Danutė Šepetytė | respublika.lt
Vienus jaudina žmogaus teisė į gyvenimą, kurią dažnusyk užbraukia karas Ukrainoje, kitus net tokiomis blaivinančiomis aplinkybėmis – vis ta pati lyčių lygybė ir jų transformacijos. Net istorijos brandos egzamino užduotyse moterų teisių vėliavnešiai įžvelgia diskriminaciją: nėra moterų asmenybių. Istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas įsitikinęs, kad Vakarų civilizacija pralaimi prieš kitas kultūrines tradicijas būtent atsisakydama prigimtinio lyčių vaidmens, o Lietuvą draskantys kultūriniai karai apskritai kelia pavojų valstybės egzistencijai.
Feministės neslepia apmaudo, kad į istorijos brandos egzamino programą buvo įtraukta tik garsi disidentė Nijolė Sadūnaitė. Tarp siūlomų kandidačių radusi ir Venecijos bienalės laimėtojų pavardes, suklusau: iš tiesų, ką turėtume vadinti istorine asmenybe?
Asmenybės vaidmuo istorijoje yra amžinas ir iki galo neatsakytas klausimas. Nesu linkęs išskirti moterų ar vyrų, – ryški, įdomi asmenybė ta, kuri iškyla iššūkio akivaizdoje, ieško išeities ir jos siekia tikėdama savo idėja ir ne tik pati aukojasi dėl jos, bet paskui save patraukia ir kitus. Didžiausias asmenybės pagerbimas yra jos įtraukimas į istorijos vadovėlį, jos atvaizdavimas ant piniginių ženklų, bet šią vietą istorijos vadovėlyje būtina nusipelnyti didžiais darbais. Žinoma, įeinama į istoriją ir dėl nepalankių aplinkybių, be pastangų, tragiškai, kaip pvz., nukirsdintoji Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė…
Tikėjotės ar ne, kad jei ne šiandien, tai ryt būtinai kam nors užklius istorijos egzaminų temos, kuriose nėra moterų veikėjų pavardžių?
Aš nelaukiau jokios reakcijos dėl moterų vaidmens, man labiau rūpėjo, kaip pasiseks egzamine mano abiturientams, ar padariau viską, kad jie patirtų sėkmę. Visgi moterų klausimas istorijos programoje, vadovėliuose ir egzamine nėra nepagrįstas. Pripažinkime, jog dėl sovietinių okupacijų nesusiformavo originali lietuviška istoriografinė mokykla (tuo galima paaiškinti ir tematikos skurdumą), bet pats šio klausimo formulavimas atsakinėjantį stato į atsiprašinėjimo poziciją. Galiu paguosti susirūpinusius moterų tema mokyklinėje istorijoje, kad nuo 2023 metų bus mokoma pagal atnaujintą istorijos programą, kurioje moterų daugiau.
Kokioms istorinėms moteriškos lyties asmenybėms jūs pats prijaučiate?
Žaviuosi helenistinio pasaulio astronome Hipatija (senovės graikų filosofė, matematikė, laikoma pirmąja moterimi astronome, – red. past.), karaliene Bona Sforca, romantikų demonizuota dėl santykių su marčia Barbora Radvilaite, Lietuvos žvalge Marcele Kubiliūte, prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Chodakauskaite. Jos laikysena 1938 m. po Lenkijos ultimatumo Lietuvai atitiko aukščiausius patriotizmo standartus.
Kaip paaiškintumėte faktą, jog iš tiesų nei Vilniaus konferencijoje išrinktoje Lietuvos taryboje, nei tarp Vasario 16-osios akto signatarų nėra nė vienos moters?
Tai lengviausiai atsakomas klausimas. 1917 m., kai vyko Vilniaus konferencija ir buvo išrinkta Lietuvos Taryba, buvo karo ir Vokietijos imperijos okupacijos laikai. Renkant delegatus į konferenciją, keltas ir moterų atstovavimo klausimas, tačiau dėl saugumo buvo nutarta apsiriboti tik vyrais, nes tuomet vienai moteriai keliauti buvo pavojinga dėl išaugusio nusikalstamumo. Tačiau nepamirškime, kad Lietuvos Taryba, skelbdama rinkimus į Steigiamąjį Seimą, viena pirmųjų Europoje suteikė moterims balsavimo teisę. Lietuvos Respublikoje moterys aktyviai dalyvavo visose gyvenimo srityse.
Vis dėlto šis faktas, neinant gilyn į praeitį, verstų manyti, kad moterų ir vyrų vaidmuo istorijoje nelygiavertis. Ar Lietuvos istorijoje galima išskirti periodą, kai moteriškoji pusė būtų įgijusi didesnio svorio?
Lyčių lygiavertiškume akivaizdi tik paviršinė lygybė prieš Dievą ar įstatymą. Savo prigimtimi moterys ir vyrai yra skirtingi ir nors vienodai reikšmingi, bet ne tapatūs. Viena lytis negali atstoti kitos. Augančiai vaiko asmenybei vienodai reikalingi abu tėvai. Ar motinystės džiaugsmas yra žemiau už karjeros siekimą?
Istorijoje vargiai rastume moterų dominavimą; jį lemia ne lytis, o asmens socialinė padėtis, charakteris, ambicijos. Elito moteris turėjo daugiau galimybių išeiti už šeimos ribų negu prasčiokė, todėl tarp istorinių moterų dominuoja monarchės ir aristokratės. Dažnai tai lemdavo laikmečio situacija. Nesėkmingas Prancūzijai Šimtametis karas iškėlė Žaną d‘Ark, tapusią pavyzdžiu Emilijai Pliaterytei. Lietuviško Renesanso nebūtų be italės Bonos Sforcos, bet tai visada atvejo istorija. Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos istorijoje iškilo visa plejada aktyvių moterų.
Trimituojama, kad lyčių lygybės atžvilgiu Lietuva nuo Europos atsilieka gerą dešimtmetį ar net daugiau. Ar tai pakankamas pagrindas manyti, jog moterų sureikšminimas yra politinio pobūdžio ir mados reikalas?
Mokytojas neišvengiamai susiduria su konjunktūra per moksleivių klausimus, diskusijas, atsinešamas iš išorės ir ne visada „programines“, tad, nori nenori, turi peržengti programos ribotumą. Atsilikimo nuo Europos likvidavimas, akcentuojant būtent moterų istoriją, tėra tik karingųjų feminisčių konjunktūrinis įgeidis. Neteiskime praeities, vadovaudamiesi nūdienos kategorijomis. Be motinų, žmonų, seserų, meilužių, šventųjų nebūtų istorijos. Kai istorijoje kvestionuojamas buvusios tvarkos teisingumo ir pagrįstumo klausimas, pakvimpa permanentiniais kultūriniais karais. Moteris istoriškai nebuvo vien pavergtoji, ji buvo saugoma ir globojama dėl populiacijos ir kultūros išlikimo. Nepaneigiant nepalankių moterims patriarchalinės sanklodos aplinkybių, tai buvo neišvengiamas išlikimo algoritmas. Praeityje matriarchatas ir patriarchatas buvo išgyvenimo strategija.
Galbūt istorinės feminisčių pretenzijos laikytinos dar viena kovos su vyrais atmaina? Juk diduma istorijos metraštininkų yra vyrai?
Pats „moterų kovos su vyrais“ klausimas prieštarauja evoliuciškai ir istoriškai susiformavusiam organiškam lyčių viena kitos papildomumui. Istoriškai taip susiklostė, kad vyrai buvo priversti kurti ir rašyti istoriją. Būtina ją perrašyti, ar pakaktų ją tik papildyti? Išskyrus pavienių iškilių moterų atvejus, masinis moterų įžengimas į istoriją susijęs su jų ištraukimu iš šeimos ir įtraukimu į gamybinius procesus pramonės perversmo laikais
XVIII a. pabaigoje iki pat XX a. šešto dešimtmečio, kai moteris tampa lygiaverte vyrui (gal ir ne visada lygiateise) išimtinai vyriškose veiklose, kai vyro uždarbio pradėjo neužtekti šeimai išlaikyti. Moterų emancipacija perėmė tradicines vyriškas prerogatyvas, iš dalies atsisakydama moteriškų, bet jų neišvengusi. Kiek čia laimėta, kiek pralaimėta? Kodėl feminizmas nuėjo vyriškumo perėmimo, o ne moteriškumo vystymo link? Kam naudingas lyčių priešinimas?
Feminisčių manifestas skelbia, jog „ateitis“ priklauso moterims, jog jų tikslas – „atsiimti istoriją, kalbą, simbolius, erdves“… Kaip jūs suprantate „atsiimti istoriją“?
Žodis „atsiimti“ grasina, paneigia, trina istorinę patirtį, kaip menkavertę. 2018 m. moterų Nacionalinis emancipacijos sąjūdis paskelbė Vasario 17-osios deklaraciją: „Ilgaamžiam moterų antraeilinimui tariame griežtą „NE“. Tik ar būtų įmanomas pats tokios deklaracijos skelbimas be „vyrų seksistinės“ 1918 m. Vasario 16-osios? Nebūtina nieko atsiiminėti iš bendros istorijos, kalbos, kultūros. Ji visada bus ir liaudiška, ir elitinė, vyrų ir moterų, vaikų ar senolių kultūra su visais laikmečio atspalviais. Lietuvių etnokultūroje tiek daug moteriškumo dainose, rūtų darželiuose ir austinėse lovatiesėse, tai gal ir vyrams derėtų atsiminti savo autentišką „vyrišką“ kultūrą? Vis dėlto esu įsitikinęs, kad derėtų vengti skandinavų praktikos, kur numatytos kvotos, koks procentas istorijos vadovėlyje turi atitekti moterims, mechaniškai „farširuojant“ jį moteriškomis pavardėmis. Be prasmingo konteksto, moterų minėjimo faktas liks tik faktu. Istorinis pasakojimas turėtų telkti visuomenę, o ne tapti feminizmo ideologijos ginklu. Dabarties kultūriniai karai yra nukreipti prieš egzistuojančios tvarkos, vadinasi, ir prieš Lietuvos valstybės pagrįstumą egzistuoti. Ar tuo suinteresuotos karingosios feministės, kviečiančios atsiimti, perrašyti istoriją?
Kokios paguodos kaip istorikas rastumėte feministėms, siekiančioms sulyginti vyrų ir moterų vaidmenis istoriniame pasakojime?
Praeitis nekeičiama, keičiasi tik jos suvokimas, jos mitologizavimas ar demonizavimas. Istorijoje reikia įžvelgti raidos tendenciją, o ne dabarties nuostatomis keisti praeitį. Ideologija visada bus prieš logiką, todėl dialogas su feministėmis neįvyks tol, kol feminizme moteriškumą užgoš antivyriškumas. Senstanti Vakarų civilizacija stokoja natūralaus gyventojų prieaugio ir pralaimi prieš kitas kultūrines tradicijas, atsisakydama prigimtinio lyčių vaidmens. Mažėjant gimstamumui, trūksta darbo jėgos, menksta ir genetinis fondas. Auginti vaikus darosi per „sunku“, norisi karjeros ir jos teikiamų patogumų.
Feminisčių troškimas, kad XXI amžius taptų vyrų ir moterų lygybės amžiumi, neleidžia pamiršti kruviniausio karo, vykstančio Ukrainoje. Kokių minčių jis sukelia aptariamos temos kontekste – juk ir XXI amžiaus kare vyrai ir moterys elgiasi pagal prigimtį, ar ne?
Šiuolaikinės technologijos vyro ir moters indėlį sulygino, bet nepanaikino lyčių anatominių, psichologijos ar sociokultūrinių skirtumų. Rusijos karas Ukrainoje, būdamas iš esmės neteisingas, yra itin žiaurus moterims. Moterų žudynės ir prievartavimai kelia siaubą ir pasišlykštėjimą. Tai dar vienas moterų, kaip aukų, vaidmuo istorijoje. Tragiškas, liūdnas. Aš pasigendu aiškesnių ir ryžtingesnių įvairaus plauko žmonių teisių gynėjų bei feminisčių pasisakymų ir atitinkamų veiksmų šių nusikaltimų atžvilgiu. Lygybė gali būti tik laisvoje nepriklausomoje valstybėje, todėl tai turi tapti svarbiausiu uždaviniu, nes visa kita įmanoma tik esant šiai vienintelei sąlygai.
Nesiliauju minėjusi šviesaus atminimo profesoriaus Edvardo Gudavičiaus minties, jog istorija irgi yra ginklas, kai nebelieka kitų. Ar šitoje situacijoje, kai karo šmėkla braižosi ir apie mūsų duris, dirbtinai aktualizuojamą vyro ir moters vaidmens praeityje aspektą galima laikyti tokiu ginklu?
Profesorius E.Gudavičius absoliučiai teisus. Istorija yra ginklas, tai „minkštoji galia“, kuria siekiama sunaikinti atsparumą piliečių tos valstybės, kuri numatyta kaip būsimos agresijos auka. Todėl būtina ieškoti santarvės tarp vyrų ir moterų bei kitų interesų grupių, o ne kalti pleištus tarp jų. Mums reikia tokio istorinio pasakojimo, kuris taptų patikimu skydu agresijos akivaizdoje. Savaime suprantama, jis negali apsieiti be moterų istorijos, kurią vyrai ir moterys kūrė kartu.