Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, remdamasi Kultūros ministerijos tyrimo komisijos rekomendacija, atleido ilgametį ir, atrodo, nepakeičiamą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorių Gintautą Kėvišą iš pareigų, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Kultūros ministerijoje sudaryta tyrimo komisija, kažkodėl pranešime spaudai ji anoniminė, tyrusi galimą G. Kėvišo privačių ir viešųjų interesų konfliktą, konstatavo, jog G. Kėvišas, dirbdamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generaliniu direktoriumi, sistemingai painiojo viešuosius ir privačius interesus.
Priimdama šį sprendimą, komisija įvertino tai, kad G. Kėvišas, greta savo darbo LNOBT, darbiniais santykiais buvo susijęs dar su keliomis darbovietėmis, iš jų siekė bei gavo asmeninę naudą. Komisija taip pat atsižvelgė į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, kuriuo G. Kėvišas pripažintas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus.
Kaip teigiama pranešime, atsižvelgdama būtent į „pažeidimų sistemiškumą bei mastą“ komisija rekomendavo kultūros ministrei taikyti G. Kėvišo atžvilgiu griežčiausią tarnybinės atsakomybės formą – atleidimą iš darbo.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, pripažindama, kad sisteminis interesų painiojimas siekiant asmeninės naudos laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, o taip pat atsižvelgdama į tai, jog G. Kėvišas jau baustas už kitus darbo drausmės pažeidimus, priėmė sprendimą atleisti G. Kėvišą iš LNOBT vadovo pareigų.
Pranešime žiniasklaidai teigiama, jog šis sprendimas įsigalioja nedelsiant.
Tačiau kažin ar „kėvišiada“ tuo pasibaigs – 15 metų teatrui vadovavęs G. Kėvišas jam inkriminuojamus kaltinimus atmeta: formaliai sutartis, iš kurių naudos turėjo ne jo vadovaujamas LNOBT, o jo šeimos įsteigtas verslas, pasirašinėjęs ne jis. Be to, teatrui sprendžiant dėl sūnaus koncertų, kaip pats G. Kėvišas pabrėžia, jis vadovavęsis tuomečio VTEK vadovo Romo Valentukevičiaus, dar vieno „jau buvusio“, rekomendacijomis. Žodžiu, jei kas ir kaltas, tai tik aplinka.
BNS jau išplatino G. Kėvišo advokato Gintauto Bartkaus pareiškimą, kuriame teigiama, jog šis kultūros ministrės sprendimas kelia daug abejonių dėl jo teisėtumo „tiek procedūriniu požiūriu, tiek dėl esmės“, bet ar bus skundžiamasi teismui, bus nuspręsta vėliau, kai jo klientas susipažinsiąs su komisijos tyrimo medžiaga ir rezultatais.
Su tyrimo medžiaga rūpėtų susipažinti ir visiems piliečiams – kol kas ta informacija skelbiama pernelyg dozuotai. Galima tik nujausti, ir kodėl – skaičiai pribloškiantys, bet toli gražu ne išsamūs. Štai 2010-aisiais, kaip skelbia G. Kėvišo interesų deklaracija, šeimos verslas už namiškių konsultacijas jam atseikėjęs kone 607 tūkst. eurų, tačiau kažkodėl nutylima, kokią naudą ar kiek nuostolių turėdavęs LNOBT, priglobdavęs kitų savo direktoriaus darboviečių repertuarą, kurį, pasak Kultūros ministerijos, jis pats ir parūpindavęs – ir tuo jis užsiimdavęs per savo dažnas komandiruotes, finansuojamas… to paties teatro. Ratas, dardėjęs 15 metų, rodos, sustabdomas. Kas toliau?