas, paremtas kelių žmonių subjektyviomis įžvalgomis. Per parlamentinį tyrimą parodymus davė dešimtys žmonių, tačiau nežinia kodėl išskiriami keli, vadinamieji sąžiningai liudiję pareigūnai. Jų parodymų pagrindu ir buvo surašytos tos subjektyvios išvados. Vadinasi, visi kiti liudijo nesąžiningai? Taigi kalbėdamas apie vertinimą sakyčiau, kad tai buvo tuometės politinės konjunktūros atspindys.
Nė vienas iš tų vertinimų negalėjo būti paremtas faktais. Kas gali objektyviai papasakoti apie dviejų žmonių santykius, išskyrus juos pačius? Visa kita – tik matomi atspindžiai arba perpasakoti dalykai. Parlamentinis tyrimas ir jo sukeltas chaosas buvo naudingas tikrai ne valstybei ir patiems politikams. Jis buvo inspiruotas ir surežisuotas trečiosios jėgos. Ir rezultatas buvo toks, kokio siekta – tokiame chaose gyvenome beveik metus.
Net ir pripažįstant, jog tuomet tas tyrimas buvo reikalingas, kad atsakytų į kai kuriuos klausimus, jis galėjo būti atliktas kitaip. Tikrai nereikėjo visko daryti taip viešai, atskleisti specialų darbą dirbančius žmones – VSD pareigūnus, pasakoti dalykus, apie kuriuos brandžiose demokratijose kalbėti neįprasta. Tai vyksta už uždarų durų, o visuomenei paprastai pateikiama dalis informacijos. Detalės visada lieka tarp tų žmonių, kuriems suteikta teisė žinoti tas paslaptis. Pasiekti tokių pat rezultatų, tačiau be tokios žalos valstybei, sistemai, kuri buvo tiriama, galima buvo civilizuočiau.
O ką reiškė ta jūsų garsioji frazė, pasakyta žuvus V.Pociūnui, esą neverta knaisiotis po kaulus, nes gali išlįsti baisesnių dalykų?
Ši frazė buvo pasakyta visai ne tame kontekste, kaip paskui buvo panaudota. Todėl šiandien mano pagrindinis noras ir pareiga – atsiprašyti a. a. V.Pociūno artimųjų, kurie tuos mano žodžius galėjo interpretuoti kaip mėginimą pažeminti arba paniekinti žuvusiojo atminimą. Jokiu būdu taip nebuvo. Naudodamasis proga dar kartą dėl to apgailestauju.
Niekada ir jokia proga apie a. a. V.Pociūną nesu pasakęs nė vieno blogo žodžio. Tai tikrai šviesaus atminimo žmogus. Tikrai gailiuosi, kad atsiprašymo žodžių nepasakiau iš karto, kai visi puolė interpretuoti tą mano frazę. Tačiau tuomet politinė temperatūra buvo labai aukšta, galbūt tas atsiprašymas net nebūtų buvęs išgirstas. Tai vienintelis dalykas, kuris verčia mane kažko gailėtis savo praeityje. Šis jausmas mane kankina iki šiol.
Ar lankėte V.Pociūno kapą?
Taip.
Buvo kuriamas mitas
Ko jūs, gana sėkmingai dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje (URM), apskritai ėjote į VSD?
Pasiūlymas dirbti šį darbą buvo gana netikėtas. Buvo prasidėjusi baigiamoji Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą ir NATO stadija. Dėl patirties šioje srityje buvau paprašytas padėti VSD sukurti struktūrą, galinčią bendradarbiauti su analogiškomis NATO šalių institucijomis. Mano išėjimas iš URM ir buvo susijęs būtent su šia užduotimi. Dabar kalbėti, ar tai buvo teisingas žingsnis, ar ne, nėra jokios prasmės.
Ar jums negaila tų, vadinkime, su skandalo kvapu VSD praleistų penkerių metų, po kurių, motyvuojant neteisėtu perkėlimu, nebuvote priimtas atgal į URM?
Tikrai niekada nemaniau, kad taip gali nutikti. O dėl grįžimo į URM pasakysiu tik vieną dalyką – mane stebino tai, kad tokiu žingsniu buvo kvestionuotas prezidento dekretas dėl mano paskyrimo. Galėjau bylinėtis dėl grįžimo, spėju, kad net būčiau laimėjęs. Tačiau, kai tavęs nenori, esi nereikalingas, prasmės kovoti dėl grįžimo visiškai nėra.
Jūsų pavardė buvo siejama su vadinamaisiais valstybininkais, kurie, kaip skelbiama, turėjo, o gal ir tebeturi didelę įtaką visoms valstybės gyvenimo sritims?
Tiesą sakant, valstybininko terminas turi tam tikrą teigiamą krūvį. Demokratinėse šalyse taip apibrėžiami žmonės, kurie stengiasi, kad valstybei būtų geriau. Tad šiuo požiūriu taip vadinamas galiu tik džiaugtis. Bet tai, kas mūsų šalyje turima omenyje, tėra mitas. Taip, daugelis iš minimų asmenų yra mano bičiuliai, mes dirbome vienu metu įvairiose struktūrose, institucijose, brandinome naujas idėjas, ieškojome sprendimų, leidžiančių siekti tikslų, kurie tuomet buvo iškelti valstybei.
Tebedirba svetur
Likęs be tarnybos Lietuvoje patraukėte į Gruziją. Gal turite šios šalies pilietybę?
Ne. Čia dar vienas tikrovės neatitinkantis faktas, kuris apie mane yra skleidžiamas.
Kas jūs esate dabar?
Esu konsultantas, konsultuoju teisės klausimais, turiu keletą įdomių projektų. Dirbu ne Lietuvoje, o šalyse, kurios priklauso Europos Rytų partnerystės programai – Ukrainoje, Moldovoje, Azerbaidžane, Armėnijoje. Su Gruzija taškas buvo padėtas jau po rinkimų, kai pralaimėjo Michailo Saakašvilio Vieningas nacionalinis judėjimas. Atsistatydinus premjerui Vano Merabišviliui, mano, kaip jo patarėjo, veikla irgi baigėsi.
Tačiau televizijos kanalą Gruzijoje tebeturite?
Galima sakyti, kad tai yra mano hobio dalis, juk ir aš kadaise dirbau radijuje. Tai šviečiamasis žinių kanalas, kurio akcijų turiu. Tačiau mano tikslas – surasti kanalui strateginį investuotoją ir šio verslo atsisakyti.
Ką pasakytumėte apie dabartinę Lietuvos politiką?
Manau, kad Lietuvą būtų galima priskirti prie gana brandžių, stabiliai gyvenančių valstybių kategorijos. Kai kas sako, kad Lietuva, išnykdama iš pasaulio žinių kanalų, tapo pilka. Bet tas pilkumas turi savo pliusų, tai tik patvirtina, kad šalyje daugiau ar mažiau viskas sustyguota. O tai, kad Vilniuje vyks Europos Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, rodo, jog esame vertinami. Istoriškai, geografiškai, psichologiškai esame artimi ir Rytams. Ir tai, kad šiame kontekste mums patikėtas vedlio vaidmuo, – didelis mūsų dviejų dešimtmečių politikos įvertinimas.
Ar nenorėtumėte sugrįžti į valstybės tarnybą?
Apie tai negalvojau. Dabar labai gerai jaučiuosi dirbdamas privačiame sektoriuje.
Biografija
47-erių D.Jurgelevičius 1991-aisiais Vilniaus universitete baigė teisės studijas. Tais pačiais metais pradėjo karjerą URM, kur dirbo iki 2004-ųjų vidurio (buvo departamento vadovas, sekretorius, viceministras). Iš URM buvo perkeltas į VSD, tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju. 2006 metų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvus V.Pociūnui, kilo vadinamasis VSD skandalas.
Padėtį VSD bei priežastis, galėjusias turėti įtakos pareigūno žūčiai, ėmė tirti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. 2006 metų gruodį Seimo patvirtintoje parlamentinio tyrimo išvadoje teigiama, kad „VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius viešai neetiškai kalbėjo apie žuvusį departamento pareigūną (Vytautą Pociūną)“. Taip pat rašoma, jog gauta medžiaga „leidžia teigti, kad dėl nesklandumų, kilusių VSD valdybos veikloje, kuriai vadovavo V.Pociūnas, didelę atsakomybės dalį turėtų prisiimti VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius, kuravęs šią valdybą, bei VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius. Įvertinant įvykių ir informacijos visumą, galima daryti prielaidą, kad V.Pociūnas buvo pašalintas iš atsakingų VSD pareigų norint pristabdyti jo atliekamus svarbius tyrimus transporto ir energetikos sektoriuose šalies nacionalinio saugumo aspektu.“
Iš VSD D.Jurgelevičius buvo atleistas 2009 metų rugpjūtį prezidentės dekretu. Jis pateikė prašymą grąžinti į darbą URM, tačiau tuometis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas prašymo nepatenkino. Nuo 2009-ųjų rudens D.Jurgelevičius dirbo Gruzijoje.
XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje D.Jurgelevičius pagarsėjo kaip komjaunimo aktyvistas, pasmerkęs pirmojo viešo antisovietinio mitingo, vykusio prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, dalyvius.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam