Tai konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra:
– su Nausėda nesuderintos kandidatų į ministrus pavardės (skaityti ČIA) teškiamos ant stalo viešai, kaip ultimatumas, nes jokios alternatyvos, iš kurių prezidentas galėtų rinktis, nesiūlomos;
– į užsienio reikalų ministrus teikiamas Gabrielius Landsbergis, atvirai užimantis priešingą Nausėdai poziciją santykių su Lenkija klausimu, be to, susipykęs su Vengrija, Latvija ir žadantis tapęs ministru versti Baltarusijos vadovą Lukašenką.
T.y., kandidatas į užsienio reikalų ministrus, kurio pareiga palaikyti ir vystyti geros kaimynystės santykius, dar iki tapdamas ministru jau susipyko su visais Lietuvos kaimynais.
Iš ankstesnės veiklos Seime žinant Gabrieliaus polinkį su visais arogantiškai konfliktuoti ir negebėti susitarti net dėl nereikšmingų dalykų, yra akivaizdu: tokių asmeninių savybių politikas apskritai netinka jokiai diplomatinei veiklai.
– į sveikatos apsaugos ministrus siūlomas Arūnas Dulkys, sprendžiant iš jo gausių per pastarąjį pusmetį visiems norintiems klausyti dalytų interviu, ne tik jaučiasi asmeniškai nuskriaustas ir pažemintas prezidento Nausėdos, kuris nepratęsė jo kandencijos Valstybės kontrolieriaus pareigose, bet dar ir linkęs kerštauti.
Iš esmės Ingrida Šimonytė stato Gitaną Nausėdą į padėtį be jam priimtinos išeities: Žinomai viešų konfliktų vengiantis ir sutarimo ieškantis prezidentas dabar turi arba nusileisti ir nuolankiai patvirtinti visus ministrus iš lapo, taip atsisakydamas savo konstitucinių įgaliojimų ir pareigų vadovauti valstybės užsienio politikai, arba atmesti Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą ir taip eiti į atvirą ilgalaikį konfliktą su didžiausios valdančiosios partijos pirmininku.
Ar galima buvo padaryti kitaip? Žinoma, juk yra nusistovėjusi tradicija, kad kandidatai į ministrus viešai vardijami arba po kelis į vieną postą, arba tada, kai būsimasis premjeras jau būna suderinęs pavardes su prezidentu.
Bet konservatoriai per ilgai sėdėjo opozicijoje, tad dabar griebia ir ryja jiems atitekusį valdžios pyragą be saiko ir proto. Be to, pralaimėjimas Nausėdai buvo pernelyg skausmingas ir didžiulius pinigus į Šimonytę investavę konservatoriai lig šiol negali atleisti prezidentui savos nesėkmės, tad nesuvaldo pagiežos ir keršto.