Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras
1948 m. gegužės 22–24 dienomis buvo įvykdytas didžiausias masinis žmonių trėmimas iš Lietuvos – per vos kelias dienas trukusią operaciją kodiniu pavadinimu „pavasaris“ į Sibirą ištremta apie 40 tūkst. žmonių.
SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. priimtame nutarime buvo numatyta iš Lietuvos TSR teritorijos ištremti 12 tūkst. šeimų – 48 tūkst. žmonių. Trėmimo akcijos pagrindinis tikslas – susilpninti paramą ginkluotosios rezistencijos dalyviams ir kuo skubiau įvykdyti prievartinę Lietuvos ūkio kolektyvizaciją. Tad taikiniais tapo partizanų, ryšininkų, ginkluotos rezistencijos rėmėjų, vadinamų „banditų gaujų ir banditų pagalbininkais“, ir geriausių ūkininkų, t.y. klasinio priešo – „buožių“, šeimos.
Nuo gegužės 22-osios paryčių iki 24-osios popietės tremtiniai buvo vežami į geležinkelio stotis, kur jų laukė 1786 gyvuliniai vagonai. Iš jų buvo suformuota 30 ešelonų, į juos sugrūsti 38 783 žmonės… Kadangi ne visus į sąrašus įrašytuosius pavyko užklupti netikėtai, trūkstamus tūkstančius surinko iš aplinkinių sodybų – vežė be atrankos, visus, ką rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų, šimtamečius senolius. Kai ešelonai pajudėjo į tremties vietas, juose jau buvo apie 40 tūkst. žmonių.
Didžioji dauguma tremtinių buvo įdarbinti miško pramonės ir miško chemijos ūkiuose: žiemą kirsdavo ir pjaudavo medžius, juos genėdavo, gabendavo prie upės ir kraudavo į rietuves. Pavasarį, prasidėjus ledonešiui, rąstus ritindavo į upes, sutvirtindavo ir suformuodavo po keliasdešimt metrų ilgio sielius. Jie buvo plukdomi į lentpjūvių ar laivų link ir išgabenami. Pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų: virsdami medžiai prispausdavo dirbančius žmones.
Dėl alinančio fizinio darbo, nelaimingų atsitikimų darbe, labai prasto maisto, bado, ligų ar epidemijų mirė daugiau kaip 5 tūkst. 1948 m. tremtinių.
Daugiau apie 1948-ųjų „Pavasarį“ skaitykite ČIA.