„Gerbiama prezidentė man pasakė, jog ji niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė Kedytė“, – šiuos Dalios Grybauskaitės žodžius, pašnibždėtus jai į ausį, s. Nijolė Sadūnaitė dar spėjo paviešinti iš Seimo tribūnos. Dar spėjo ir paklausti: „Tai kas žino, kur yra Deimantė Kedytė?…“
O tada Seimo technikai išjungė mikrofonus, ir – tai, ko gera, simboliška – paskutiniai Laisvės premijos laureatės žodžiai ir vėl paniro į tylą (žr. pačią reportažo pabaigą nuo 1 val. 9 min. ČIA).
N. Sadūnaitės kalboje ne kartą minėtas ir kritikuotas premjeras Saulius Skvernelis, per Garliavos įvykius ėjęs policijos generalinio komisaro pareigas, iš žurnalistų sulaukęs klausimo, kaip jis vertinantis laureatės pasisakymą per minėjimą, rėžė iš peties: „Ji turi savo nuomonę, ji tvirtai turėjo nuo pat istorijos pradžios, bet viskas, kas šiandien buvo pasakyta, neatitinka tikrovės. Nei viename žodyje nėra tiesos“, – lrt.lt teigimu, žurnalistams atsakęs premjeras.
Tiesą pasakius, žinant, kiek mesta pastangų ir sudėta aukų, kad būtų bent sukurta iliuzija, jog „Garliavos istorija tėra praeitis“ ir „ten viskas jau aišku“, kažin ar galime stebėtis tokiais pasisakymais: ir prezidentė nepraleido progos pakartoti savo versijos (nieko nežinojau, nežinau ir negaliu sužinoti), ir buvęs pareigūnas, palaiminęs planą į privačių namų kiemą pasiųsti įkaitų vadavimo desantą, kad šie praktiškai pritaikytų savo įgūdžius prieš taikiai nusiteikusius piliečius, reikalaujančius, kad jų valstybė būtų vienodai teisinga visiems, atsikirto (viskas buvo kitaip, bet kaip, aš jums nesakysiu). Ko gero, ir „didžioji“ žiniasklaida savo versijas tik pasikartos… O patiems neramiausiems itin išmanūs „kaimynų vaikiščiai“ supergalingais kompiuteriais pasiųs „neetiškas“ žinutes ir visi sutartinai pasiūlys tik nusijuokti. Ir, žinoma, patys juoksis.
O tai, kas iš tiesų nutiko vieninteliam vaikui, Lietuvos Respublikos vardu su teismo ir kai kurių jėgos struktūrų žinia paverstam valstybės paslaptimi, taip ir liks negyjančia žaizda.
Neilgai trukus po socialinius tinklus pasklido ir atsiliepimai, dar ir dar kartą patvirtinę tai, kas, atrodytų, lyg ir žinoma – kaip svarbu turėti šviesulių, kurie visu savo gyvenimu bylotų tai, ką sesuo Nijolė paliudijo ir šia savo kalba Seime – ištvermę Tiesoje.
Štai Andrius Navickas, buvęs bernardinai.lt redaktorius, o dabar Seimo narys, nuoširdžiai išgyvenęs Deimantės Kedytės likimą ir net savotiškai dėl savo tokios pozicijos nukentėjęs, ne mažiau nuoširdžiai džiaugęsis tuo, kad s. Nijolė buvo pagerbta Laisvės premija, po šiandienės jos kalbos savo veidaknygės paskyroje kažkodėl pasidalijo … nusivylimu, jog šioji kalbėjo … ne apie tai, ką… turėjusi kalbėti.
Klausiausi sesės Nijolės kalbos Seime, įteikus jai Laisvės premiją. Dvigubas jausmas. Pirma, kiek bebaksnotume į Lietuvos demokratijos šešėlius, pasiekėme labai daug. Būtent dėl to žmonės ir gynė Parlamentą, idant čia, iš tribūnos, būtų galima sakyti kalbas, kurios kitus verčia griebtis už galvos. Laisvė ir yra tokio pobūdžio įvairovė, ir galimybė viešai sakyti nepatogias, šokiruojančias kalbas.
Įvertinus sesės Nijolės nuopelnus Lietuvai, ji tikrai turėjo teisę būti tribūnoje ir kalbėti. Ji tikrai teisėtai ir pelnytai gavo Laisvės premiją.
Visai kitas dalykas – ar aš džiaugiuosi, kad sesė Nijolė pasakė būtent tokią kalbą. Numaniau, kad taip gali būti, nors vis vien buvau įsitikinęs, kad tragiški Garliavos įvykiai tebus viena iš temų, o ne vienintelė tema. Turėjau vilties, kad sesė Nijolė bus įkvėpta pasakyti kažką panašaus į tą kalbą, kuri ją išgarsino sovietmečio teisme. Aštri, tvirta, su meile ir be asmeniškumų.
Tai, ką sesė Nijolė kalbėjo šiandien. mane nuvylė. Ne dėl tos pozicijos, kurios ji laikosi. Būtų visai suprantama ir net veiksminga, jei ji šiandien tai, ką pasakė viešai, būtų kaip tekstą oficialiai atidavusi Prezidentei, Seimo pirmininkui, Premjerui, būtų jų paprašiusi viešai paskleisti tai tarp visų Vyriausybės ir Seimo narių ir viešai pabrėžusi, kad laukia atsakymo.
Tačiau esu tvirtai įsitikinę, kad kalboje sesė privalėjo padėkoti sovietmečio bendražygiams ir gal net trumpai juos priminti. Salėje buvo viena svarbiausių Kronikos talkininkių sesė Gerarda Šuliauskaitė, buvo sesė Regina Teresiūtė, daug nuveikusi disidentinėje kovoje, buvo vyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, buvo žmonės, kurie daug rizikavo sovietmečiu. Per daug gerai pažįstu sesę Nijolę, kad gėdinčiausi ar nedrįsčiau viešai pasakyti, kad jos kalba buvo nepagarbi tik bendražygių, tiek Laisvės premijos komisijos atžvilgiu, tiek tų, kurie labai stengėsi, pagamino gražų bukletą apie disidentų veiklą sovietmečiu.
Sesė Nijolė suteikė dar vieną progą ciniškajai žiniasklados pusei ją marginalizuoti, kartu ironiškai vypsant ir į viską, ką ji sakė. Nemanau, kad nors vieną klausytoją sesės kalba privertė giliau susimąstyti ir pergalvoti savo poziciją į Deimantės Kedytės išgyvenimus. Nemanau, kad ši kalba nors kiek padės ir tiems, kurie vis dar po Garliavos įvykių tampomi po teismus. Taip pat ir dėl to, kad kalboje nebuvo nieko, ką būtų galima pavadinti kvietimu į dialogą. Jis būtinas net tada, kai šimtu procentu esi įsitikinęs savo teisingumu. Jis reikalingas, idant suprastum, kaip kitam viskas atrodo, kas kelia abejones ir t.t.
Ir toliau myliu bei žaviuosi sese Nijole. Tačiau šįsyk man tai buvo jos kalba iš popieriaus, o ne iš širdies. Pasakyta ne tame renginyje, kur ji būtų tikusi. Beje, pirmą kartą mačiau sese Nijolę kalbą skaitančią…
Didžioji dalis komentarų po šiuo A. Navicko įrašu patvirtino – girdintys širdimi į s. Nijolės Sadūnaitės kvietimą ištvermingai siekti Tiesos įsiklausė:
Rasa Čepaitienė. O mane, deja, nuvylė šis Jūsų komentaras. Ką tik pažiūrėjau kalbos įrašą. Ir tai nebuvo kažkokios nukvakusios ir tik sunkiai pakenčiamos marginalės kalba „viena tema“. Per šią „vieną temą“ sesuo Nijolė, kurią pažįstu asmeniškai ir neabejoju jos nuoširdumu ir drąsa, atskleidė visos dabartinės Lietuvos skausmą. Tai giliai krikščioniška kalba, žmogaus, kuris nebijo būti „žemės druska“, net jei visiems kitiems labiau patinka cukraus vata. Ir keista, kad Jūs, kurį irgi labai gerbiu už Jūsų didžiulius nuopelnus krikščioniškos žinios sklaidai, nepajutote tos dvasios…
Edita Gulbinienė. Pasakyta tai kas pasakyta. Galim nusivilti, galim skonėtis, čia mūsų asmeninis reikalas. Aš matau Dievo įrankį būtent dabar, būtent čia. Tarp eilučių buvo daugiau pasakyta nei žodžiais.
Jolanta Miškinytė. Man visiškai nepasirodė, kad Nijolė Sadūnaitė kalbėjo vien apie Garliavos įvykius. Supratau, kad ji šnekėjo apie tai, jog be tiesos nebūna laisvės, be jos valstybė neturi ateities. Galbūt ne visi suvokia, kokia žaizda padaryta Lietuvai, kaip pakirstas tikėjimas valstybe, teisėsauga ir kad tai niekur nedings, ir kad savaime ta žaizda neužgis. Ją užtraukti gali tik tiesa, kokia ji bebūtų. O tvyranti tyla, neva viskas jau užmiršta, yra labai apgaulinga.
Sesers kvietimą siekti Tiesos ir išsiaiškinti, koks likimas ištiko Deimantę Kedytę, Bernardinai.lt redakcija, savo publikacijoje „Laisvės premiją gavusi N. Sadūnaitė priminė apie įvykius Garliavoje“ pristačiusi kaip „priminimą apie įvykius Garliavoje“, pakvietė skaitytojus į diskusiją veidaknygėje klausdama: „Kaip manote, ar vertėjo s. Nijolei Sadūnaitei, atsiimant Laisvės premiją, kalbėti apie D. Kedytę?“
Keletas komentatorių atsiliepė visų pirma suabejoję tokia klausimo formuluote ar savo moraline teise vertinti s. Nijolės kalbą apskritai:
Laima La. Jei vadinamieji trys milijonai tiek metų nedrįso prisiminti, kas jai, Sadūnaitei, beliko. Ji juk Laisvės, o ne bailio premiją gavo. Bailio premijas paliko mums.
Aistutė Aistauskaitė. Ne tik kad vertėjo, buvo būtina. Laisvės dienos proga laisvę turi atgauti ir Deimantė, jei ji dar gyva. Turi atgauti laisvę ne tik fiziškai, bet ir laisvę bendrauti su savo seneliais, savo draugais, giminėmis. Prezidentė malonės prašymus pasirašinėja ir suteikia laisvę nusikaltėliams. Gal iš tribūnos pasakyta Nijolės Sadūnaitės drąsi tiesa suprotins pasidomėti, kur yra šių dienų tiesos kalinė Deimantė.
Rimantas Valaitis. O jums, Bernardinai, tylėti verta? N. Sadūnaitė nežino sąvokos „verta“. Jos kiti suvokimo kriterijai.
Vidas Pocius. Ir šitos abejonės kyla tiems, kas turėtų rūpintis visuomenės informavimu? Būna tiesa ir būna nepatogi tiesa?
Nijolė Saimininkienė. Kai aš Lietuvos laisvei padarysiu tiek, kiek padarė ši moteris, turėsiu teisę vertinti jos pasisakymus. O dabar man dera patylėti ir oriai nulenkti galvą prieš jos dvasios tvirtybę ir ištikimybę Lietuvai.
Algimantas Rusteika. Lenkiu savo galvą…
Apie sveikatą nenutyla ligoniai, mylintys nesvajoja apie meilę, apie maistą galvoja ir sapnuoja alkanieji. Laisvi apie laisvę nekalba.
Vis paklausia: nesuprantam, paaiškinkit, kas yra tie Mes ir Jie? Atsakau – tie, kurie tą supranta, ir yra Mes.
Lenkiu savo praplikusią, gana kvailą ir nuodėmingą galvą prieš šią mažą, šviesią, dorą, teisingą ir nuostabią Moterį.