Pagerbdami šviesų Algirdo Patacko (1943 m. rugsėjo 28 d. – 2015 m. balandžio 3 d.) atminimą primename jo atsisveikinimo žodį, ištartą per laidotuves brolio Gintaro lūpomis: „Su brangiaisiais neatsisveikinu – mes, gyvieji, niekada nemirsime“.
Nebenoriu pušų intymo
Ir juodos į kalną procesijos.
Palinkėkit man oro tyro
Ir šiltos saulutės poezijos.
Kad prajočiau ant balno tymo,
Pasakyčiau šakalams: – Nestaukite,
Jeigu jaučiate mano buvimą –
Puotaukite…
Mano broliai yra ne broileriai,
Netupėjau su jais vištidėje,
Sakalai yra mano broliai
Aukštybėje…
Ką galiu pasakyti troliams,
Pakarti troleibusuos ienų:
– Buvot moliai ir liksit moliai,
Esat jūs tiktai maistas hienų!
Su brangiausiais – neatsisveikinu…
Mes, gyvieji, niekad nemirsime,
Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai,
Į tikėjimą tyrą pavirsime.
Į tikėjimą, į tekėjimą,
Į gaivaus dieviškumo srovenimą,
Nes mes einame, kaip ir ėjome –
Ne į mirtį, o į gyvenimą.