Justina Gafurova | „Vakaro žinios“
Lietuvoje viena po kitos aiškėja istorijos apie Norvegijoje veikiančios vaikų teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ atiminėjamus lietuvių vaikus. Ten sukurta vaikų atiminėjimo sistema verčia tėvus grobti savo atžalas arba reikalauti teisybės teismuose ir metų metais kankintis skausme, žinant, kad tikras tavo vaikas gyvena kažkur svetimoje šeimoje. Netrukus tuo pačiu principu sukurta sistema gali būti įvesta ir Lietuvoje.
Būtent tokius užmojus jau užsibrėžė naujojo Seimo nariai. Du parlamentarai – Mykolas Majauskas ir Dovilė Šakalienė – lapkričio 30 d. įregistravo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriame išplečiama smurto prieš vaikus sąvoka, griežtai pasmerkiamos fizinės bausmės prieš vaikus, o tėvams numatomos atsakomybės už vaikų teisių pažeidimus.
Tačiau įtarimų kelia tai, kad smurtui prilyginama ir vaiko nepriežiūra. Įstatyme ji apibrėžiama taip: „Kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių, emocinių ir socialinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko sveikatai, raidai ir/arba orumui.“ Ir visai šalia pabrėžiama, kad valstybė imasi visų reikiamų priemonių užtikrinti vaiko apsaugą nuo visų formų smurto. Ir tiksliai įvardijama, kad „už visų formų smurtą prieš vaiką, įskaitant fizinių bausmių taikymą, jo garbės ir orumo žeminimą, įstatymais numatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“
Gauni minimumą – gausi bausmę
Štai čia reikėtų sunerimti kone pusei Lietuvos šeimų. Mat bausmės tėveliams aiškios, tačiau kaip traktuoti nepriežiūrą ir vaiko poreikių nepatenkinimą, nėra konkrečiau apibrėžta. Lieka neaišku, ar įstatyme nėra palikta landa vaiko užgaidų netenkinimą apšaukti nepriežiūra. Žinant statistiką, kad trečdalis Lietuvoje dirbančių asmenų gauna kone minimalų atlyginimą, kad Lietuvoje yra per 10 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, ar neatrodo, kad retas tėvas iš viso gali užtikrinti visiškai laimingą vaiko vaikystę? Beveik ketvirtadalis Lietuvos gyvena žemiau skurdo ribos. Ar tai reiškia, kad tėveliai, bandantys iš minimumo sudurti galą su galu, taupantys, kad užtektų apmokėti komunalinius mokesčius ir ne kiekvienais metais galintys nupirkti atžalai žieminius batus, jau bus apšaukti kaip smurtaujantys prieš vaikus ir bus baudžiami civiline, administracine ar net baudžiamąja atsakomybe?
Atsakymų į šiuos klausimus „Vakaro žinios“ nusprendė ieškoti kreipdamiesi į projekto autorius.
Iš šono žiūrint keistokai atrodo įstatymo pataisų projektas, telpantis ant vieno popieriaus lapelio… O jums – ne keistokai? – „Vakaro žinios“ paklausė projekto bendraautorės Dovilės Šakalienės.
Mes kalbame apie labai nedidelius pakeitimus, mažiau nei puslapį tekstų Seimo nariai yra pajėgūs perskaityti ir suprasti, o tai yra dalykas, kurį mes vėluojame padaryti 20 metų.
Su įstatymo projektu neturėtų būti paruošta konkreti atsakomybių sistema?
Norime skubos tvarka bent jau tą smurto apibrėžimą ir draudimo klausimą sutvarkyti, kad jau per šias šventes galima būtų neleisti sužaloti ar nužudyti vaikų, nes per šventines dvi savaites mes turime daugiausiai tų baisių įvykių. Tada pavasario sesijoje tas 2014 metais parengtas visas įstatymas, tikiuosi, bus priimtas, jis pakeis dabar esantį Vaiko teisių pagrindų įstatymą.
Kodėl to negalima padaryti kartu, kad nebūtų priimtas visiškai plikas įstatymo projektas, paliekantis vietų interpretacijoms?
Todėl, kad parlamento nariams išstudijuoti naują įstatymą, jį perskaityti, apsvarstyti ir priimti dviejų savaičių neužteks. Matote, kartais ir dėl vienos pataisos balsuojant žmonės nebesusigaudo, už ką balsuoti. Būkime realistai, jie to nepadarys.
Kaip bus užbėgta piktnaudžiavimui nepriežiūros sąvoka, kad įstatymas neišvirstų į „Barnevernet“ siaubą?
Turime laikytis sveiko proto kriterijaus. Jis ne veltui minimas įstatymuose.
Lietuvoje yra daug šeimų, kurios negyvena iš pašalpų ir negeria, tėvai gauna minimalų atlyginimą, tačiau vis tiek ne visuomet sugeba pasirūpinti būtiniausiomis priemonėmis, tenka taupyti šildymui, net maistui. Kaip nuo tokio įstatymo bus apsaugotos šios šeimos, kad staiga joms visoms nebūtų pradėta taikyti smurtaujančių tėvų sąvoka?
Jeigu šeimai rūpi jos vaikai, tai batukai gali kainuoti 20 eurų ir gali kainuoti 220 eurų. Pagal galimybes šeima tuos batukus ir nuperka. Bet, kai pamatai, kad pašalpos gavimo dieną ateina į parduotuvę mama, išrikiuoja ant prekystalio įvairius alkoholinius gėrimus, cigaretes, jogurtą ir vaikiškas pėdkelnes, o, pritrūkus pinigų sumokėti, ji pirkti atsisako jogurtą ir pėdkelnes… Čia tikras atvejis.
Bet su Lietuvos atlyginimais gerti nereikia, kad iš minimumo nesugebėtum išgyventi…
Tuomet mes kalbame ne apie smurtą, o apie skurdą. Valstybė turi realiai pradėti rūpintis šeimomis. Reikia suskaičiuoti, ar geriau, kad tada šeima vaikus praranda, ar gal tada geriau valstybei šiai šeimai padėti, skirti tikslinę pašalpą ir pagalbą, kad ta šeima galėtų savo vaiką auginti namuose ir vaiko nežeminančiomis sąlygomis. Tokios šeimos nėra šio įstatymo taikinys. Čia numatytas veikimas, kai šeima sąmoningai nesirūpina savo vaiku.
Bet jūsų projekte nepriežiūros apibrėžime kaip tik ir nėra žodžio „sąmoningai“…
Parašyti lengva, o kaip įgyvendinti.
„Vakaro žinių“ kalbinta Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė teigia, jog svarbu iš anksto pasirūpinti, kad toks įstatymo projektas netaptų baudimo priemone ir dar labiau nepablogintų šalies vaikų gyvenimo.
„Visi suprantame, kad gyvename valstybėje, kurioje skurdas yra labai dažnas reiškinys, ir net dirbantys ir besistengiantys žmonės nesugeba apsaugoti savo vaikų nuo skurdo, nes pajamos yra mažos, o mokesčiai dideli. Be to, paslaugų, kurių reikia šeimai ir vaikui, gauti ne visuomet pavyksta, o pati sistema, kuri Lietuvoje dabar veikia, yra stipriai orientuota jau į rizikos grupę ir tas šeimas, kurios atsiduria pačios situacijos dugne. Tuo metu tie, kurie dar plūduriuoja, negauna nei psichologo pagalbos, nei konsultacijų, nei žinių, kaip spręsti krizes. Tad dėl šių priežasčių normalu, kad tėvų organizacijos labai atsargiai vertina nepriežiūros nuostatos apibrėžimą įstatymu.
Nes jeigu įstatymo nuostatą paleisime tokią pliką, kokia ji dabar yra, akivaizdu, kad apie pusę vaikų reikės iš šeimų atimti, nes apie pusę Lietuvos vaikų gyvena prie skurdo ribos ir galimos nepriežiūros ribos. Ypač jei vertinsime ir kaimo gyvenvietes, nutolusias nuo miestų sodybas, kur vaikai gyvena tikrai ne XXI amžiaus sąlygomis, kai vanduo kibire užšąla, per pusnis reikia eiti į mokyklą“, – svarsto R.Žemaitė.
Pasak jos, dėl prastos socialinės sistemos šalyje tiek daug vaikų priversti kęsti skurdą: „Pašalpos, vaiko pinigai, neapmokestinamųjų pajamų dydis Lietuvoje ne tik negina vaiko nuo skurdo, bet ir priešingai – įstumia į dar didesnį, nes dirbantys tėvai pradeda netekti socialinių būstų, tam tikrų nemokamų paslaugų. Jei jie uždirba daugiau pinigų, socialinės rūpybos sistema tuomet juos tiesiog išspjauna. Už vaiko nepriežiūrą visuomet yra atsakingos dvi pusės – tai tėvai ir valstybė.
O gal mes keisime sistemą taip, kad vaikas turėtų duonai, ypač kai tėvai dirba, kad vaikas turėtų būstą, o ne gyventų 14 kvadratų patalpoje su dar 7 asmenimis. O atėjusi socialinė darbuotoja rašo, kad gyvena vaikas patenkinamomis sąlygomis, nors taip nėra.
Pastarieji smurto protrūkio prieš vaikus metai rodo, kad esame ties baisia riba, kai situacija pasidarys nevaldoma. Turime galvoti ne tik apie vieno žodžio įrašymą, o apie visą įstatymo veikimą“.
Gyvename per skurdžiai
„Ir ką reikės daryti, jei namuose blogos sąlygos? Imti vaiką ir vežti į vaikų namus, nors neturime vietų? – svarsto R.Žemaitė. Jau iškiltų didžiulis finansavimo poreikis. Be to, kyla klausimas, kas tuomet toliau? Nes vaiko paėmimas tik mažas žingsnis, o po to reikalingas didžiulis procesas ištaisyti situaciją. Įsivaizduokite, kiek tam reikia lėšų. Ir valstybė neturi pinigų.“
Vytautas BUDNIKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas:
Šiame vaiko teisių apsaugos įstatymo projekte siūloma, kad, jei vaiko poreikiai nepakankamai patenkinami arba netenkinami, reikėtų laikyti, kad taip prieš vaikus smurtaujama šeimoje. Tai reiškia, kad dešimtys tūkstančių šeimų Lietuvoje pagal tokį įstatymą atsidurtų rizikos grupėje, kur atsiduria šeimos, kuriose smurtaujama prieš vaikus. Ir tik dėl šios įstatymo pataisos.
Bet, jeigu žmogui trūksta pinigų šildytis būstą, ar tikrai jis taip smurtauja prieš savo vaiką? O pagal tokią įstatymo nuostatą, būtų laikoma, kad taip. Tuomet peršasi išvada, kad valstybė arba turi bausti tokias šeimas, arba paimti iš jų vaikus.
Matome, kad neadekvatus valstybės požiūris į žmogaus teises ir sąlygoja šitokias nesąmones, kurios yra daromos. Ir nebijau pasakyti šį žodį – nesąmones, nes šis projektas yra tikrai skirtas ne valstybei ir ne mūsų šeimoms ar vaikams ginti. O kažkokiems interesams. Jei staiga dėl tokio įstatymo mūsų statistikoje sužibtų skaičiai, kad dešimtys tūkstančių šeimų smurtauja prieš vaikus, tai Lietuva ir tarptautiniame kontekste būtų linksniuojama kaip visuomenė, kone labiausiai smurtaujanti prieš savo vaikus.
Tai ryškus atvejis, kaip manipuliuojama žmogaus teisėmis. Tai pavyzdys, kaip pateikiamas įstatymo projektas neva dėl Vaiko teisių apsaugos, o jame įtvirtinama ir išplečiama smurto sąvoka. Jei įstatyme bus tai numatyta, tai bus ir naudojama. Pirmiausia tam, kad būtų atskirti vaikai nuo tėvų. Nes jeigu sakome, kad tos šeimos blogai augina vaikus ir neužtikrina jiems normalių sąlygų, tai vaikai tarsi turi būti paimti iš tų šeimų.
Kyla klausimas, ko siekiama tokiu įstatymu? Kad pas mus vaikai būtų paimami? Bet kur jie tada turi patekti?
Kas paneigtų, kad kažkam labai reikia vaikų iš Lietuvos. Mes eksportuojame darbo jėgą, iš mūsų bėga mokslininkai, gydytojai, dar belieka, kad vaikai būtų iš mūsų paimti.