„Tokios knygos dar nebūta. Dėl pribloškiančios išskirtinių įvykių ir faktų gausos ji tarsi susintetintas grynuolis“, – ką tik išleistos Vlado Terlecko knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ anonse savo įspūdžiais dalijasi LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas. Ir priduria: „Naujoji knyga – protestas prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį.“
Vienas iš knygos privalumų – teksto daugiabalsiškumas. Tautos priešinimosi okupacijai 1944–1953 m. istoriją autorius papasakojo, „pakalbinęs šimtus liudininkų ir pasitelkęs visus esamus šaltinius“.
Kaip teigiama knygos įvade, prieš šių laikų, cinizmą ir sovietinės istoriografijos gaivinimą pasisakantis V. Terleckas Lietuvos partizanų priešinimąsi okupantui, nors jis ir baigėsi pralaimėjimu be kapituliacijos, įvardijo kaip pergalę.
[…]
Naujai apie pokario pasipriešinimą
Jūsų dėmesiui siūlome DELFI.lt publikuotą Stanislovo Abromavičiaus pokalbį su neseniai mus pasiekusios knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ autoriumi ekonomistu dr. Vladu Terlecku.
Gimėte Krivasalio kaime netoli Saldutiškio 1939 metais. Pasipriešinimas okupantams prasidėjo Jūsų vaikystėje. Ar išliko atmintyje kas nors iš tų baisių karo po karo įvykių?
Mano pirmieji prisiminimai siekia tėviškės „išvadavimo“ dienas, kai eidamas penktus metus, nuo sovietinių kareivių slėpiausi tėvų augintose kanapėse, serbentų krūmuose. Matyt, buvau prisiklausęs išgąstingų suaugusiųjų kalbų. Ir šiandien matau, kaip įniršęs raudonarmietis plėšia nuo mūsų gryčios sienų priklijuotus nacmečio laikraščius, kurie turėjo troboje sulaikyti šilumą. Nepamiršau tėvų aimanų dėl „išvadavimo“ nuo beveik viso užgyvento turto (drabužių, avalynės, audinių ir kt.). Regiu mūsų gryčioje ant grindų pamestų šiaudų besiilsinčius partizanus, kitąkart besišildantį partizanų vadą ir jo pavaduotoją (jie išsigelbėjo rudenį panirdami į ežerą ir kvėpuodami per nendres). Iš atminties neišdilo stribų išsivaromo tėvo, skubančios į klojimą slėpti sviesto puodynės mamos paveikslai. Nugara nubėga šaltukas, prisiminus, kaip stribas nuo miegančių manęs ir brolio Jono nudengia antklodę, kaip mane su draugu, vaikėzus, grįžtančius nuo ežero, sulaiko enkavėdistai, iškrečia terbeles, kuriose nešėmės daugiau žolių nei žuveliokų. Tais laikais žvejai leisdavo vaikams tinklais ištrauktose žolėse sau paieškoti žuvų.
Nėra ko aiškinti, kokius jausmus kėlė vaikams ištremtų kaimynų sodybose džiūgaujantys stribai, daug trobų, žvelgiančių juodomis akiduobėmis. Baimę kėlė kiekvienas kareivių, stribų ir jų svitos – aktyvistų pasirodymas kaime. Šie, galintys atrodyti nereikšmingi faktai rodo tuomet vyravusią atmosferą, patvirtina literatūroje padarytą išvadą, kad vos ne visi buvome įtariamieji, „liaudies priešai“. Į tai mes, vaikai, reaguodavome nestojimu į Raudonojo kryžiaus, pionierių ir komjaunimo organizacijas, jų narių niekinimu. Neatsitiktinai mūsų pagrindinis žaidimas buvo „miškinių ir stribų karas“, kuriame niekas nenorėjome atlikti stribo vaidmens.
Kiauneliškio kautynės ilgus metus rudens ir žiemos vakarais buvo mūsų namuose besisvečiavusių vyrų pokalbių tema. Pasakojimų turinys kartojosi. Dėl to kartais nusivildavau nieko naujo neišgirdęs. Kodėl pasakotojams tai buvo svarbu? Jos buvo pirmosios ir didžiausios, pareikalavusios daug laisvės kovotojų gyvybių, pasididžiavimą kėlė vieno partizano drąsa ir sugebėjimas išmesti iš bunkerio priešo granatas. Kitiems pavyko išlikti gyviems, per gilų sniegą sužeistiems nubėgti didelį atstumą. Jaudino dėdės Vlado Mičėno pasakojimas, kaip jis kareivių buvo priverstas lįsti į bunkerį ištraukti rusų karininką. Anot jo, pirmukart pririšant ant jo kojos virvę, jis buvo dar šiltas, dėl jaudulio netvirtai pririšo virvę, ją kareiviams patraukus, ji atsirišo. Jam teko dar kartą lįsti į bunkerį. Tada nežinojome, kaip stoiškai mūsų vyrai pasitiko mirtį. Daug vėliau apie tai papasakojo iš Vorkutos lagerio grįžęs kautynėse sunkiai sužeistas Liudas Malakauskas. 7 ar 8 partizanai, sustoję ratu, sukalbėjo maldą, o tada ištraukė granatos žiedą… Ir iš kur paprasti kaimo berniokėliai pasisėmė tokio ryžto, drąsos?!
Pokalbio tęsinį skaitykite ČIA.