Augminas Petronis | bernardinai.lt
Praeitos savaitės amerikiečių žurnalo „Politico“ viršelyje buvo pavaizduota Hario Poterio knygų serijos autorė J. K. Rowling. Virš juodų potėpių sūkurių apgaubto veido – antraštė: „J. K. Rowling metamorfozė“.
Metamorfozė šiuo atveju žymi ne rašytojos kūrybinio talento evoliuciją. Per pastaruosius kelerius metus smarkiai pasikeitė santykis tarp rašytojos ir ideologinės kairės, tarp kurių, ypač jaunesnėje kartoje, nemažai užaugusiųjų su J. K. Rowling knygomis. Rašytoja simpatijų neteko dėl savo požiūrio į translytiškumą.
Catas Graffamas, save translyčiu vadinantis menininkas, nutapęs J. K. Rowling „Politico“ viršeliui, paskelbė vaizdo įrašą apie šį savo darbą. Jame atsiprašinėjo, kad apskritai ėmėsi tapyti Rowling – juk ji transfobė ir turėtų būti ignoruojama. Taip pat paaiškino, kad baltas fonas reiškia jos gerą praeitį, o ant veido slenkantis juodas viesulas – dabartį. Menininkas sakėsi norėjęs nutapyti ją panašią į kokį nors blogietį iš jos pačios knygos arba sudeginti jos portretą. Vadino ją „žmogumi – šuns šūdu“ („human dog shit“), „J. K Bullying“ („J. K. Patyčia“) ir „K. K. K. Rowling“ (aliuzija į Kukluksklaną).
Dabar kai kuriuose interneto puslapiuose taip kalbėti apie J. K. Rowling įprasta. O, rodos, dar ne taip seniai rašytoja buvo kairiųjų herojė – na, jei ne herojė, tai bent įkvėpėja ar sektinas pavyzdys. Ji aukojo pinigų kairiosios Leiboristų partijos rinkimų kampanijai, viešai lygino Donaldą Trumpą su Voldemortu, sakė, kad „Dumbldoras yra gėjus“ ir kartą sustabdė Hario Poterio vertimo į suomių kalbą publikaciją, nes knygos buvo spausdinamos ant nepakankamai ekologiško popieriaus.
Esama daugelio ir įvairių bandymų išaiškinti, kokias politines laikysenas perduoda Hario Poterio istorijos. Kai kas jose randa anarchizmą, kai kas – neokonservatizmą. Mano nuomone, žvelgiant tam tikru aspektu, šios knygos yra kairiosios politinės vaizduotės atspindys (ar, jei pamenate pirmąją Poteriados dalį, kitrošmų veidrodis).
Burtininkų pasaulio blogiečiai yra linkę palaikyti hierarchinius santykius ir nelygybę. Jie be jokios aiškios priežasties nekenčia žiobarų (ne burtininkų) ir burtininkų, gimusių žiobarų šeimose. Jie taip pat nori iškelti save virš kitų magiškų padarų, tokių kaip namų elfai ar kentaurai. Ši neapykanta, tiesą sakant, yra bene ryškiausias baltos drobės lopas visame pasakojimo paveiksle. Knygose nenurodoma už šios neapykantos slypint jokios religinės motyvacijos, rasių teorijos ar ko nors panašaus. Tai tik išmoktas, įsisenėjęs pasišlykštėjimo refleksas ir nieko daugiau.
Prieš šią niekaip nemotyvuotą ir aklą neapykantą stoja Haris Poteris su bendražygiais. Beveik visi gerieji ir blogieji personažai knygose aiškiai padalinti pagal tai, kad vieni yra linkę palaikyti nemotyvuotą nelygybę, o kiti – jai priešintis. Tai ne tik būdas sukurti įtampą siužete, bet ir kiek supaprastintas, tačiau atpažįstamas atspindys to, kaip save įsivaizduoja daugelis šiuolaikinių kairiųjų aktyvistų ir į kairę linkstančių jaunų žmonių. Kovotojai prieš iracionalią neapykantą. Maloningi užtarėjai visų silpnųjų ir pažemintųjų. Visų hierarchijų priešai. Geresnės, lygesnės ateities kūrėjai.
Taigi J. K. Rowling buvo gerbiama rašytoja, milijonierė ir filantropė. Taip pat – viešosios nuomonės formuotoja, tviteryje rašiusi apie paramą migrantams ir pabėgėliams, LGBT, pasisakiusi prieš „Brexitą“, reiškusi susižavėjimą Baracku Obama ir Hillary Clinton. Žodžiu – tipiška kairioji darbotvarkė, nieko ypatingo.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.