Veidaknygė
Du Peterburgo ekonomistai: Leningrado Prekybos ir Pramonės rūmų viceprezidentas Dmitrijus Prokofjevas ir finansinės grupės BKS analitikas Nikita Demidovas savo Telegram kanale „Money and Polar Fox“ aiškina, kodėl Rusijos valdžia nebijo Vakarų sankcijų dėl agresijos prieš Ukrainą:
„Kuo grindžiamas Rusijos valdžios institucijų įsitikinimas, kad šalies ekonomika atlaikys jų veiksmų rezultatus?
Rusijos ekonomikos pagrindas ir kartu pirmasis valdymo svertas yra pajamos užsienio valiuta (nuo jų priklauso pagrindinės federalinio biudžeto pajamos).
Čia viskas tvarkoje – paskelbtos sankcijos neturi įtakos Rusijos žaliavų ir maisto produktų eksportui. Tuo pat metu viršininkai įsitikinę, kad pasaulis ekonomikos atsigavimo laikotarpiu negali apsieiti be Rusijos išteklių. Tai reiškia, kad nebus jokių „tikrų“ sankcijų, pavyzdžiui, naftos embargo.
Apie jokį rimtą Rusijos bankų sistemos izoliavimą taip pat negali būti nė kalbos, nes tai apsunkintų atsiskaitymą už žaliavas. Be to, Rusijos ekonomikos šeimininkai tuoj pat „atritina atgal“ nemažą dalį eksporto pinigų – joks pastarųjų metų užsienio politikos akibrokštas nesutrukdė Rusijos elitui išvežti savo kapitalą – 50-100 mlrd. dolerių per metus.
Antrasis punktas – naftos kainos – jos yra aukštos, beveik 100 JAV dolerių už barelį, ir nesiruošia mažėti. Nepaisant visos „žaliosios retorikos“, rinkos neapgausi – naftos paklausa nesumažės.
Be to, dabartinės naftos kainos „rizikos premija“ siekia 15 % (ar net daugiau). Kuo garsiau skamba karinga retorika, tuo didesnė angliavandenilių kaina (o kuo brangesnė nafta, tuo labiau pasitikinčios savimi jaučiasi valdžios institucijos). Rusijos finansų ministerijos duomenimis, 2022 m. sausį Nacionalinės gerovės fondas, į kurį patenka „perteklinės“ pajamos iš naftos, padidėjo 44,87 mlrd. rublių.
Trečioji – dolerio kursas. Tai svarbu, nes Rusijos ekonomika labai priklauso nuo importo, taigi ir nuo valiutos kurso.
Tačiau dolerio kursas Rusijos biržose priklauso nuo trijų dalykų:
A) Valiutos paklausa
B) „Parduodamų“ eksporto pajamų apimtis
C) Centrinio banko atsargos.
Pradėkime nuo paskutinio veiksnio.
Centrinio banko atsargos kaip niekada didelės – 640 mlrd. dolerių. Jei ką, tai tik tiek, kad užtektų sumokėti už 2 metų importą.
Pajamų užsienio valiuta apimtis artimiausiu metu nesumažės.
O gyventojų valiutos paklausą galima sumažinti be jokių problemų valdžiai – valdantieji jau turi tokios patirties – prisiminkime 2020 metų karantinus, kai rublis, nepaisant smarkiai sumažėjusių valiutos įplaukų, praktiškai neatpigo. Tik dėl uždarytų sienų šalies viduje liko 20 mlrd. dolerių „turistų išlaidų“, o vartojimo žlugimas panašiomis sumomis sumažino prekių paklausą žmonėms.
Jei būtina suvaržyti vartojimą – tai nėra sunku, juolab kad valdžios požiūriu, ekstremaliomis sąlygomis prekių asortimento ir kokybės mažinimas yra liaudžiai paaiškinamas ir liaudies suprantamas. (O jei mokėjimo sistemos nustos aptarnauti rusiškas bankų korteles užsienyje, viršininkų požiūriu, tai bus dar geriau – tegul visi lieka namie ir atsiskaito pigiais rubliais.) Arba galite apriboti indėlių išdavimą, arba įvesti papildomus mokesčius – yra daugybė būdų, kaip iš žmonių atimti pinigus.
Be to, valdžios požiūriu, pigus rublis yra gerai. Tiesa, rekordinė šešerių metų infliacija mažina žmonių pajamas, tačiau valdžios institucijoms tai mažai rūpi. Tolesnis rublio silpnėjimas reiškia, kad biudžetas gaus daugiau rublių, t. y. perteklius didės. Biudžetas yra perteklinis – sausio mėn. pajamos sudarė 2,089 trilijono RUR, o išlaidos – 1,964 trilijono RUR.
Biudžeto išlaidos yra antras pagal svarbą šalies valdymo svertas po pajamų užsienio valiuta – du trečdaliai ekonomikos yra vienaip ar kitaip pririšti prie biudžeto.
O kaip dėl infliacijos, kuri labai priklauso nuo valiutos kurso?
O niekaip, atsakys valdžia ir bus teisi.
Ekonomikos teorijos požiūriu nuosmukis, kuriame gali atsidurti Rusijos ekonomika, gali lemti infliacijos sulėtėjimą – nėra pinigų, nėra pardavimų, nėra kainų augimo. Valdžios institucijos nebijo nuosmukio – jos žino, kad per pastaruosius 8 metus ekonomika vidutiniškai augo mažiau nei vienu procentu per metus. Tad augimo ir nebuvo. Be to, valdantieji supranta, kad 2021 metais parodytas spartus 4,5 % BVP augimas yra atsigaunamasis po 2020 m. nuosmukio, tad niekas nieko panašaus nesitiki ateinančiais metais, todėl konfliktas ir vėliau kilusi krizė yra patikimas visų problemų paaiškinimas.
Tuo pat metu valdžios institucijos neabejoja absoliučiu žmonių lojalumu – ir tai lemia grynai ekonominės priežastys (bus tęsinys)“.